2011 Rugsėjo 22

Multikultūralizmas – nauja realija ir iššūkis Lietuvai?

veidas.lt

 

Jeigu prisimintume praeitų metų seksualinių mažumų eitynes Vilniuje ir visuomenės reakciją į jas, į prieš eitynes  ir po jų vykusias audringas diskusijas per masinės informacijos priemones, nesuklysiu pasakęs, kad Lietuva, gyvenusi iki tol pagal kitokią vertybių skalę, išgyveno tikrą šoką. Atrodė, kol tokie paradai vykdavo Berlyne, Amsterdame ar Prahoje, jie buvo toli ir mūsų nelietė. Mes nežinojome ir net nesusimąstėme, kad tokie „dalykai“ kuria naują kultūrą, kuri ir yra ateities, vadinamos multikultūralizmu sudėtinė dalis. Tapdami ES nariais mes tikrai nesąmoningai (be žinojimo, diskusijų ir ginčų), įsėdome į tą laivą, kuriuo jau plaukė visa Europos Sąjunga. Dėl vykstančių procesų nesuvokimo dabar galim tik „padėkoti“ politikams ir politologams, palikusiems tautą ant ledo. Manyčiau, jog po šios pirmos pamokos Lietuvai ir jos žmonėms dar ne kartą teks susipažinti su jai neįprastomis, nepažįstamomis ir naujai gimstančiomis vertybėmis.

Wikipedija taip apibrėžia globalizmą: „tai viena iš tarptautinių santykių teorijų. Globalizmas iškelia ekonomiką kaip pagrindinę tarptautinių santykių varomąją jėgą. Pagal šią teoriją trečiojo pasaulio neišsivystymas sukelia jo „priklausomybę“ nuo turtingų pramoninių valstybių, kurios išnaudoja periferines valstybes per kapitalistinę sistemą. Besivystančių šalių buržuazija tik sustiprina užsienio dominavimą“.

Kuriai pusei: „turtingų pramoninių valstybių“ ar „periferiniam trečiajam pasauliui“, priklauso Lietuva, nežiūrint į tai, kad ji lyg ir yra ES – „turtingųjų klubo“ narė? Atsakykit į šį klausimą kiekvienas pats sau. Ko kapitalizmo sistemos vedamoms turtingosioms valstybėms reikia iš trečiojo pasaulio? Siekiai ir veiksmai rodo – šių šalių protų ir pigios darbo jėgos. Taigi, globalizmas inicijuoja ir skatina ekonominės migracijos srautų atsiradimą ir jų augimą pasaulyje. O visa tai ir veda prie naujų kokybinių pokyčių pasaulyje.

Labai keista, kad Lietuva yra itin aktyvi globalizavimo proceso dalyvė ir kaip įprasta nesuvokiantiems, bėga traukinio priekyje. Ką reiškia Lietuvos Vyriausybės neseniai išviešintas skatinimas susikurti piliečiams sau naujas „galimybes“ svetur? Pasekmė: mūsų piliečiai dabartiniuose ekonominės emigracijos srautuose yra pirmaujančių gretose. Lietuva per 20 metų ateinančios naujos tvarkos vardan jau „paaukojo“ apie 700 000 savo piliečių, taip „praturtindama“ pasaulinį multikultūralizmo procesą. Stebime, kaip Vyriausybė, teikdama prioritetą išvykusiems (o gal, skatindama dar pasilikusius?), parengė ir finansuos „Globalios Lietuvos“ programą – ne namie likusių, o pasaulyje išsiblaškiusių lietuvių problemoms spręsti. Matyt, kitas natūralus tokios politikos žingsnis: įteisinti prarastų piliečių kompensavimo trečiųjų šalių piliečiais mechanizmą, nepaisant to, kad Lietuvai jis kainuos nepalyginamai brangiau nei Lietuvoje gyvenantys savi piliečiai.

Visais laikais nacionalinės valstybės (ir ne tik Europoje) rūpinosi ir integruodavo į savo šalies socialinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą taip vadinamas „istorines“ tautines mažumas. Jas, kaip žinia, dėl pačių įvairiausių priežasčių turi kiekviena valstybė. Lietuvos atveju tai galėtų būti pavyzdys su totorių ir karaimų ar žydų tautinėm mažumom, kurios puikiai sugebėjo prigyti ir integruotis į mūsų valstybės gyvenimą. Nors tam ir prireikė ištisų šimtmečių… Tačiau svarbiausias dalykas buvo tas, jog kiekvienos šalies kultūra buvo būtent tas lakmuso popierėlis, leidžiantis bet kuriam asmeniui atpažinti nacionalinę valstybę, o per ją ir joje gyvuojančias tautinių mažumų kultūras.

Bet apie XX a. vidurį Europos valstybių sociokultūros srityje prasidėjo naujas virsmas. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europa, siekdama kompensuoti kare prarastą savo darbo jėgą, ėmė naudotis ekonominės migracijos teikiamomis galimybėmis. Maršalo planas skatino kuo greičiau atstatyti sugriautą Europą, pasinaudoti Amerikos teikiamu finansavimu. Europiečių sentimentai, netekus kolonijų, lėmė, kad jų gyventojai buvo laukiami ir priimami pirmiausiai. Tai savotiškai įteisino imigracijos iš atsilikusių kraštų, taip pat ir islamo šalių, bangą. Imigrantų progresiškai daugėjo, o integracinės priemonės buvo aiškiai nepakankamos. Galbūt šioje vietoje ir atsirado multikultūralizmo užuomazgos? Neseniai sužinojau, kad praeito amžiaus viduryje Vakarų Europoje ėmė dominuoti nuomonė, jog šiuolaikinis mokslas, pasitelkęs žinias, sugebės perkonstruoti žmogų ir jo paties aplinką tokiu būdu, kokiu bus panorėta. Ko gero, tai drąsino ir skatino, nes ES politikai ėmėsi ryžtingų tradicinės visuomenės dekonstravimo ir naujos kosmopolitinės visuomenės konstravimo veiksmų. Taip gimė kosmopolitizmo teorija.

Kosmopolitizmas – tai idėja, kad žmonija priklauso vienai moralinei bendrijai, kad globalizuotas pasaulis yra toks, kuriame nėra „kitų – svetimų“. Tai – erdvė, kurią sudaro daug kultūrinių kitoniškumų. Šia prasme, globalistų siekis – ne skirtingų kultūrų išsaugojimas, o jų skirtumų sunaikinimas, naujos, pasaulio kultūros ir pasaulio žmogaus sukūrimas. Šią poziciją ypatingai išryškino Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompejis (Herman Van Rompuy), kalbėdamas Berlyno sienos griūties minėjimo iškilmėse. Jis atvirai išdėstė, kad galutinis ES siekis yra nacionalinių valstybių išnykimas. Savarankiškų valstybių laikai, pasak jo, jau praeitis. Tikrai įdomu, į ką pavirs tokios mūsų civilizacijos vertybės, kaip tradicinė šeima, švietimas, dvasinis asmenybės tobulėjimas, tauta ir valstybė ar, pavyzdžiui, Olimpinės žaidynės? Multikultūralizmas reiškia, kad dominuojančios nacionalinės kultūros neliks, nes ji atsistos į vieną gretą su pačių įvairiausių mažumų (ir ne tik tautinių, bet ir, pavyzdžiui, seksualinių, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų) kultūromis. Kokią asmenybę suformuos toks multikultūrų mišinys? Protingą, bet neturinčią jokių socialinių skrupulų ir bendražmogiškųjų vertybių sistemos būtybę? Nekatrioji giminė? Gal tik rusų kalba leidžia tokią būtybę įvardinti kaip „oнo“. Tikri „Žvaigždžių karai“. Bet ten rodomų būtybių egzistavimą bent galima paaiškinti – jos formavosi skirtingose sąlygose ir augo skirtingose planetose… Man atrodo, kad multikultūralizmas bus toks degus mišinys, kurio sprogstamosios galios suvaldyti niekam nepavyks. Tą patvirtina ir visa žmonijos istorija, nes ji – ištisų karų istorija. Jeigu vykdavo karai tarp valstybių, tai reiškė varžymąsi ir tarp ideologijų, ir tarp religijų, ir tarp kultūrų. Multikultūralizmas tokius karus „perkels“ į valstybių vidų, ir tai garantuos karą be taisyklių, be diplomatijos ir iki paskutinio priešo kareivio sunaikinimo. Niekas tokiame kare imti priešininkus į nelaisvę nenorės…

Neabejoju, jog daug kas yra girdėjęs tokį išsireiškimą, kaip „Civilizacijų konfliktas“. Jo autorius – ame­rikiečių politologas S. Hantingtonas (Samuel Philips Huntington, g. 1927), 1993 m. žurnale Foreign Affairs taip pavadinęs savo straipsnį, rašė apie vakarų krikščioniškosios ir rytų musulmoniškosios kultū­ros priešpriešą. Jis tei­gė, jog pasaulis po Šaltojo karo yra susipriešinęs nebe ideologiniu, o kon­fesiniu ir vertybiniu pagrindu. Tikrai vertos dėmesio mintys. Ir kodėl niekas nekreipė dėmesio į tai? Su kiekviena diena vis aiškiau matosi, kad viena pasaulio dalis lipdys ir konstruos naują ateities žmogų, o kita naudosis šio (nepavykusio ar nelaiku atliekamo?) darbo pasekmėmis.

S. Hantingtono minties teisingumą patvirtina dar neseniai Libijos vadovu buvęs Muamaras Kadafis, išsidavęs: “Atrodo, kad Alachas padovanos islamui pergalę Europoje be kardų, be ginklų ir be užkariavimų. Mums nereikia teroristų, mums nereikalingi mirtininkai. Vos po kelių dešimtmečių virš 50 mln. musulmonų Europoje ją pavers musulmonišku žemynu“. Vokietijos vyriausybė tik patikslina, jog per ateinančius 20 metų musulmonų Europoje padidės dvigubai – iki 104 mln. Islamiškų organizacijų lyderiai tvirtina, kad po 30 metų ir Amerikoje gyvens 50 mln. musulmonų.

Kas tai: susitaikymas su realybe, krikščionybės ir Europos saulėlydis ar bandymas surasti išeitį? O gal būtent dėl šių priežasčių ES, ignoruodama oponentus, atsisakė ES konstitucijos preambulėje (Lisabonos sutartyje) minties įvardinti Europos krikščioniškąsias šaknis? Tampa ir taip aišku, kad diskusijų šia tema nepakanka ne tik pas mus, bet ir senojoje Europoje.

Stebint Vakarų Europos šalių nesugebėjimą integruoti gausių imigrantų, be to, regint, kaip patys europiečiai nuvertina savo tapatumo vertybes aukodamiesi politkorektiškumo reikalavimams, kyla natūralus klausimas, o ar mes patys, dar net nesukūrę (neatkūrę) normalios valstybės, norime tapti tokiais pat „beveidžiais“? O gal vadovautis posakiu: „Geriau vėliau negu niekad“ ir pamėginti pradėti diskusiją dėl Europos ir Lietuvos vertybių sistemos? Geriau laiku sustoti, nei garmėti į istorijos prarają. Gal pagaliau Lietuvos politinis elitas pradės viešai aiškinti rinkėjams savo požiūrį į multikultūralizmą ir atvirai deklaruos savo vertybines nuostatas bei šiais klausimais teiks pasiūlymus, pildydami dabar ištuštėjusį Lietuvos „vertybių banką“? Tyla šiais klausimais tikrai prie gero neprives.

Ko gero romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106-43 pr. m. e.) žinojo, kad po daugiau nei dviejų tūkstančių metų žmonija užsikraus sau ant pečių Sizifo darbą – bandys sukurti naują žmogų. Todėl vienoje savo kalbų panaudojo romėnų dramaturgo M.Pakuvijaus sukurtą posakį „Kur gerai, ten tėvynė“ (lot. Ubi bene, ibi patria). Ciceronas išgarsino ši posakį, panaudodamas ironiją emigracijos motyvų pateisinimui, taikomą tiems, kurie prioritetą teikė savo asmeninei gerovei, bet ne patriotizmui. Juokas, kaip žinia, visuomet turi dvi puses. Bėda ta, kad antroji šios ironijos pusė – tikslus kuriamos ateities epochos esmės apibūdinimas.

Dainius Paukštė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...