2010 Rugpjūčio 25

Švietimas

Mokyklų permainos – vieni laukia, kiti bijo

veidas.lt

"Veido" archyvas

Nuo rugsėjo į mokyklas ateis apie 29 tūkst. pirmokų

Likus savaitei iki mokslo metų pradžios tampa vis aiškiau, kad švietimo reformatorių diegiamos ir žadamos diegti naujovės nepaliks abejingų nei mokytojų, nei mokinių, nei jų tėvų.

Užteko švietimo ir mokslo viceministrui Vaidui Baciui rugpjūčio pradžioje viešai užsiminti apie ministerijos ketinimus 30 proc. siaurinti mokymo programas, kaip kilo tikra nuomonių audra. Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė prof. Vilija Targamadzė taip pat viešai, per spaudos konferenciją, pasipiktino, kad “niekas neklausia profesionalų”.

Deja, V.Bacys, ir kaip profesionalas (buvęs istorijos mokytojas, buvęs mokyklos direktorius), ir kaip viceministras, atsakingas už bendrąjį ugdymą, negalėjo iš karto reaguoti į priekaištus, nes tuo pat metu Švietimo profesinės sąjungos kvietimu seminare “Savivalda ir švietimas” dalijosi mokslo metų išvakarėse susikaupusiomis naujienomis. Bet viceministro klausiusiems profesionalams – pedagogams iš įvairių rajonų – irgi netrūko nei pastabų, nei klausimų.

Daugelis jų šią vasarą jau buvo girdėję kalbų ne tik apie mokymo programų koregavimą, bet ir apie mokytojų atestacijų naikinimą, darbo užmokesčio keitimą, bet kurion pusėn gali pakrypti reikalai, dar neaišku. “Nenorime būti jau įvykusių įvykių vertintojai”, – pasakė profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius, savo ruožtu pažadėjęs rugsėjį inicijuoti diskusiją dėl švietimo strategijos projekto. Savas diskusijas regionuose su mokytojais, su tėvų asociacija ir moksleivių parlamentu žada ir permainų iniciatoriai.

Tarp mąstymo ir kalimo

Viena seminaro dalyvė papasakojo tragikomišką pavyzdį apie pirmakursius studentus, paprašiusius paaiškinti, kas yra Mažoji Lietuva. Nieko apie ją negirdėję jaunuoliai spėliojo: gal tai Mažeikiai? Būtų juokinga, jeigu nebūtų pikta. Norėtųsi pamatyti buvusius tų studentų istorijos mokytojus ir suprasti, ar jiems geriau sektųsi dirbti, jeigu būtų skatinamas jų pačių kūrybiškumas? Būtent tokį tikslą iškėlė viceministras.

V.Bacys pabrėžė, kad kalbėdamas apie mokymo programų siaurinimą pirmiausia turėjo galvoje programų turinio atnaujinimą 11–12 klasėse, bet ne pamokų skaičiaus mažinimą. O atnaujintos programos neabejotinai bus siejamos ir su būsimais egzaminais. Iš viceministro istoriko žodžių galima suprasti, kad bent jau į istorijos egzaminą turėtų grįžti gyvas mąstymas ir gyvas tekstas, kuris, matyt, turėtų išstumti negyvą testą.

Tėvai tikriausiai paklaustų, ar visi istorijos mokytojai tokie kūrybingi, kaip viliasi V.Bacys, kad išmokys vaikus suprasti Lietuvos istoriją pasaulio istorijos kontekste taip, jog jie per egzaminą sugebės įrodyti ne šiaip per pamokas gaudavę pažymius. Viceministras neslepia puikiai žinąs, kad mokytojas mokytojui nelygu. Jam savo akimis teko matyti, kaip Utenos bibliotekoje jauni mokytojai, jau turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus, nesugebėjo savarankiškai susirasti knygų.

Tačiau kas nenorėtų, kad mokyklose dirbtų puikūs pedagogai, sąmoningą mokymąsi vertinantys labiau nei aklą kalimą? Be to, ministerija, regis, neketina iš viršaus nuleisti koreguojamų programų. Kokios jos bus, daug turėtų lemti aptarimai ir diskusijos.

Vienas dalykas, kuris tikrai turėtų sulaukti visuotinio pritarimo, – tolesnis popierizmo ir biurokratijos, užmušančios iniciatyvą, mažinimas mokyklose. “Kam rašinėti ataskaitas dėl ataskaitų?” – stebėjosi V.Bacys, matyt, iki šiol nepamiršęs to mokyklinio slogučio. Kita vertus, mokyklose, kuriose tvarkinga ataskaita apie piešinių konkursą, kaip prevencinę priemonę, pakeičia supratimą apie tikslinę prevenciją, formalumų mėgėjai turėtų sunerimti: prisidengti suvestinėmis apie renginius, jeigu jie nieko neduoda, gali ir nepavykti.

Kai ima stigti mokinių

Vis dėlto didžiausius iššūkius mokykloms diktuoja anaiptol ne ministerija ir ne savivaldybės, o pats Lietuvos gyvenimas, kuriame gimstamumo kreivė 2002 m. nusmuko iki 30 tūkst. naujagimių. Tai beveik du kartus mažiau negu 1990 m. (56,8 tūkst.). Švietimo ir mokslo ministerija prognozuoja, kad artimiausius trejus metus mažės po 20 tūkst. mokinių – tarsi kasmet būtų uždaroma po 30 didelių mokyklų. Dar po kelerių metų šios tendencijos padariniai atsiris ir iki aukštųjų mokyklų.

“Ne mokyklų tinklas didžiausias rūpestis, o vaikų skaičius”, – tikina V.Bacys, atsiliepdamas į nesibaigiantį ginčą dėl to, kas geriau – vadinamoji ilgoji mokykla, kurioje vaikas mokosi nuo pirmos klasės iki abitūros egzaminų, ar mokykla, suskaidyta į tris lygius – pradinę, pagrindinę (progimnaziją) ir gimnaziją. Tiesa, Vokietija jau grįžta prie tradicinės ilgosios, bet tam ji turi kitų priežasčių nei Lietuva, kurios mokykloms paprasčiausiai ima stigti mokinių. O šis skaudulys tiesiogiai susijęs su skausmingu mokytojų krūvio klausimu, su kuriuo naujaisiais mokslo metais jau susidurs ir gimnazijos.

Vasaros pradžioje Seimas nesiryžo pritarti ministerijos projektui, pagal kurį jau nuo 2012-ųjų turėtų nebelikti vidurinių mokyklų. Jų šalininkai gina jų auklėjimo sistemą, tradicijas, o gimnazijas vadina “fabrikais”, norinčiais pritraukti kuo daugiau vaikų.

Nepaisant Seimo atsargumo, ne visų mokyklų mėginimai išsaugoti vidurinių statusą buvo sėkmingi. Viena tokių – Šiaulių rajono Kuršėnų Pavenčių vidurinė mokykla. Jos direktorė Janina Banienė “Veidui” sakė, kad rajono savivaldybės tarybos sprendimu nuo kitų mokslo metų mokykla taps pagrindine ir turės pertvarkyti savo struktūrą. Bet šiuos mokslo metus ji gyvens dar įprastą gyvenimą, kuris turėtų būti gražesnis, nes statybininkai skuba iki rugsėjo 1-osios baigti renovavimo darbus.

Ministerija, atakuojama mokytojų ir mokinių tėvų reikalavimų išsaugoti ilgąsias mokyklas, įžvelgia ir pedagogų siekį išsaugoti įprastą darbo krūvį, negalvojant apie kaimyninę mokyklą. V.Bacys ragina aklai neprisirišti prie struktūros ir ieškoti kompleksinių sprendimų: gal tų dviejų mokyklų direktoriai gali juos rasti bendromis jėgomis?

O švietimo profesinė sąjunga nepavargsta ministerijos klausti, kaip pasikeičia ugdymo kokybė, mokyklą pervadinus į gimnaziją. Sąjungos pirmininkas A.Jurgelevičius sako, kad struktūros pakeitimas, mokinių išskaidymas pagal amžių nieko nedavė, išskyrus tai, kad mokinys mėtomas iš vienos mokyklos į kitą. Na, dar tai, kad gimnazijos mokytojai jaučiasi pranašesni nei pagrindinių mokyklų ir jiems lengviau susirasti darbą.

Bet ministerija atkerta, kad svarbiausi mokyklų tinklo pertvarkos principai reikalauja, jog skirtingo amžiaus mokiniai – vaikai, paaugliai, jaunuoliai – turi būti mokomi skirtingai, nes tai skatina jų pasitikėjimą. O mokytojai turi specializuotis dirbti su tam tikro amžiaus tarpsnio mokiniais, nes tai gerina jų profesinę saviraišką.

Dėl šių principų dalis pedagogų ir tėvų linkę ginčytis iki užkimimo, bet vargu ar kas prieštarautų dar vienam ministerijos deklaruojamam tinklo pertvarkos principui: šiuolaikiniam ugdymui reikia turtingos ir modernios materialinės bazės – diferencijuotos pagal mokyklų tipus ir specializuotos pagal ugdymo pakopas. “Veidas” į šį civilizacijos paveikslą nuo savęs pridėtų nebent vieną potėpį, kad modernumas galėtų prasidėti nuo tvarkingo tualeto, į kurį mokiniui nereikėtų bėgioti per kiemą. Tiesa, ši replika greičiau adresuota savivaldybėms nei ministerijai, kurioje galvojama apie mokyklų stadionų programą ir edukacines erdves skirtingo amžiaus mokiniams.

Krepšeliai ir rotacijos

Dar viena naujovė, kuri sukels didelę aptarimų bangą, – kitaip skaičiuosimas mokinio krepšelis. Mokyklų buhalterių laukia nelengvi iššūkiai. Tais atvejais, kai ne mažiau nei pusė visų savivaldybės ir nevalstybinių mokyklų mokinių mokosi miestelio ar kaimo mokyklose (skyriuose), savivaldybės galės perskirstyti 6 proc. joms skirtų mokinio krepšelio lėšų. Vidutinis sąlyginis pedagoginio atlygio koeficientas už kvalifikaciją (koeficientas R) bus didinamas 0,05 proc., o koeficientas pedagoginėms psichologinėms tarnyboms (PPT) didės net 15 proc., nes krepšelyje numatyta tik pusė poreikio. Beje, mokinio krepšelio principu numatoma finansuoti ir ikimokyklinį ugdymą.

Po pastarųjų Valstybės kontrolės patikrinimų savivaldybės tikriausiai jau suprato, kad perskirstant mokinio krepšelio lėšas nebebus galima jų skirti susimokėti už šildymą. Ministerijoje svarstoma, kad, be šildymo, esama ir kitų aplinkos klausimų. Gal reikia didinti krepšelio procentą, įvertinant ir techninio personalo pastangas?

Vis dėlto didžiausias įvykis, kalbant apie lėšas, būtų bręstantis pasiūlymas atsisakyti mokyklų finansavimo skirtumų, brėžiančių dar vieną skaudžią ribą tarp gimnazijų ir kitų mokyklų.

Nemažai aistrų turėtų įžiebti rudenį numatyta paskelbti nauja mokyklų vadovų skyrimo tvarka. “Esu už rotaciją”, – neslėpė viceministras V.Bacys, neatmesdamas siūlymų, kad lygiai taip pat reikia kalbėti ir apie mokytojų rotaciją. Gal ir Lietuvoje kada nors bus kaip Japonijoje, kurioje mokytojai kas penkeri metai keliami į naują darbo vietą?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Ką galiu pasakyti apie tokį straipsnį? Iš esmės, dėl kai kurių dalykų viceministras yra teisus:

    1. Mokyklose tikrai yra mokoma tas, ko visiškai nereikia, tačiau tai dar nereiškia, kad viską reikia išmesti. Pavyzdžiui, per visą mokymosį etapą mokykloje supratau, kad, kai kurie dalykai yra paprasčiausiai beverčiai – tikyba ir etika. Tuojau paaiškinsiu kodėl. Visų pirma, tokių mokytojų niekas neklauso. Antra, kai mokytojas dudena ir dudena, ir dudena – tampa nuobodu klausytis. Trečia – tokie dalykai nėra pristatomi kažkaip įdomiai, o kišami per prievarta, ko pasekoje – nė vienas neina į tokias pamokas.

    Ai, dar pamiršau paminėti ir darbų pamokas. Na, berniukams iki 6 klasės viskas buvo normaliai. Drožinėjom medieną, kalėm vinis (žinot, mokėmės “tipo” statybų amato), tačiau nuo 7 klasės prasidėjo dizainas. Ir kam jo reikia, jei 90 procentų bernų nėra Statkevičiai? (Atleiskit už palyginimą jo fanai)

    2. Norint kelti dėstymo/mokymo lygį visų pirma sakyčiau reiktų atsijoti normalius mokytojus nuo debilų, kurie tik gauna “algą” nieko nedirbdami. O tai padaryti yra ganėtinai sudėtinga, mat reiktų sudaryti spec. komisiją, kuri ne tik, kad būtų mokyklose/veruose, bet ir pirmiausia paegzaminuotų pačius mokytojus, įvertinant jų dėstymo kokybę. Bet visgi, vėl, dilema – iš kur pinigų imti? Didinti mokesčius?

    3. Nemanau, kad, kas metai reikia ekspermentuoti su švietimo sistema, nes tai atbaido dalį studentų/mokinių nuo egzaminų. Nors, aišku, ta mokinių dalis yra arba idiotai, arba… na… e… soc. remtini, kurie bijo, jei blogai išlaikys egzus, negauti VF vietos kurioje nors spec. Todėl dalis jų ir renkasi studijas užsienį. Tarkim Airija – viskas nemokama ES piliečiams (išskyrus bendrikus ir valgį, ir prausyklas…)

    Tad, ką aš čia norėjau pasakyti? A, taip. Reikia visko imtis mažais žingsneliais, įvertinant realią padėtį ir visuomenės nuotaikas, o ne kas mėnesį imtis vis ko nors kito.

  2. blogietis blogietis rašo:

    Nepaskysiu nieko naujo – šiai dienai situacija švietimo sistemoje tragiška. Socialiniu, ekonominiu ir politiniu požiūriu visuomenė perėjo iš kolektyvinio į individualų būvį. Tuo tarpu švietimas po šiai dienai orentuotas į kolektyvo nario kalvę ir nepanašu kad yra daug norinčių reformos. Lengviau nieko nedaryti nei daryti kažką.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...