2015 Gruodžio 20

Metų sėkmė

Modestas Pitrėnas: „Mano kelias – evoliucija, o ne revoliucija“

veidas.lt

BFL

Ryškiausias metų pokytis šalies muzikiniame gyvenime – po daugiau kaip pusę amžiaus trukusios maestro Juozo Domarko kadencijos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovo ir vyriausiojo dirigento postą perėmė jo mokinys Modestas Pitrėnas (41).

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Dirigentas į pokalbį atskubėjo iš orkestro repeticijos – stebėjo, kaip su LNSO repetuoja kviestinis dirigentas. Bū­damas Vilniuje, stengiasi nepraleisti panašių  progų, nes žino, kad tas pats kolektyvas su skirtingais dirigentais gali skambėti vis kitaip. Nors su orkestru, kuriam šįmet pradėjo vadovauti, atskiras koncertines programas pats rengė jau dešimtmetį, tebemano, kad LNSO muzikantai gali nustebinti. Ir ne vien tik pasikeitusiu požiūriu į jį, kaip į kolegą.

„Tas požiūrio virsmas man pačiam sunkiai suvokiamas: juk nei mano darbo principai, nei reikalavimai, nei bendravimas su orkestrantais gavus naujas pareigas visiškai nepasikeitė. Jokių metamorfozių savyje nejaučiu. Nemanau, kad perėmęs postą orkestrui staiga tapau ragana, it sužadėtinė vyrui po vestuvių. Tiesiog anksčiau orkestrantai buvo įpratę mane laikyti maestro J.Domarko studentu, o dabar esu jų vadovas. Ir žmogiškiems santykiams tai atsiliepia“, – apgailestauja M.Pitrėnas.

Jis pats su Nacionaline filharmonija pasirašė trejų metų darbo sutartį, kuriai pasibaigus galimi įvairūs karjeros sprendimai. Pagal šią sutartį M.Pitrėnas įsipareigojo diriguoti 10 koncertų per sezoną, tad lieka laiko priimti ir užsienio orkestrų pasiūlymus, pavyzdžiui, koncertuoti su jau neblogai pažįstamu Saint Galeno (Šveicarija) operos teatro simfoniniu orkestru, kuriame groja net 47 tautybių muzikantai.

Konkurencija dėl muzikantų

Dirigentas neprognozuoja, kad ir LNSO netrukus virs panašiu tautų katilu, nors kaimyninės Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras pirmą tarptautinę perklausą surengė jau prieš dešimtmetį ir po jos priėmė porą muzikantų iš Italijos. „Anuomet rygiečiai muzikantai galėjo pasigirti itin gerais atlyginimais, kurie smarkiai aptirpo ekonominei krizei pa­siekus Baltijos šalis. O tuomet ir italų orkestre greitai nebeliko“, – prisimena Latvijoje nemažai dirbęs M.Pitrėnas.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) šįmet irgi rengė pirmą tarptautinę atranką į laisvas atlikėjų vietas, tačiau LNSO, kaip didžiausius atlyginimus Lietuvoje mokantį simfoninį orkestrą, iki šiol stipriausiais savo kadrais „maitindavo“ visi kiti šalies orkestrai. O Lietuvos sostinė jų skaičiumi nėra nuskriausta: turime net tris profesionalius simfoninius orkestrus, nors, pavyzdžiui, tokio pat dydžio Vokietijos miestas Esenas, kurio operos teatre dainuoja dirigento žmona Ieva Prudnikovaitė, pasitenkina vos vienu. Natūralu, kad konkurencija dėl muzikantų Vilniuje tarp orkestrų tampa neišvengiama, ir atlikėjai, pasak M.Pitrėno, tokia situacija kartais piktnaudžiauja.

„Yra atskirų muzikos instrumentų, kuriais gerai grojančių žmonių šalyje trūksta. Tarkim, pūtikus Muzikos ir teatro akademija rengia savotiškais pliūpsniais: atsiranda keletas stiprių muzikantų, ir vėl penkerius metus gali jų nebesitikėti. Anksčiau „badmečiu“ būdavo važiuojama ieškoti stiprių valtornininkų į Rygą, kur juos daugelį metų puikiai rengė profesorius Arvidas Klišanas. Tačiau jam baigus pedagogo karjerą ir latviai mums pagelbėti jau nebegali“, – konstatuoja dirigentas.

Sentimentai ir atestacijos

Užtat M.Pitrėnas džiaugiasi nauja tendencija: vis daugiau užsienio orkestruose grojančių lietuvių svarsto galimybę grįžti ir groti LNSO bei kituose Nacionalinės filharmonijos kolektyvuose. Dirigentas beveik neabejoja, kad 2016-aisiais išvysime ir konkrečių tokių svarstymų rezultatų. Būtent reemigrantų dėka tarptautinių perklausų LNSO veikiausiai neprireiks, nors jose M.Pitrėnas nemato nieko bloga.

Naujasis meno vadovas teigia neskaičiavęs dabartinio orkestrantų amžiaus vidurkio, tačiau neabejoja, kad šiuo požiūriu LNSO gerokai vyresnis už Latvijos nacionalinį simfoninį orkestrą. Mat šis prieš šešetą metų, prie vyriausiojo dirigento pulto stojus iš Londono atvykusiam Karelui Markui Chichonui (latvių solistės Elinos Garančos vyrui), išgyveno drastišką, į sentimentus neatsižvelgusią kartų kaitą. Po to vyriausiojo dirigento santykiai su kolektyvu tapo problemiški, todėl po trejų metų K.M.Chichonas darbo sutarties su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru nebepratęsė.

M.Pitrėnas neslepia savo ruožtu irgi pradėjęs vykdyti jau penkiolika metų LNSO ins­trumentininkų grupėse neregėtas atestacijas. Su keletu kvalifikacinių reikalavimų nebeatitikusių muzikantų jau spėta ir atsisveikinti, tačiau dirigentas įsitikinęs, kad rygietiškų užmojų perversmas vilniečiams orkestrantams negresia. „Muzikantų amžiaus vidurkis savaime niekaip neatspindi orkestro profesionalumo lygio, – tvirtina dirigentas. – O atestacija nėra panacėja, nes joje puikiai pasirodęs muzikantas gali tiesiog neprilipti kitų atlikėjų grupėje. Todėl tikėtis, kad šitaip supurtytas orkestras iškart sužibės naujomis spalvomis, būtų per drąsu.“

M.Pitrėnas primena, kaip nuosekliai ir atsargiai Lietuvos kameriniam orkestrui pamainą ruošdavo maestro Saulius Sondeckis: tinkamus stygininkus jis nusižiūrėdavo dar M.K.Čiurlionio menų mokyklos orkestre, vėliau domėdavosi, kaip jiems sekasi studijos akademijoje, o galiausiai atsivesdavo į Lietuvos kamerinio orkestro repeticijas. Tokį atsakingą maestro požiūrį dirigentas laiko pavyzdiniu ir pats pirmenybę teikia evoliucijai, bet ne revoliucijai.

Ar užsienio akademijos diplomas taps reikšmingas, parenkant būsimuosius orkestro narius? „Man svarbiau, kaip atlikėjas sugeba frazuoti, valdyti instrumento garsą. Per pokalbį stengiuosi atskleisti kandidato požiūrį į savo darbą. Pagaliau turiu galimybę priimti muzikantą į orkestrą vienam sezonui pagal terminuotą darbo sutartį. Nacionalinė filharmonija tikrai nėra socialinė institucija, privalanti iki pensijos išlaikyti kvalifikacinius gebėjimus praradusius muzikus“, – neslepia pašnekovas.

Orkestras – kaip didelis laivas

Koncertų klausytojai niekada nemato scenoje visų LNSO muzikantų, mat jų – beveik šimtas, o ant Nacionalinės filharmonijos salės pakylos telpa iki 85 atlikėjų. Tačiau LNSO Vilniuje žinomas kaip ilgiausiai koncertams besirengiantis simfoninis orkestras: naują koncertinę programą jis repetuoja penkias darbo dienas, o jos pristatymas klausytojams vyksta šeštadienį. Konkuruojantis LVSO savo koncertus Kongresų rūmuose rengia penktadieniais, todėl ir repeticijoms turi viena diena mažiau.

„Tačiau Vakarų Europoje naujai simfoninio orkestro programai parengti tebūna skiriamos vos dvi trys dienos, todėl visi Lietuvos muzikantai šiuo požiūriu negalėtų skųstis“, – primena M.Pitrėnas.

Stipriąja LNSO savybe jis vadintų gražų šio orkestro garsą, kuris yra pagrindas visiems kitiems simfoninės muzikos komponentams. Tai prilygsta patraukliam vokalisto balso tembrui, kuris arba yra, arba jo nėra. Jei Dievas tave tembru apdovanojo, gali toliau tobulinti balso valdymo techniką, o jei dovanos pagailėjo – per galvą verskis, bet operos solistu netapsi.

Žinoma, orkestro „tembras“ priklauso nuo individualių muzikantų gebėjimų. „Turint stiprių atlikėjų, lengviau juos nukreipti taip, kad orkestro atliekama muzika jaudintų klausytojus. O muzika, mano įsivaizdavimu, būtinai privalo jaudinti, įtraukti auditoriją į galingą savo sūkurį“, – tvirtina M.Pitrėnas.

Vis dėlto simfoninis orkestras – tarsi didelis laivas, kurio navigaciniams manevrams prireikia nemažai laiko. Kita vertus, pirmieji pokyčiai netrunka pasirodyti, kai muzikantai pajunta naujos informacijos srautą.

„Pagal Lietuvoje susiklosčiusią nerašytą tradiciją simfoniniai orkestrai atlieka stambius opusus, kuriuos kūrė romantikai ir XX a. kompozitoriai, o senovinė, klasikinė bei nūdienos kompozitorių rašoma muzika dažniau tenka kameriniams orkestrams. Tačiau ankstyvojo romantizmo epochoje irgi buvo rašoma nemažai simfoninės muzikos: ją kūrė tokie kompozitoriai, kaip Franzas Schubertas, Robertas Schumannas, Felixas Mendelssohnas. Vertėtų atsigręžti ir į Vienos klasikus, kurių simfoninės muzikos LNSO repertuare irgi nebuvo daug. Tarkim, buvo atliekamos Penktoji ir Devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonijos, bet kur visos kitos, kodėl jos lieka šešėlyje?“ – klausia M.Pitrėnas, stilistinę muzikos įvairovę vadinantis vaistais, gydančiais ilgainiui galinčias atsiverti orkestro žaizdeles.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...