2015 Birželio 30

Mokinių pietūs: sriuba iš kirvio už vieną centą

veidas.lt

BFL

Racionas. Išmaitinti maždaug 83 tūkst. nemokamą maitinimą gaunančių mokinių – nelengvas uždavinys. Tačiau išradingumo netrūksta: įmonės siūlo aprūpinti mokyklas ir nieko nekainuojančiu maistu. Pasaką apie sriubą iš kirvio žinome, bet kaip pagaminti didžkukulius iš mėsos už vieną centą – mįslė kiekvienai šeimininkei.

Nors įmonės aprūpina mokyklas preke – maistu, atrodo, kad preke tampa mokiniai. Verslo organizacijos kainas mažina iki sunkiai suprantamų žemumų – kad tik laimėtų konkursą tiekti maistą ugdymo įstaigoms. Nors sunku susitaikyti su vieną buhalterinį centą kainuojančių porcijų kainodaros pagrįstumu, iš maisto saugos inspektorių išvadų aišku, kad mokinių mityba ir be to nėra be priekaištų. Pamačius keliais centais įmonių įkainotus pietus, kyla klausimas, kas jį juos sudėta.

„Rasta atšaldytos kiaulienos nugarinės ir lašinių vakuuminiame įpakavime, kurių tinkamumo vartoti terminai jau penkios dienos pasibaigę“, „rasta žalių morkų su puvimo požymiais ir pelėsių apnašu, jos tą dieną buvo naudojamos plovui gaminti“, – tai kelios iliustracijos iš VMVT radinių per mokyklų maisto tvarkymo skyrių patikrinimą. Vis dėlto dažniausiai nustatoma bendrų higienos (tinkamo inventoriaus trūkumas, pasenę šaldytuvai ir t.t.), pažeidimų, kurie sudaro 30 proc. visų inspektorių užfiksuotų pažeidimų.

„Tarnyba vykdo sistemingą mokyklų ir darželių kontrolę, tai reiškia, kad kiekviena įstaiga kasmet patikrinama bent po vieną kartą. Iš patikrinimų matyti, kad daugiau nei 81 proc. mokyklų priklauso vidutinės rizikos grupei, 14 proc. šių įstaigų priskiriamos prie mažos rizikos grupės ir maždaug 3 proc., apie 80 darželių ir mokyklų, yra didesnės rizikos. Kas antrame darželyje ar mokykloje randame vieną iš keturių galimų pažeidimų grupių – bendrųjų higienos, savikontrolės, produktų, jų atsekamumo ir personalo higienos“, – vardija VMVT Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė.

Kitų pažeidimų, kai, pavyzdžiui, ugdymo įstaigas pasiekia maistas su draudžiamais priedais – sausainiai, prisotinti konservantų, ar dešrelės su draudžiamais priedais, šiemet buvo rasta 6 proc. mokyklų (trimis procentiniais punktais daugiau nei pernai). O, pavyzdžiui, virtuvės personalo higienos pažeidimų fiksuojama apie 2 proc. „Tai tikrai nėra daug, ir šis skaičius nedidėja“, – patikslina A.Išarienė.

Nors kai kurie ekspertai nesibodi mokinių maitinimo situacijos pavadinti tragiška, ypač šiurpdami dėl mokinių, gaunančių nemokamą maitinimą, raciono, „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad maisto sauga, o ir atsakomybė, priklauso nuo visų suinteresuotų šalių susitarimo ir aktyvumo.

Maitinimo paslaugas atskiros mokyklos ar savivaldybės perka iš išorės – privačių įmonių, taigi konkurso būdu gali pasirinkti sau tinkamiausią tiekėją. Tačiau dėl pagrindinio viešųjų pirkimų principo konkursus dažniausiai laimi įmonės, siūlančios mažiausią paslaugos kainą, tačiau jau ne vieną kartą į maisto saugos inspektorių akiratį pakliuvusios už kokius nors pažeidimus.

A.Išarienė pasigenda aiškiau reglamentuotų kriterijų, kas galėtų organizuoti mokinių ir darželinukų maitinimą. „Dabar Viešųjų pirkimų įstatymo projekte jau yra minima, kad konkurse negali dalyvauti nepatikimos ir didesnės rizikos įmonės, jei jos savo įmonėje nesugebėjo laikytis taisyklių ir išvengti pažeidimų“, – sako VMVT atstovė ir priduria, jog panašūs aiškiau apibrėžti reikalavimai, pavyzdžiui, koks gali būti didžiausias patiekalo maistinės vertės neatitikimas, užtikrintų, kad konkurse dalyvautų įmonės, kurios atidžiai laikosi reikalavimų.

Dabar konkursuose dalyvaujančios įmonės ne visada užima vienodas starto pozicijas. Nors smulkiosios individualios įmonės, kad tik laimėtų konkursą, dalį patiekalų pasiūlyme skaičiuoja pagaminsiančios tik už savikainą, greta atsiranda didelių įmonių, kurios analogiškas porcijas pasišauna patiekti kone nemokamai.

Kaip rodo „Veidui“ pateiktos vienos įmonės apskaičiuotos porcijų kainos, konkursų pasiūlymuose tikrai galima rasti patiekalų, gaminamų „už dyką“: burokėlių salotos su grietine – 1 centas, virtų bulvių cepelinai su mėsa – 1 centas, burokėlių salotos su aliejumi – 12 centų, virtų bulvių cepelinai su varške – 15 centų. Koks skirtumas tarp šių patrauklių kainų? Keliolika centų kainuojantys patiekalai siūlomi už savikainą, o simbolinės cento vertės patiekalus įmonė šiaip jau gamina už kelis centus, bet skirtumą yra pasirengusi padengti iš savo pelno, kad tik galėtų pasiūlyti mažiausią kainą.

Viešųjų pirkimų tarnybos aiškinimu, patvirtintos taisyklės nustato, kokius kainodaros būdus – fiksuotos kainos, fiksuoto įkainio ir t.t., gali nurodyti perkančioji organizacija. Tačiau šios taisyklės nenustato pačių įkainių ar kainų dydžių, todėl tiekėjai siūlo kainas atsižvelgdami į pirkimo dokumentuose nustatytas sąlygas. Tad jei tiekėjo pasiūlyta kaina yra neįprastai maža, užsakovas gali pareikalauti ją pagrįsti.

Vis dėlto patrauklius pasiūlymus pusvelčiui teikia ne labdaros, bet verslo organizacijos. Juolab kad verslą daryti ir iš valstybės užsakomo nemokamo maitinimo galima. Kai kainą stengiamasi numušti iki nesuvokiamų žemumų, prekė, atrodytų, yra nebe patiekalas, o mokiniai, ant kurių stalo patiekti pietus, pasirodo, teoriškai įmanoma ir už centą, kad tik mokykla ar savivaldybė sudarytų maitinimo paslaugų sutartį. O tokios sutarties vertė neprimena pasiūlymuose nurodomų nuliukų. 1,1 mln. eurų – tokia yra 35 mėnesių trukmės nemokamo maitinimo paslaugų su viena Lietuvos savivaldybe vertė. Į šią kainą preliminariai įskaičiuojama apie 14 tūkst. pusryčių ir per 900 tūkst. pietų porcijų. Valstybės skiriama suma nemokamam maitinimui reikalingiems produktams įsigyti sudaro beveik tris eurus: pusryčiams ar pavakariams – 0,49–0,84, pietums – 1,06–1,52 euro (savivaldybėse ji yra skirtinga).

Žinoma, simbolinės maisto kainos iš konkurso dalyvių pasiūlymų valgyklos prekystalio nepasiekia. Nemokamo maitinimo paslaugų konkursą laimėjusi įmonė aptarnauja ir kitus valgyklos klientus, atsiskaitančius už patiekalus ne nemokamo maitinimo talonais, bet eurais. Be to, paslaugos vykdytojas vėliau jų kainas gali kilstelėti, pagrįsdamas žaliavų brangimu ir t.t.

Atrodytų, kad jei vienur maistas neskanus ar per brangus, gali eiti pas kitą virėją, tačiau ugdymo įstaigose toks pasirinkimas lengva ranka nedaromas. Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas sako, kad kai kuriais atvejais mokinių tėvai, vaikų kišenpinigiais sumokantys už paslaugą verslo organizacijai, tampa sutarties pančių įkaitais. Jei nėra rimtų priežasčių, nors ir būtų nepatenkinta paslaugos kokybe, laisvai pasirinkti kitos įmonės įstaigos bendruomenė negali. A.Murausko teigimu, vaikų maitinimo kokybę pagerintų ir nuo piktnaudžiavimo jo kokybės sąskaita arba kainų šokinėjimu apsaugotų lengvesnė tvarka ir didesnė bendruomenės balso teisė pasirenkant ar keičiant paslaugos teikėją.

„Kai paslaugą pagal nustatytus nemokamo maitinimo įkainius perka savivaldybė ar mokykla, vaikai iš socialiai remtinų šeimų rinktis negali ir valgo tokį maistą, koks jiems patiekiamas. O laisvas pirkėjas, kuriam mokyklos valgykloje neskanu, nueina į artimiausią kebabų kioską ar prekybos centrą, – sako A.Murkauskas. – Šiek tiek absurdiška, kad esame priversti pirkti paslaugą, kurios kokybe nesame patenkinti. Jei pačios mokyklos kartu su bendruomene turėtų daugiau galimybių nutraukti sutartį su maitinimo paslaugos teikėju, būtų galima mažiau piktnaudžiauti, bendruomenė galėtų aktyviau dalyvauti kokybės užtikrinimo procese. Tarkime, galėtų būti taikomos sutarties nutraukimo sąlygos, kai to nori, pavyzdžiui, trečdalis įstaigos bendruomenės narių. Dabar norint nutraukti sutartį kai kuriuos pažeidimus formaliai įrodyti sunku. Juk maistas gali būti skanus arba ne, o patiekalo kaloringumą iki normos kilstelėti galima pridėjus papildomo cukraus ar riebalų mišinio.“

A.Murauskas sako, kad žingsnis pirmyn tėvams, besirūpinantiems tuo, ką mokykloje valgo jų atžalos, – neseniai atsiradusi galimybė neplaniniuose maisto tvarkymo skyrių patikrinimuose dalyvauti darželių ir mokyklų tėvų komitetų ar tėvus vienijančių nevyriausybinių organizacijų atstovams.

Pasak A.Išarienės, ir šioje srityje reikėtų konkrečiau įvardyti maisto tiekėjams keliamus reikalavimus. Jos teigimu, konkurso sąlygose reikia aiškiau ir skaidriau padalyti finansus, nurodant, kokia dalis sumos skiriama produkto užsakymui, kiek kainuos patiekalo gamyba ir kokia dalis jo kainos būtų skiriama darbuotojo, virėjo atlyginimui. VMVT atstovės manymu, neprošal būtų ir privalomas atvirumas: kad įmonė nurodytų savo žaliavų tiekėjus, o ugdymo įstaiga – įmonę, kurios paslaugas perka.

„Pirmiausia reikia tikslesnių skaidraus konkurso reikalavimų. Pavyzdžiui, kad viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantis paslaugos teikėjas nurodytų perkamų produktų sąrašą, gamybos išlaidas ir kt. Dabar tik nurodoma, už kokią sumą bus maitinami vaikai, tačiau tą kainą reikėtų aiškiai paskirstyti, kad nebūtų siūloma gaminti patiekalą už nulį lėšų“, – svarsto A.Išarienė.

Vilniaus Viršuliškių progimnazijai vadovaujanti Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos direktorė Ramutė Mečkauskienė sako, kad konkurso organizavimo procedūra pačioms mokykloms yra sudėtinga. Mokyklų vadovams kyla klausimų dėl bendros pirkimo sumos, nes ji susijusi su konkurso procedūra.

„Trūksta informacijos, kaip parengti taisykles, kaip tinkamai atlikti pirkimą. Sudėtinga apskaičiuoti bendrą sumą, kokia ji bus su perkamu maistu (ne tik nemokamo maitinimo paslauga), nes nuo jos dydžio priklauso konkurso sąlygos, parengti technines specifikacijas, kiek ir kokių produktų reikia“, – komentuoja R.Mečkauskienė ir priduria, kad informacijos stokojantys mokyklų vadovai konsultuojasi tarpusavyje.

Jos vadovaujama mokykla netrukus pati ketina skelbti konkursą dėl mokinių maitinimo paslaugų, nes praėjus trejiems metams baigėsi sutartis su ankstesne mokinių „maitintoja“ individualia įmone, kuria mokyklos bendruomenė buvo patenkinta. R.Mečkauskienė patvirtina, kad smulkios įmonės bendruomenėms kartais būtų priimtinesnis pasirinkimas, nes jos aptarnauja mažiau mokyklų, veikia viename rajone, renkasi vietinių ūkininkų produkciją, yra suinteresuotos užtikrinti kokybę, kad išsaugotų darbo vietą, tačiau turi mažiau galimybių laimėti konkursus. Esą net ir pasiryžusios dalį patiekalų mokyklai tiekti už savikainą, jos vis tiek negali nukauti didžiųjų įmonių, kurios kainas numuša iki nulio.

„Veido“ kalbinti pašnekovai teigiamų pokyčių mokinių racione tikisi, kai valgiaraščių derinimą iš visuomenės sveikatos centrų liepos 1 d. perims VMVT. Šios tarnybos atstovė A.Išarienė sako, kad parengtos rekomendacijos padės suderinti verslo, ugdymo įstaigų ir mokinių tėvų pageidavimus, kurie, beje, dabar gerokai pakitę. VMVT Maisto skyriaus vedėja pasakoja, kad, pavyzdžiui, iš angliavandenių gaunamas kalorijas būtų galima perkelti į baltymų turinčius produktus, kaip pageidautų sveika savo atžalų mityba besirūpinantys tėvai.

Dabar verslas turi laisvę pats pasiūlyti valgiaraščius ir juos suderinti pagal Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijas. 80 proc. ugdymo įstaigų naudojasi įmonių pasiūlytais ir suderintais valgiaraščiais, o penktadalis juos sudaro pačios, pagal SAM reikalavimus. „Tai rodo, kad verslas nelinkęs naudotis rekomendacijomis arba jos yra netinkamos, neišsamios“, – svarsto A.Išarienė ir priduria, kad netrukus bus galima pasinaudoti VMVT rekomenduojamu valgiaraščiu.

Pasak jos, keblumų verslui kelia ir tikslesnis patiekalo maistinės vertės nustatymas. Pavyzdžiui, produkto gamintojas, etiketėje nurodantis kaloringumą, privalo jo laikytis. Tačiau jį deklaravusiam verslui užtikrinti, kad kiekvienoje mokykloje galutinio patiekalo maistinė vertė bus tokia pat, kaip nurodyta valgiaraštyje, gerokai sunkiau. A.Išarienė paaiškina, kad galutinio produkto maistinė vertė gali pakisti dėl naudojamų produktų sudėties. Pavyzdžiui, padažo, pagaminto iš grietinės arba grietinės su augaliniais riebalais, kaloringumas skirsis. Be to, nėra aišku, koks kaloringumo nuokrypis – 5, 15 proc. ir t.t. gali būti leidžiamas.

VMVT planuoja, kad vertinga būtų nustatyti ir produktų, kurie galėtų pakliūti ant moksleivių stalų, riebumą bei kokius patiekalus kiek kartų per savaitę galima įtraukti į jų racioną. Tokiu atveju būtų aišku, ar šaltibarščiams naudoti 7 proc. riebumo šaltibarščių kefyrą, ar įprastą 2,5 proc. kefyrą.

„Kai nėra panašių konkretesnių reikalavimų, verslas sudaro valgiaraštį ir remiasi tik kaloringumu. Todėl reikia naujo požiūrio, kuris atitiktų ir tėvų, ir vaikų, ir įstaigų pageidavimus, o verslui būtų aiškiau, iš kokių produktų gaminti, kokius reikalavimus vykdyti“, – apibendrina VMVT Maisto skyriaus vedėja A.Išarienė.

Gabija Sabaliauskaitė

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...