2016 Vasario 06

Holokaustas

Mūsiškė trolė Rūta Vanagaitė

veidas.lt

 

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

„Suprasčiau – parašyti apie knygą. Bet dar ir apie šaršalą dėl jos? Ypač kada šaršaluoja to meto tikrovės neragavę. O juk į kiekvieną kitoks šautuvas buvo atsuktas ir kitokia patirtis. Laikykis“, – atsakydama į mano viešą žinią, kad recenzuoju Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, parašė Aldona Ž., Sibiro tremtinė. Laikytis palinkėjo ir žinomas politologas, dėl atstumo ir kitų aplinkybių negalėjęs man išsamiai pakomentuoti R.Vanagaitės kūrinio.

Pervertęs knygą supratau, kad išties reikia laikytis. Tačiau ne rūsčius išbandymus atlaikyti, o bandyti įsikibti į kokią nors nuvažiuojančio traukinio rankeną. Gal tai irgi išbandymas, bet reikia tyčia labai norėti, kad, prabilęs apie R.Vanagaitės (g. 1955 m.) kūrinį, pakliūtum po traukinio ratais. Žinoma, traukinys virtualus, ir važiuoja jis viešojoje erdvėje. Todėl nuorodos į susirašinėjimą feisbuke neatsitiktinės.

Greitai suvokiau, kad tolstančią R.Va­nagaitę galiu vytis, vaizdžiai kalbant, „savomis transporto priemonėmis“. Paban­džiau prisiminti, ką esu rašęs „žydų klausimu“. Byla pasirodė neplona. Esu ėmęs interviu iš Žydų kultūros tyrimų instituto YIVO vykdomojo direktoriaus Jonathano Brento, kalbinęs Holokausto tyrinėtoją Jill Vexler, svarstęs apie žodžio „neva“ pasekmes vieno istorijos daktaro karjerai. Apsikrovus tokia „amunicija“, sunku nusitverti R.Vanagaitės – trukdo nuosavas archyvas.

Todėl ir „Mūsiškių“ recenzija (taip vadinkime šį tekstą) panaši į šūkaliojimą, kuris sklinda iš drezinos, dardančios paskui R.Vana­gaitės vagoną.

Apie savo planus aptarti knygą parašiau FB, kad palengvinčiau darbą – sulaukčiau komentarų. Derlius buvo gausus, tačiau užduotis dėl to nepalengvėjo. Komentarai tik sustiprino tolstančio traukinio įspūdį. Palyginimas neturėtų kelti nevilties: jei traukinys pro tave prašvilpė, yra stotelė, į kurią jis atvažiuos, nes ten ir veža krovinį. Kur ir kam?

Knyga perkama, leidykla turėtų būti patenkinta. Ar patenkinti skaitytojai? Bet ši knyga parašyta tam, kad dalis skaitytojų būtų labai nepatenkinta. Šiuo požiūriu knyga vykusi. Kokia jos turinio kokybė?

Nei vadovėlis, nei naujienų rinkinys

Tomas Čyvas rašo: „Kad lietuviai svariai dalyvavo Holokauste, tiek žudydami, tiek vogdami nužudytųjų turtą – faktas, kuris man, kaip ir daugumai ne urve gyvenančių žmonių, žinomas seniai, neskausmingai išsitaria (nors ir nėra malonus), kažkaip dėl to nesu netekęs jokių draugų. Kokiame zoologijos sode reikia gyventi ir bendrauti, kad taip nutiktų – klauskite R.Vanagaitės, kuri pasiekė ko norėjo – yra dėmesio centre.

… už reklaminę kampaniją ir savęs sureikšminimą bei sušventinimą – rašau dešimtuką. Už knygą – nežinau. Kada nors paskaitysiu – pasakysiu. Už drąsą nerašau nieko, nes visi, kas nėra idiotai, supranta, jog bijoti tikrai realiai nėra ko.“ („Žmogus parašė knygą – na ir kas?“, valstietis.lt, 2016-01-27)

Bet ir vadovėliuose nieko naujo. Ar naujienų stoka, žinomų dalykų kartojimas reiškia nesėkmę? Gal nesėkmė yra vadovėlių nebuvimas?

Iš Lietuvos žydų litvakų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimo: „Lietuvos žydų istorijos, kurią sunaikino Holokaustas, nė viena Lietuvos Vyriausybė taip ir neišdrįso įtraukti į mokyklų švietimo programas. Daugelis pažadų taip ir liko tik projektais.“ Pirmininkė nurodo vasario 1 d. išplatinto pareiškimo aplinkybes: „Prieš kelias dienas paminėjus Tarptautinę Holokausto dieną, Lietuvoje vėl įsiplieskė diskusijos Holokausto tema.“

Pareiškime R.Vanagaitė nepaminėta nė karto, nors diskusijos užvirė būtent dėl jos knygos. Kokie dar priekaištai jai? Ausylas tyrinėtojas nuomones graibys ne vien iš FB, bet ir prie šeimyninių pietų stalo.

„Ėjau su drauge miškeliu. Pamatėme kelio rodyklę. Parašyta, kad ten sušaudyta aštuoni tūkstančiai žydų. Atrodo, tiek. Užrašas nutriušęs. Labai liūdna pasidarė. Kas turėtų prižiūrėti? Savivaldybė? Vanagaitė teisi – daugybė žydų kapinių apleista. Bet ji primena piktai. Tai kiršina. Kapinės būtų greičiau sutvarkytos, jeigu daugiau žmonių dėl to apgailestautų. O tokie Vanagaitės priekaištai tik pykdo.“

Sutinku, kad daugiau pasiekia ne tie, kurie nuolat vis ko nors pasigenda iš aplinkinių ir dėl to jiems primena. Įkyrumas – ne pati geriausia manipuliacijos priemonė. Reikia sužavėti užduotimi. Ragintojai pralaimi tokiems kaip Tomas Sawyeris, kuris sugundė draugus už jį atlikti nuobodų darbą – nubalinti tvorą, ir jie dar primokėjo už malonumą.

Kita vertus, jūs valotės dantis veikiausiai ne todėl, kad jums apie tai primena. Naudojame dantų pastą dėl savęs, o ne dėl raganos darželio auklėtojos, kankinusios vaikystėje. Taigi priekaištai R.Vanagaitei dėl blogos pedagogikos nereiškia, kad jos nušviečiamos temos nesvarbios.

Gal R.Vanagaitės knygoje primeluota? Žinoma, galima apgailestauti, jei ten bus atrasta falsifikuotų faktų, tačiau kas dėl to kenčia? Ir gera, ir bloga reputacija dirba autorės naudai – tokie skandalingos raiškos komerciniai dėsniai. O akademiniai istoriniai tekstai tam ir rašomi, kad būtų nuolat kritiškai vertinami. Juolab neakademiniai – kaip „Mūsiškiai“.

Autorė cituoja tai, ką pasakė nacių medžiotojui Efraimui Zuroffui: „Puolate Lietuvą, tai gal atsisėskime į mano automobilį ir pervažiuokime Lietuvą, pakalbinkime žmones, pažiūrėkime, kas teisūs. Nes aš nežinau.“ („Surinko įrodymus, kaip iš tiesų žudėme žydus: nuo R.Vanagaitės nusisuko giminės ir draugai“, delfi.lt, 2016-01-26)

Atvirumas – kartais pavydėtinas bruožas. R.Vanagaitė prisipažino, kad savo tyrimus pradėjo kaip diletantė. Šį dalyką prie pietų stalo pakomentavo ta pati savaitgalinių vaikštynių mėgėja, kurią nuliūdino apšepusi lentelė su nuoroda į masinių žudynių vietą: „Žinok – tam, kad suprastumei kokią nors labai painią sritį reguliuojančius norminius aktus, reikia maždaug trejų metų. Tada gal būsi kietas. O tie, kurie iškart kurpia rekomendacijas, prirašo nesąmonių.“

Savų nesąmonių baimė – stiprus auklėjamasis veiksnys. Ypač tai jaučia apdairūs tinklo senbuviai, įvaldę nesąmonių rašymo meną (meistrystė auga apsijuokiant – nors ne visus tai ugdo).

Troliai ir legendos

FB pastebėjęs, kad nuo vaikystės pažįstamas žmogus, dabar gyvenantis Izraelyje, būtent iš mano paskyros paėmė ir pasidalijo cituoto T.Čyvo straipsnio nuoroda, iškart parašiau tam draugui, kad būtinai pasidalysiu ir šiuo straipsniu. Suprask – greta T.Čyvo nuomonės yra ir maniškė.

Iš to seno draugo kažkada išgirdau liudijimą: „Mano giminaičiai 1941 m. traukėsi iš Kauno. Jie sutiko toli prasiveržusį vokiečių būrį. Vokiečiai netrukdė judėti toliau. Jie suprato, kad bėga žydai, ir perspėjo, kuriuo keliu nevažiuoti, nes galima sutikti ginkluotų lietuvių – tie žydus sušaudys.“

Įterpsiu lyg ir šalutinį dalyką. Šia „įklija“ tikrai nenoriu nusukti kalbos į šoną. Citata: „Kai kas mano, kad tikslusis žinojimas bus minties vainiku, tačiau teisingiau būtų sakyti, kad mintį vainikuos legenda… Neteisinga manyti, kad legenda priklauso pamėkliškai senovei.“ Nenorėdamas palikti be darbo protmūšių rengėjus, neatskleisiu šaltinio, juolab kad tai ne Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“. Ištraukėlės autorius nori pasakyti, kad pasakojimas (naratyvas) yra minties viršūnė. Prasmės perteikiamos ne sąvokomis, o siužetais.

Įsivaizduokime, kad liudijimas apie bėgimą iš Kauno yra kokio nors pradinio naratyvo variantas. Kokia buvo tikrovė, vargu ar sužinosime. O keičiant detales galima prikurti gausybę siužetų su skirtingais vertybiniais, moraliniais akcentais.

Įsivaizduoju dvi legendas, sukurtas pagal tą pradinį naratyvą: bėgliai traukiasi, vokiečiai tikrina. Pirmoji: vokiečiai sustabdo bėglių iš Kauno vilkstinę. Žeminamu būdu patikrina, kurie vyrai yra žydai. Nežydams leidžiama bėgti, o žydai  – vyrai ir jų šeimos – nukreipiami keliu, kuriame už šimto metrų laukia baudėjai lietuviai.

Kita legenda: bėglius sustabdžiusio vokiečių patrulio vadas yra žydų kilmės. Jis lojalus Reichui, bet dar negavo instrukcijų šaudyti žydus. O patarti bėgliams dėl pasitraukimo kelių statutas nedraudžia. Kas ekranizuotų tokį siužetą? Gal „Negarbingų šunsnukių“ kūrėjas Quentinas Tarantino?

Intarpas intarpe. Žydai Reicho tarnyboje – savaip gluminanti tema, atklydusi ir į mūsų viešąją erdvę. „Google“ paieška: Č.Iškauskas. Žydai A.Hitlerio tarnyboje. Nesiplėtodamas priminsiu, kad aukščiausią laipsnį turėjęs žydų kilmės Reicho kariškis, o tokių buvo nemažai, – aviacijos feldmaršalas Erhardas Milchas (1892–1972). Pagal 1935-ųjų rasinius įstatymus šis Pirmojo pasaulinio karo veteranas, nacių partijos narys turėjo būti pripažintas pusiau žydu, tačiau Hitlerio valia laikytas „garbės arijumi“. Niurnbergo tribunolas nuteisė E.Milchą kalėti iki gyvos galvos, bet nuosprendis buvo sušvelnintas – 1954 m. kalinys išėjo į laisvę.

Iš pradinio naratyvo apie žydus ir vokiečių patrulį galima priskaldyti visokiausių pasakaičių, tačiau bent jau aš tikiu, kad mano draugo pasakojimas perteikia istorijos esmes. Dėlioju akcentus: nėra „vokiečių“ aibės, kurios visiems nariams (elementams, objektams) būdingas prigimtinis troškimas žudyti žydus, ir nėra istorinės „lietuvių“ aibės, kurios visiems nariams būdingas požymis „nenušovė nė vieno žydo“. Tiems, kurie nemėgsta aibių teorijos ir logikai būdingo neiginių kaitaliojimo, pasakysiu paprasčiau: buvo tokių ir tokių. Akivaizdu, kad panašias tiesas lengviau perteikti naratyvu, o ne aibių teorijos formule. Išties „mintį vainikuos legenda“.

Su tuo vaikystės draugu susijusi ir kita išmanaus trolinimo patirtis. Kalbainiams: pradinė termino „trolinimas“ reikšmė buvo žvejyba su jauku; internete taip vadinasi elgesys, kurio tikslas – išvesti skaitytoją iš pusiausvyros ar kantrybės, sukelti frustraciją. Trolinimu užsiima troliai.

Prieš kelerius metus buvau pakviestas į viešą diskusiją „žydų klausimu“. Nusakydamas savo santykį su praeitimi ir dabartimi pareiškiau, jog nejaučiu kaltės dėl to, kad Lietuvos piliečiai ES vagia automobilius (variantas – pakabinamus valčių variklius, kurie, pasak šaltinių, konteineriais buvo gabenami į Lietuvą). Susiejau tai su požiūriu į praeitį: visais atvejais kaltė – individualus, o ne kolektyvinis dalykas.

Mano pasisakymai buvo sukonspektuoti ir išspausdinti anglų kalba gerai žinomame tinklalapyje, kurio kryptis – istorinės tiesos gynyba nuo iškraipymų. Perskaitęs tą atpasakojimą pamačiau šaltą, cinišką, empatijos stokojantį žmogų, kuriam tinka cituotas  T.Čyvo apibūdinimas: neskausmingai išsakė nemalonius faktus. Nepaisant to, koks iš tiesų esu, pasitelkiau diktofono įrašus ir parašiau laiškus apžvalgos autoriui bei vienai valstybinei įstaigai. Viso to susirašinėjimo pabaigoje tekstas su mano citatomis iš tinklo išnyko.

Kodėl ėmiau „skalbtis“? Bendravimo patirtis rodo, kad žmonės skaito, susidaro nuomonę, bet nebūtinai ją išsako. Tikimybė, kad žinią apie mane perskaitys pažįstami žydai, buvo menka, tačiau nenorėjau atsidurti situacijoje, kai į naratyvą, kuris mane „demaskuoja“, negalėsiu atsakyti savu naratyvu.

Vis dėlto dabar nenoriu likti neprisipažinęs. Darau tai kitokiu pavidalu. Man skaudu, kad šįmet Švedijoje pabėgėlių iš Sirijos vaikas nužudė mūsiškių imigrantų sūnų, ir man nemalonu, kad mūsiškis lietuvis stogdengys pernai išprievartavo ir nužudė septyniolikmetę švedę, už ką buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tačiau dėl pastarojo nusikaltimo nejaučiu nei savos kaltės, nei ypatingos nacionalinės gėdos (jeigu tai mane slėgtų, būčiau pripažintas, kaip dabar sakoma, potencialiu psichoterapijos paslaugų vartotoju). Kalbu ne apie deklaracijas, o apie realią savijautą.

Kursinis darbas?

R.Vanagaitės prisipažinimas, kad Holo­kausto Lietuvoje klausimu ji buvusi diletantė, palengvina svarstymus apie jos knygą. Taip – ragavusieji aukštųjų mokslų veikiausiai rašė kursinius darbus.

Referatai apie Holokaustą bent jau man – laike tolstantis dalykas. Tačiau tai tolsta žvelgiant iš mano „stotelės“ (nubildėjo, triukšmas slopsta), o galbūt yra vietų, kur artėjančio traukinio garsas vis stiprėja? Ar sąstatas pravažiuos po Vilniaus universiteto skliautais?

Po kelių dešimtmečių bus galima pateikti tikslią statistiką, kiek kartų ten buvo kviesti R.Vanagaitė ir E.Zuroffas. Šiuo metu pagal apsilankymų universitete skaičių E.Zuroffą lenkia Timothy Snyderis. Tai žmogus, kuris formuoja nuomonę, manyčiau, Vakarų akademinio pasaulio mastu, todėl platesnis jo pristatymas (pvz., „žinomas istorikas“) išmaniam skaitytojui nereikalingas.

Kažkada esu rašęs, kad T.Snyderio priekaištai mūsų valdžiai ir visuomenei dėl Holokausto užmaršties Lietuvoje buvo suprasti kaip „korupciniai pasiūlymai“. Neva jūs viešai paatgailaukite, tada turėsite tarptautinės naudos dėl pagerėjusio įvaizdžio. Tas T.Snyderio tekstas ir jo interpretacijos buvo kelių vertėjų ir juos redagavusių žmonių reikalas, todėl viešojoje erdvėje sukėlė nulinį rezonansą kaip ir mano replikos – jomis polemizavau su tais, kurie T.Snyderio vertinimuose įžvelgė vien patarimus dėl viešųjų ryšių. Grįždamas prie temos dabar pasakyčiau, kad holokausto negalima pamiršti dėl jo baisumo, o ne dėl galimos tarptautinės naudos.

Savo naujausioje knygoje „Juodoji žemė“ („Black Earth. The Holocaust as History and Warning“) T.Snyderis plėtoja mintį, kad valstybė, valstybinių struktūrų veikimas arba neveikimas – reikšmingesnis Holokausto veiksnys nei antisemitizmas.

Tarp „vyriško“ (racionalaus) istoriko požiūrio ir „moteriškų“ (emocionalių) R.Vanagaitės naratyvų yra nemenka distancija, todėl mažai tikėtina, kad T.Snyderis ir „Mūsiškių“ autorė būtų pakviesti moksliškai tarp savęs padiskutuoti, – nors niekada nesakyk „niekada“. Vis dėlto, kai bus rašomi išties galutiniai pažymiai, R.Vanagaitė gali pranokti T.Snyderį kaip mažiau faktinių klaidų padariusi autorė (tai tik mano ironiška hipotezė). Kęstučio Girniaus pastaba dėl 1941-ųjų birželio sukilimo, Lietuvos laikinosios vyriausybė (LLV) ir  T.Snyderio knygos „Kruvinos žemės“ („Bloodlands“): „Prestižiniame JAV istorijos žurnale „Kritika“ žinomas istorikas Alfredas J.Rieberis paskelbė straipsnį apie pilietinius karus Sovietijoje per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Jis teigia, kad sukilime dalyvavo nuo 100 iki 125 tūkst. žmonių, kad Kaunas buvo išvaduotas ir buvo sudaryta LLV (jis mini ir žudymus Kaune). Rieberis tvirtina, kad ir vėliau lietuviai pralenkė kitus Baltijos šalių gyventojus savo politiniu sąmoningumu ir organizuotumu, aktyviai dalyvavo partizanų pasipriešinime. Rieberis daro faktinių klaidų, kaip ir dar žinomesnis istorikas Timothy Snyderis savo „Bloodlands“, teigdamas, jog K.Škirpa sugrįžo į Lietuvą su vokiečiais ir per radijo laidas skatino lietuvius žudyti žydus. (Tai, kad žurnalo ir knygos redaktoriai nepastebėjo klaidų, rodo, kiek mažai dar žinoma apie Lietuvą.)“ („1941 m. sukilimas: nevienareikšmis, bet labai svarbus“, delfi.lt, 2011-06-22)

Patriotai ir nacių pakalikai

Kas, kur ir kada buvo, ką veikė – reikšmingi dalykai. Pacituosiu Vidmantą Valiušaitį, kuris atsikirto R.Vanagaitei dėl Lietuvos laikinosios vyriausybės: „LLV sukilėlių buvo paskelbta 1941 m. birželio 23 d., o vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną birželio 25 d. Ir ji atsirado ne todėl, kad „naciai užėmė Lietuvą“, kaip klaidinamai tvirtina knygos autorė, bet dar iki vokiečiams čia atsirandant ir jiems su tuo nesutinkant.

Dėl tos priežasties Vokietijos URM birželio 25 d. telegrama nurodė savo okupacinėms struktūroms nepalaikyti jokių politinių kontaktų su LLV.

Gestapas reikalavo visą kabinetą nedelsiant suimti. Išgelbėjo generolas Karlas von Roquesas, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininkas. Jis griežtai pasipriešino LLV narių suėmimui labiausiai dėl praktinių sumetimų. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už fronto pajėgų aprūpinimą maisto produktais bei vietos gamybos prekėmis, stokodamos nuosavo aparato, jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų ūkinės pagalbos, nepaisant to, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms palaikyti LLV.“ („Išsigimėliai nėra mūsiškiai“, lrytas.lt, 2016-01-27).

Kitaip tariant, LVV struktūros, nors ir nekontroliavo padėties, buvo tiek efektyvios, kad pragmatiški vokiečiai jomis laikinai rėmėsi – nors ir nenoromis. Skaitome V.Valiušaitį toliau: „… nacių pakalikai voldemarininkai naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją suorganizavo gestapo remiamą pučą prieš LLV ir pašalino iš pareigų LLV paskirtą komendantą pulk. Jurgį Bobelį. Tada tas pareigas perėmė kapt. Stasys Kviecinskas, policijos vadu tapo Vytautas Reivytis. Perversmo būdu jėgos struktūras visiškai užvaldė pronaciški veikėjai (nors reikšmingą dalį batalionų jie kontroliavo nuo pat pradžių).

Tuo metu pulk. Bobelis visaip vilkino geto steigimą, užtęsęs šį procesą visą mėnesį. Be to, savo namuose slėpė du žydus – Davidavičių ir Potruchą. Palyginkime su geto įsteigimu Vilniuje, kur Laikinosios vyriausybės veikimas nesiekė ir kur žydai brutaliausiu būdu – per 4 valandas – buvo ten suvaryti, nespėję pasiimti net būtiniausių daiktų.“

Argi tai ne iliustracija kitai temai: Lietuvos nacių (ir naciams simpatizavusiųjų) kova su tais patriotais, kurie neišpažino nacizmo? Grįžtant prie aibių teorijos žaliems: buvo tokių ir tokių. O LVV vertinimą palengvintų klausimas protų mūšių dalyviams: kokiais, pareiškimais LVV pasmerkė nacių vykdytą žydų genocidą? Atsakymas: jokiais.

Civiliokų entuziazmas

Kažkada daug galvojau apie 1941-ųjų birželio sukilėlių psichologiją: jausmus, viltis, lūkesčius. Medžiagos pamąstymams teikė Antano Škėmos autobiografija: „… ir apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius apylinkėse bolševikus. Šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu.“ Nežinau, ar rašytojas kam nors patikslino smulkmenas. Pavyzdžiui, kiek bolševikų nušovė.

A.Škėmos prisipažinimas apie entuziazmą – gana rizikingas. Juk žudynių entuziazmas, kurį fiksuoja kronikininkai ir po daugelio metų šiurpina kronikų skaitytojus, – kai kam nepaaiškinamas dalykas. Bet nepamirškime, kad maždaug savaitė prieš Vokietijai užpuolant stalininę Sovietų Sąjungą iš Lietuvos dingo keliolika tūkstančių žmonių. Išnyko kaip vieno rusų rašytojo pramanytame bute, kur „dingdavę žmonės“. Tai nuoroda į sovietinę tikrovę: žmones suėmė ir išvežė. Iš Lietuvos juos vežė ne į taksi panašiais „varanokais“, kaip galima spėti apie dingusius iš to buto, o geležinkelio sąstatais.

Žvelkime blaiviai: pakanka, kad, pavyzdžiui, žmona ar vaikas neperspėtų ir kur nors užsibūtų – tada laukiantįjį apima neramus entuziazmas, jis ima skambinti į ligonines. O jeigu nėra, kur paskambinti? Jeigu aišku, kad žmona ir vaikai rieda į Rytus gyvuliniame vagone?

Gūdžiais sovietinės okupacijos metais teko matyti prancūzų filmą „Senas šautuvas“ („Le vieux fusil“) su Philippe‘u Noiret ir Romy Schneider. Ph.Noiret vaidina gydytoją, kuris 1944 m. šeimą išgabeno į savo pilaitę užmiestyje. Atvykus jų aplankyti herojui teko slėptis, nes kaimelį užėmė vokiečiai. Slapčia nusigavęs iki pilaitės, gydytojas randa nužudytas dukterį ir žmoną (ši sudeginta ugniasvaidžiu). Našlys susiranda seną medžioklinį šautuvą ir eina šaudyti vokiečių. Iš kur jo entuziazmas? Argi neaišku?

Pastaba. Šis psichologinis etiudas tik iš dalies tinka keršto aiškinimui, nes filmo herojus šaudė žudikus. Lyg ir mažiau aiškus kerštas nekaltiems žmonėms.

Kitokios egzekucijos faktas. 1945 m. birželio 18-ąją Pžerovo geležinkelio stotyje Slovakijoje iš traukinio buvo išsodinti 265 besitraukiantys Slovakijos vokiečiai – tarp jų 120 moterų ir 74 vaikai. Reguliaraus Čekoslovakijos dalinio kariškiai privertė vokiečius išsikasti duobes ir sušaudė. Šį klausimą tyrė Čekoslovakijos (buvo tokia valstybė) parlamentas. Nesikaps­tydami detalėse – kodėl būtent Slovakijoje ir kokie tai buvo daliniai – pripažinkime, kad vien entuziazmo čia nepakako. Egzekuciją įvykdė organizuota struktūra.

Kartojimas – pedagogikos metodas

Kaip JAV okupacinė valdžia bandė perauklėti vokiečius – įtikinti juos, kad masiškai šaudyti žmones nėra gerai? Vokiečiai būdavo telkiami nesavanoriškiems žemės darbams – perlaidodavo egzekucijų aukas. Gerai žinoma tų laikų nuotrauka: stebint amerikiečių kareiviams, regis, Sudetų vokiečiai virtine praeina pro ką tik sušaudytų žmonių lavonus (šaudė ne amerikiečiai).

Holokausto švietimą galima paversti nuolatiniu priminimu apie žudynes. R.Vanagaitės knyga – tarsi bandymas dar kartą pravaryti skaitytojus pro suguldytus lavonus. Vykdant tokias akcijas anksčiau ar vėliau kyla klausimas: kas dar nematė? Juk negalima nuolat kartoti to paties.

Iš mano pokalbio su J.Vexler:

A.B.: „Žydai buvo „ištrinti“ iš daugelio vietų, kur jie gyveno. Kita vertus, vokiečiai buvo „nutrinti“ nuo Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto, Sudetų, Silezijos ir kitų vietų. Lietuvoje jūs galite gauti daug informacijos apie Holokaustą, tačiau yra daug mažiau informacijos apie vokiečių ir lenkų etninį valymą. Mano nuomone, išsamus nežydų „ištrynimo“ nušvietimas gali pagyvinti Holokausto švietimą, kuris kartais būna nuobodus.“

J.V.: „Įdomu išgirsti, kad švietimas Holokausto klausimais jums atrodo „nuobodus“. Noriu pasakyti, kad man nėra smagu tai girdėti, tačiau mes, kurie šviečiame mokyklose ir muziejuose, turime žinoti, kad mes ne visuomet gerai įtinkame kai kuriems lankytojams ir besimokantiems… Per šešias dienas jūsų šalyje vargiai tapau žinove, bet man įdomu, kad jūs galvojate, jog Lietuvoje lengva gauti žinių apie Holokaustą.“ („Nekenčiu tavęs, bet žydų nekenčiu labiau“, delfi.lt, 2013-03-23)

Trys Lietuvos

Galvodamas apie R.Vanagaitės knygą nusibraižiau jos skaitytojų žemėlapį. Turto požiūriu teisinga kalbėti apie dvi Lietuvas, tačiau kultūriniu požiūriu – jų mažiausiai trys. Pabandysiu tai trumpai apibūdinti.

„Klausimėlio“ Lietuva (priminsiu, kad tai TV laidos pavadinimas). Žmonės, kurie rimtai ir nuoširdžiai svarsto klausimą, ar verta užtvenkti Nemuną ties Biržais.

Protmūšių Lietuva. Smalsūs žmonės, kurie nuolat daugiau ar mažiau šviečiasi. Jų gebėjimai kritiškai vertinti informaciją nėra nunykę.

IQ Lietuva. Elitas. Nors tai nuoroda ir į leidinio pavadinimą, turiu galvoje visą Lietuvos šviesuomenę.

Taip klasifikuodamas nenoriu pasakyti, kad protmūšių Lietuvos intelektas vidutiniškai žemesnis nei elito. Juolab kad visi pasiekia savo aukštumų, nes užduoda klausimėlius.

Prarajos tarp tų Lietuvų atsiranda ne vien dėl žinių apimties bei kokybės, bet ir dėl laiko. Rašydamas šį tekstą suabejojau, ar Tomo Sawyerio paminėjimas bus suprastas. Viena vertus, memas (įsimintinas grafinis vaizdas) yra toks: Tomas Sojeris. Ir aš nežinau, ar Haris Poteris neužėmė jo vietos. Poteriams keičiant sojerius tuštėja ir kitos atminties talpos. Manau, kad R.Vanagaitės pateikta medžiaga kai kam šliūkštelėjo į tuščias ertmes.

O IQ Lietuva skaito knygas, kurias galbūt nespėja perskaityti „Klausimėlio“ Lietuva – pvz, Yuri Slezkine‘o „Žydų šimtmetį“. IQ Lietuvos reakcijas į E.Zuroffą ir R.Vanagaitę Nerijus Šepetys pateikė žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ – 2015 m. nr. 3 (šis puikus tekstas tik sustiprino nuvažiuojančio traukinio įspūdį).

Iš tų sferų gyvenimo pamenu tokį epizodą. Aš, lyg ir Šiaurės Atėnų gyventojas, gurkšnojau degtinėlę su Šiaurės Jeruzalės senbuviu Dovidu Katzu, tinklalapio defendinghistory.com redaktoriumi. Būtent šio tauraus gėrimo butelis buvo istorijos gynybinis įtvirtinimas.  Pasakiau, kad mane domina žydai ekstremistai. „O… ja…“, – atsakė D.Katzas (dėl citatos tikslumo garantuoju).

Kalbėjau toliau: „Ypač man mielas Avrahamas Sternas, Suvalkuose gimęs poetas, kuris pasirašinėjo Yairo slapyvardžiu. Jis gerbiamas Izraelyje, jo atminimui įamžinti naudojami valstybės pinigai. Britai turėjo priežasčių jį nužudyti Palestinoje 1942 m. Sternas man yra aistringas kovotojas, kuris kartu buvo racionalus. Sakoma – nedėk visų kiaušinių į vieną pintinę. Remti nacių kovą su britais – tai kiaušiniai kitoje pintinėje. Nežinau, kiek teisingi liudijimai, kad Sterno vadovautos organizacijos atstovai susitiko su nacių pasiuntiniais. Tačiau mintis, kad būtent Hitleris nulemtų Palestinos žydų likimą, jeigu laimėtų karą, – ne kokia nors labai geniali, o tiesiog iš strategijos pradžiamokslio. Tad ko jūs norite iš Kazio Škirpos ir Juozo Ambraze­vičiaus-Brazaičio?“

Tada kalbėjau mintyse.

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (7)

  1. Taigi Taigi rašo:

    Kaip jūs neturite gėdos meluoti, ponai?

  2. Don Don't feed the troll rašo:

    Ignoruot tokias chaltūras reiktų ir tiek.

  3. Kauniete Kauniete rašo:

    Rasoma,kad apleistos zydu kapines,nutriuse uzrasai…Bet tai zydu kapines,todel zydu bendruomenei privalu butu jas ir sutvarkyti.Sakysit ne tiek jau daug cia yra zydu,gal per seni tokiems darbams.Organizuokit pinigini fonda ,ypac tarp tu,kurie isvyko ir pamirso savo protevius.Samdykit firmas ir bus sutvarkytos kapines,atnaujinti uzrasai.Kodel gi norit visko darmai? I IX forta ekskursijos-uz dyka,autobusai nuo viesbucio iki atminimo memorialo uz dyka.Gal dar kavos,arbatos su sausaineliais ?Kurie ekskursiju dalyviai sitaip lepinami? Ir visa tai kainuoja vyriausybei,tai yra mums,mokesciu moketojams.Suprantu,ziaurumus,tragedijas sunku pamirsti.Ir tai nera pamirsta.Bet kodel reikia tuo spekuliuoti? Kaip jaustis mokytojai,kuri privalo nuvesti mokinius tvarkyti zydu kapu,kai tuo tarpu ir lietuviskose kapinese yra ka tvarkyti? Manau,kad yra puikus atminimo memorialas aukoms atminti,o visa kita,jei jums,ponai,taip svarbu -issikuopkit,susitvarkykit patys,pagerbdami savo tautiecius.Tada,manau,nebus ir erzelio ir supriesinimo.Vanagaites knygos neskaiciau ir turbut neskaitysiu.Manau,kad p.Vanagaitei pritruko demesio,na turbut ir pinigu.

  4. Darius Darius rašo:

    Tegu gerbema vanagaite parado kaip zydai nkvd balteles kaime buozem muse nepolnamety Prana Gimzauska ir klausinejo kur cebelis kur mamice ? Kur galima is zydu isireikalsut kompencacijs ?

  5. Arvydas Damijonaitis Arvydas Damijonaitis rašo:

    Teroristas, šmeižikas E.Zuroff – persona Non Grata Lietuvoje:

    1.KOKIU TIKSLU ZUROFAI ŠMEIŽIA LIETUVĄ?
    Tarptautinės teisės erdvėje vokiečių okupacijos metais, Lietuvos valstybė nebeegzistavo, todėl Lietuvos šmeižikų brukama sąvoka “lietuvis” tarptautinės teisės požiūriu netenka prasmės – nėra valstybės Lietuvos, nėra jos piliečių “lietuvių”. “Lietuvių tautos” sąvoka nepriklauso nuo Lietuvos valstybės okupacijos fakto, todėl okupantų kolaborantus (talkininkus) vadindami “lietuviais” ,šmeižiam visą lietuvių tautą. Raudonųjų nacių propagandistai, zurofai, išnaudoja provincijos vanagaičių natūralų ribotumą, arba jas perka, tikslu paslėpti Kremliaus raudonųjų nacių organizuotą ir vykdytą lietuvių tautos genocidą. Lietuvos teismas iki šiol neįvardino lietuvių tautos genocido fakto. Atėjo laikas tą padaryti.

    2.LIETUVŠAUDŽIŲ – RAUDONŲJŲ NACIŲ PROPAGANDINIS TRIUKAS.
    Kodėl taikūs žemdirbiai lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių propagandinio triuko? Kas „šaudė žydus”, juk Lietuva buvo okupuota? Atsakymas gludi šiuose faktuose : 1.Kai HOLODOMOR metu, 1932-1933 m. ginkluotos akcijos metu, Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų. 2.Po 1945 metų NKVD-KGB Lietuvoje sunaikino milijoną lietuvių. NKVD-KGB – 50 proc. žydų tautybės „raudonųjų nacių”. Todėl gandai apie „žydšaudžius” lietuvius yra klastingas ir žiaurus NKVD-KGB lietuvšaudžių propagandinis triukas, kuriuo siekiama nuslėpti lietuvių tautos genocidą, masines lietuvių žudynes” trėmimų” priedangoje. Trėmimai – raudonųjų nacių „išradimas”, pigus masinių žudymų būdas. NKVD – KGB (50 proc. žydų tautybės vadovų) – raudonieji naciai, nužudė šimteriopai daugiau nekaltų žmonių nei rudieji naciai. Žydų tautybės lietuvšaudžiai klastingai kaip priedangą naudoja antisemitizmo propagandą – klastingi kaltinimai antisemitizmu, nutylint žydų tautybės „raudonųjų nacių“ vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą, yra nusikaltimas, baudžiamosios teisės objektas. Raudoniesiems naciams, zurofams, riboto proto ir sąžinės vanagaitės yra būdas šmeižti Lietuvą, slėpti siaubingus raudonųjų nacių nusikaltimus. Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių, nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.
    P.S.
    Yra “Holokausto industrijos” (N.Finkelstein) pinigai, milijonai, kurie baisiai, nekantriai reikalingi skurdo pasmerktiems aferistams. Interesai sutapo. Kremlinis (raudonieji naciai žydai) šmeižikas E.Zurofas nusipirko provincijos riboto proto ir sąžinės “rašytoją“, kurios finansinės avantiūros įvairiuose “projektuose” yra plačiai žinomos…Po 1945 metų Lietuvoje, NKVD-KGB lietuvšaudžiai sunaikino virš milijono lietuvių. Holokausto industrijos aferistai žino apie šį gėdingai, bailiai, nutylimą Lietuvoje siaubingą faktą, todėl drąsiai toliau klastoja istoriją, kabina lengvatikiams „makaronus“, šmeižia lietuvius, kurie aukodamiesi, nuo rudųjų nacių slėpė žydus savo namuose.

  6. To Kaunietė To Kaunietė rašo:

    Ponia, Jums gal paaiškiti, kodėl LT turėtų tvarkyti kapines? Todėl,kad jeigu lietuviai nesunaikintų tiek žydų, tie žydai turėtų pakankamai palikuonių, kurie ir tvarkytų savo giminių kapus. Suprantat tokius elementoriškus paaiškinimus?

  7. Dovile Dovile rašo:

    Sukau ratus aplink Ruta Knygu mugeje ir galu gale susikaupiau, priejau, nusipirkau knyga ir paprasciau paraso. Mazai zinau apie savo prosenelius, bet man idomu. Nemanau, kad perskaicius knyga – man atsivers akys, bet tai musu istorija ir kadangi istoriniu knygu nemegstu, perskaitysiu sia :)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...