2015 Rugsėjo 29

NATO butelio kakliukas – Gotlande

veidas.lt

Scanpix

Rusija išgirdo dvi žinias: neprastą ir labai blogą. Nieko baisaus, kad NATO durys atsiveria ir Juodkalnijai. Blogai – kad nauja NATO teritorijos dalimi gali tapti vos už 200 kilometrų nuo Klaipėdos esanti Gotlando sala, į kurią jūrininkai pučiant palankiems vėjams kartais nuplaukia net burlentėmis.

Rima JANUŽYTĖ

Praėjusį pirmadienį JAV viceprezidentas Joe Bidenas telefonu Juodkalnijos premjerui Milo Dukanovičiui garantavo, kad Vašingtonas palaiko šios šalies siekį tapti NATO nare. Galutinis sprendimas dėl Juodkalnijos narystės turėtų būti priimtas gal net jau gruodžio mėnesį per NATO susitikimą.

Juodkalnija – viena greičiausiai narystės NATO link besiiriančių valstybių, tokį norą deklaravusių 2010 m., o Naujuosius metus galbūt švęsiančių jau amerikietiškų fejerverkų lietuje. Juodkalnija daugelio vadinama tiesiog idealia NATO kandidate.

Viena vertus, narystę Aljanse palaiko dauguma šios šalies gyventojų. Kita vertus, Juodkalniją kelionėje NATO link globėjiškai lydi Didžioji Britanija ir Slovakija, kurios lyderiai neatlyginamai eina Juodkalnijos advokatų pareigas. Dar svarbiau tai, kad Juodkalnijos narystė NATO nepriverčia virptelėti nė vieno Rusijos raumenėlio: Kremliui nė motais, kad NATO plečiasi kažkur atokiau nuo jo sienų, o jei dar ir nedislokuos NATO bazių, tuomet – į sveikatą.

Tačiau Juodkalnijos narystė – toli gražu ne pats svarbiausias su NATO plėtra susijęs klausimas. Jis gali visiškai nublankti, jeigu gruodį bus sprendžiama dėl Švedijos narystės šioje transatlantinėje organizacijoje.

Tai, kad už narystę NATO pasisako Švedijos centro dešinioji koalicija, niekam nekelia nuostabos. Dar neseniai Centro partijos lyderė Annie Lööf pareiškė, kad Švedija negalėtų ilgai gintis, jeigu jai kiltų rimta karinė grėsmė, todėl NATO yra geriausias būdas padidinti šalies saugumą.

Daug didesnę nuostabą kelia tai, kad apie NATO prabilo ir anksčiau dėl narystės Aljanse griežtai skeptiškai pasisakydavusi Švedijos socialdemokratų partija. Regis, ji nutarė išsinerti iš kategoriško apdaro ir pakeisti požiūrį. Švedijos kairieji prieš kelias savaites pareiškė, kad Švedija artimiausiu metu galėtų prisijungti prie NATO. Bet tik tuo atveju, jeigu drauge su ja į Aljansą už parankės įžengtų ir Suomija. Nebūtų kairieji – individualus veiksmas jiems atgrasus. Tačiau tokia pozicija nėra nauja: Švedija ir Suomija dešimtmečiais kartojo, kad jei kada ir šautų į galvą tapti NATO narėmis, tai tik drauge. Skirtumas tas, kad iki šiol tokie pasvarstymai nebuvo vertinami pernelyg rimtai.

Debatai visuomenėje

Iki šiol Suomija ir Švedija drauge su Austrija, Šveicarija ir Airija sudarė nedidelį neutralumą pasirinkusių Europos Sąjungos šalių būrelį.

Po didžiulių teritorinių nuostolių XIX a. pradžioje Švedija buvo nutarusi nebesivelti į jokius karinius konfliktus ne tik su Rusija, bet ir su kitomis valstybėmis. Tokios pozicijos ji laikėsi per abu pasaulinius karus, nors Antrojo pasaulinio karo metais finansiškai (tiksliau, be pertrūkio tiekdama geležies rūdą) rėmė vokiečius ir moraliai palaikė su SSRS žūtbūtinėje kovoje susirėmusius suomius.

Tačiau pastaruoju metu narystė NATO nebėra karšta bulvė Švedijos užsienio politikos darbotvarkėje. Juolab kad kitomis formomis ši šalis su NATO bendradarbiauja jau seniai.

Švedija su NATO vykdo bendrą Partnerystės taikai programą, dalyvauja įvairiose NATO pratybose, tačiau nėra visiškai integruota – kitoms NATO narėms Švedija nėra niekuo įsipareigojusi, o ir jos negina Lietuvoje bene geriausiai žinomas NATO 5-asis straipsnis.

Kita vertus, nors Švedijos dalyvavimą bendruose NATO projektuose šalies visuomenė vertina daugiau mažiau tolerantiškai, narystės klausimas vis dar yra itin jautrus, nes švedai nepaprastai didžiuojasi savo neutralumu.

Oficialiai neutrali Suomija irgi ne kartą svarstė galimybę prisijungti prie NATO, tačiau, vos suformuluoti aukščiausių šalies politikų, ketinimai įsilieti į Aljansą bemat sulaukdavo ypač griežtos šalies visuomenės ir opozicinių Suomijos partijų kritikos.

Skaidrumu garsėjančios Šiaurės šalys su NATO susijusius reikalus kartais net slepia nuo visuomenės, nors kitais klausimais šiame regione tai tikrai nėra įprasta praktika. Pavyzdžiui, 2006 m. pabaigoje Švedijos ir Suomijos vyriausybių sprendimai stiprinti bendradarbiavimą su NATO ir prisijungti prie NATO greitojo reagavimo pajėgų buvo paskelbti tik 2007 m. kovą, jau po Suomijos parlamento rinkimų.

Suomijoje gajus požiūris, kad su Rusija verčiau nesipykti, ir dėl to „kalta“ liūdna jos istorija. Suomija, kuri ne tik patyrė daugiau kaip šimtmetį trukusią carinės Rusijos okupaciją, o paskui ypač skaudžiai nukentėjo nuo Kremliaus agresijos per 1939–1940 m. Žiemos karą, Rusijos visuomet privengia. Netgi Antrojo pasaulinio karo metais Suomija, iš pradžių kovojusi vokiečių pusėje, supratusi, kad tai baigsis pragaištingai, karo pabaigoje metėsi į priešingą stovyklą.

Šaltojo karo laikotarpiu Helsinkis irgi laikėsi pozicijos, kad Maskva toleruos Suomijos nepriklausomybę, jeigu ši susilaikys nuo aktyvaus karinio bendradarbiavimo su Vakarais.

Atviriau apie galimybę kada nors ateityje prisijungti prie NATO Suomijos politikai ėmė kalbėti po to, kai Rusija užpuolė Gruziją, o Krymo aneksija tokioms kalboms suteikė visai naują atspalvį.

„Rusijos agresija aneksuojant Krymą buvo reikalinga tam, kad atvertų akis Šiaurės valstybių vadovams, galbūt ir didelių Europos valstybių vadovams, kad šie suprastų, kokios iš tikrųjų yra Putino užmačios ir kam modernizuojama Rusijos kariuomenė. Iki 2020 m. kariuomenei modernizuoti planuojama skirti per 600 mlrd. eurų“, – dar pernai sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.

Lanksčioji Suomija

Išimtinai kariniu požiūriu Švedija ir Suomija, tapdamos NATO narėmis, įgytų papildomų pajėgumų ir diplomatinį užnugarį, tačiau „Stratfor“ analitikai mano, kad formaliai karinės pusiausvyros tarp Rusijos ir NATO tai veikiausiai nesutrikdytų. Švedijos ir Suomijos kariai ir taip atitinka NATO standartus, tad svarbus čia tik politinis signalas, kurį Švedija ir Suomija pasiųstų NATO.

„Nereikia net konkrečių žingsnių narystės link – pakanka jau vien viešojoje erdvėje apie tai prasidedančios diskusijos, kuri pasiekia ir Rusijos ausis, leisdama jai suprasti, kad Europos šalys galimos Rusijos agresijos akivaizdoje yra solidarios“, – teigia „Stratfor“.

Rusija jau pareiškė, kad Švedijos pastangas prisijungti prie NATO vertintų kaip tiesioginę grėsmę. Rusijos užsienio reikalų ministerija patikino, kad toks Švedijos sprendimas turėtų politinių, karinių ir užsienio politikos pasekmių, reikalaujančių atsakomųjų Rusijos veiksmų. Tokia ministerijos pozicija sukėlė ir nedidelį diplomatinį kivirčą: Švedija išsikvietė pasiaiškinti Rusijos ambasadorių.

Apskritai Švedija, siekdama kuo mažesnio Rusijos energetinio įsigalėjimo Baltijos jūros regione (ką jau kalbėti apie kokius nors karinius veiksmus) laikosi palyginti kietos diplomatijos ir nevengia aštresnės retorikos. Prieš pradedant projektą „Nord Stream“ Švedijos politikai atvirai kalbėjo, kad reikia labai didelės tolerancijos norint patikėti, kad kartu su kompresorine prie Švedijos krantų rusai nepastatys ir savo elektroninių žvalgybos įrenginių.

Kai praėjusią žiemą Rusijos koncernas „Gazprom“ su Vokietijos EON, Nyderlandų „Shell“ ir Austrijos OMV pasirašė ketinimų protokolą iki Vokietijos nutiesti dvi papildomas „Nord Stream“ gijas, kurios vamzdyno metinį pralaidumą padidintų 55 mlrd. kubinių metrų, Švedijoje kilo nauja diskusijų banga. „Nord Stream-2“ Rusijai atveria naujas galimybes statyti elektroninės žvalgybos įrenginius Baltijos jūroje, be to, prieštarauja Europos Komisijos siekiui mažinti ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Tačiau tik tapusi NATO nare Švedija galėtų sujaukti ne tik Rusijos karines ambicijas Baltijos regione, bet ir jos energetinius užmojus.

Nė sakyti nereikia, kad Rusija yra prieš Švedijos narystę NATO. Bet dar labiau ji niršta dėl Suomijos, kuri yra ranka pasiekiama iš Sankt Peterburgo, o jei Suomija prisijungtų prie Aljanso, Baltijos regione Rusija stovėtų prieš tikrą NATO sieną. Štai kodėl Rusija tiesiog nenustygsta vietoje. Vienas akivaizdžiausių įtampos rodiklių yra nuolat pasikartojantys jos naikintuvų vykdomi Suomijos oro erdvės pažeidimai. Per paskutinę rugpjūčio savaitę Rusijos orlaiviai Suomijos oro erdvę pažeidė tris kartus.

Panašiai Rusija elgiasi ir Švedijos atžvilgiu, tačiau skirtumas tas, kad švedams Rusija kelia kur kas mažiau nerimo nei suomiams.

Suomiai dabar nuolat jaučia Rusijos kvėpavimą į veidą, o turint galvoje dar ir artimus prekybinius santykius, kurių nesugebėjo sugriauti net ES sankcijų politika, suomių retorika NATO atžvilgiu yra daug atsargesnė nei švedų. Rusija yra antra didžiausia Suomijos eksporto ir importo rinka.

Suomijos viešųjų reikalų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Charly Salonius-Pasternakas įsitikinęs, kad Suomijai nusprendus tapti NATO nare būtų pažeista daug dešimtmečių galiojusi „tvarka“, kurios esmė – savotiškai draugiški dvišaliai santykiai: „Antrojo pasaulinio karo metais nusistovėjo suvokimas, kad mažai valstybei, esančiai greta didžiulės, didžiausia nepriklausomybės garantija yra geri santykiai su didžiuoju kaimynu.“

Jis aiškina, kad eiliniam suomiui nėra nieko neįprasto visą savaitę prekiauti kailiais su partneriais iš Rusijos, o savaitgalį dalyvauti atsargos karių mokymuose, – Švedijoje toks elgesys būtų sunkiai įsivaizduojamas.

Atitinkamai bendrą Švedijos ir Suomijos nusiteikimą atskleidžia ir švedų bei suomių apklausos. Švedijoje narystę NATO palaiko maždaug trečdalis gyventojų, be to, ši visuomenės dalis nuolat didėja, o štai Suomijoje norinčiųjų įsilieti į Aljansą kol kas yra vos penktadalis. Vasario mėnesį dienraščio „Helsingin Sanomat“ užsakymu atliktoje apklausoje už narystę NATO pasisakė 20 proc. suomių – maždaug tiek pat, kiek ir 2002-aisiais.

Strimgalviais į Gotlandą

Lietuviai puikiai prisimena, kiek laiko bet kuriai valstybei trunka pastangos tapti NATO nare. Štai Ukrainoje dabar prasidedanti diskusija dėl šalies narystės Aljanse vaisių gali duoti po dešimtmečio ar net dar vėliau. Juodkalnija ne veltui vadinama spartuole, nes šią distanciją įveiks gal tik per penkerius metus. Tačiau visi supranta, kad Švedijos ir Suomijos atveju būtų veikiama tiesiog žaibiškai. Nors Švedijos socialdemokratai ant stalo dar nepadėjo jokių popierių, NATO užkulisiuose kalbama, kad, švedams pareiškus ketinimą, narystės Aljanse klausimas būtų svarstomas jau gruodį – per tą patį susitikimą, kuriame bus sprendžiamas ir Juodkalnijos narystės likimas.

„Žvelgiant iš NATO perspektyvų Švedijos ir Suomijos narystė būtų ypač naudinga. Be to, tikėtina, kad jų narystei nesipriešintų kitos NATO narės“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai.

Vis dėlto toks skubėjimas susijęs ne vien su biurokratinių kliūčių nebuvimu. Švedijos analitikų vertinimu, Švedijos narystė NATO išvaduotų Aljansą nuo galvos skausmo dėl Švedijai priklausančios Gotlando salos, esančios beveik pačiame Baltijos jūros viduryje. Kol Švedija nėra NATO narė, Aljansas neprivalo ginti šios salos užpuolimo atveju. Tačiau vis tiek tai turėtų daryti, nes nebūtų nieko blogiau karo strategijos požiūriu, kaip leisti Gotlande išsilaipinti ir čia įsikurti Rusijos kariuomenei.

„Strategiškai Gotlandas būtų ideali vieta Rusijai pradėti karinius veiksmus prieš Baltijos šalis. O taip nutikus NATO narėms būtų labai sudėtinga apginti Lietuvą, Latviją ir Estiją“, – sutartinai tikina Švedijos politologai, atkreipdami dėmesį, kad  užimti Gotlandą Rusijai būtų nepaprastai naudinga, jei ji turėtų kėslų Baltijos šalyse. „Gotlando praradimas Švedijai būtų blogai. Bet NATO tai būtų tikras košmaras“, – įsitikinęs švedų apžvalgininkas Ezra Kaplanas.

Jeigu Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis, tai pakeistų visą galimo karinio NATO susirėmimo su Rusija Baltijos regione paveikslą. Užuot judėjusios sausuma į Lietuvą iš Lenkijos arba rizikavusios plaukti Rusijos kontroliuojamais vandenimis, NATO pajėgos galėtų pasiekti Baltijos šalis oru iš Gotlando. Tikėtina – laiku.

„Tai reiškia, kad Rusijai reikėtų iš esmės peržiūrėti visą savo karinę doktriną“, – neabejoja JAV Brukingso instituto analitikas Stevenas Piferis.

Aljansas pirmą kartą ne tik visiškai kontroliuotų Baltijos jūrą, bet ir izoliuotų Sankt Peterburgą bei Karaliaučių – vienintelius patogius šiltavandenius Rusijos vartus į Atlantą. Tai jau smūgis Rusijai žemiau juostos. Ten būti mušama Rusija tikrai nemėgsta, tad visais balsais ir per visus kanalus spiegia, kad „Monopolio“ žaidimas dar nebaigtas, ir dar nežinia, kas pirmas įsmeigs vėliavą Gotlande.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...