2011 Balandžio 22

Patirtis

Misija Bolivijos kaime: ugdyti vaikus ten, kur jie nėra vertybė

veidas.lt

"Veido" archyvas

Į darželį vežančiame džipe susigrūda po 30 vaikų

Į Pietų Ameriką prieš metus susiruošiau kaip savanorė, vedama noro išpildyti savo seną svajonę – padėti pagalbos stokojantiems, pasidalyti įgyta patirtimi ir kartu pažinti tolimą kraštą. Nelengva buvo kam nors pasisiūlyti tolimuose kraštuose – kas pasitikės ir norės priimti moterį iš mažai žinomos šalies. Tačiau galų gale pavyko, kai sutikau padirbėti už maistą bei stogą virš galvos ir tik šiek tiek dienpinigių.

Taip praėjusių metų balandį atsidūriau Bolivijoje, vienoje skurdžiausių Pietų Amerikos šalių, Kočabambos departamente, Bako kaime. Bakas yra savivaldybės, vienijančios 72 kaimus, centras. Vadinu jį kaimu, nes miesto ar miestelio požymių, mano supratimu, čia jokių. Nėra pašto, ugniagesių, jokio kultūros centro, bet yra policijos postas, medicinos punktas ir mokykla. Nėra televizijos, radijo programa tik vietine kečua kalba, internetas atsirado prieš porą mėnesių, bet brangus ir prastas, tad ir tas patogumas – tik tolimame (dvivalandos kelio automobiliu) Kočabambos mieste.

"Veido" archyvas

Margarita Gaubytė pakeliui pas Bako kaimo vaikus su kalėdinėmis dovanomis

Lengvosios taksi mašinos, jau gerai palūžusios, veža iki miesto ir atgal šviesiuoju paros laiku. Įspūdingiausia, kad į jas susigrūda kartais net po dešimt žmonių: priekyje, šalia vairuotojo, visada sėdi du keleiviai (tas tarpelis tarp sėdynių irgi išnaudojamas), ant galinės sėdynės – būtinai keturi, o jei yra tinkama uždara bagažinė – joje dar kokie trys ar keturi.

Vietiniai Bako gyventojai augina tik bulves ir pupas. Augtų čia ir kitkas, tik kad čionykščiai labai konservatyvūs ir nelinkę imtis naujovių. Ilgą laiką jaučiausi, lyg būčiau laiko mašina nusikėlusi į tolimą praeitį. Laukus kaimiečiai aria mediniais arklais (patobulintas turi metalinį antgalį), kuriuos tempia jaučiai, avižas ir kitus javus kulia ratu varydami asiliukus, paskui medinėmis šakėmis vėto.

Asilai − pagrindinis krovininis transportas, gabenantis namo ar turgun malkas, šakas, žolę, maišus su bulvėmis ar grūdais. Avis, kiaules gano murzini, basi vaikai. Dauguma moterų – “čiolitos”, kasdien dėvinčios tradicinius drabužius: sijoną iki kelių, rauktą iš trijų metrų medžiagos, nėriniuotą palaidinę, trumpą megztuką, ryšinčios baltas skareles, nuo stiprios kalnų saulės užsidedančios plačiakraštes baltas skrybėles, vaikus nešiojančios spalvingose nešynėse. Nors kalnuose žiemą temperatūra naktimis nukrinta žemiau nulio, tad rytai bei vakarai tikrai šalti, čia beveik niekas nenešioja kojinių.

Darželyje – higienos pradmenys

Kaimo šviesulys − vaikų darželis, sulaukiantis daugybės svečių ir pristatomas kaip vienintelis toks Bolivijos kaimo vietovėse. Prieš dešimtmetį į Baką atvyko Švenčiausiosios Jėzaus Širdies seserys katechetės misionierės iš Brazilijos ir Italijos, po aštuonerių metų savo misijos geradarių europiečių padedamos jos pastatė ir atidarė vaikų darželį. Jame ir dirbu.

Kas rytą trisdešimtmečiu džipu (į jį susigrūda apie trisdešimt mažamečių; vaikai susispaudę meldžia Dievulį naujos erdvios mašinos) važiuojame susirinkti vaikučių iš vienuolikos bendruomenių – kaimų. Trims reisams užtrunkame apie pusantros valandos. Pavakare visus vėl išvežiojame. Darželyje kasdien būna apie aštuoniasdešimt vaikų nuo metukų iki šešerių. Pagal amžių vaikai, suskirstyti į tris grupes, savo salytėse ugdomi auklėtojų.

"Veido" archyvas

Vietiniai įtariai žiūri į misionierių įrengtą vaikų darželį – jų vertinimu, švarus, tvarkingas pastatas gali būti skirtas tik turtingiesiems

Bolivijos kaimo vietovėse darželių nėra, nes nėra jokios valstybės politikos, kaip ugdyti vaikus iki šešerių metų. Yra dienos centrų, kuriuose vaikams dalijamas valgis, ir tiek. Jie irgi dažniausiai veikia nevyriausybinių organizacijų ar vienuolių iniciatyva. Beje, dažna kūdikių mirštamumo priežastis – neprimaitinimas. Darželis, kuriame dirbu, iš įpratimo kartais pavadinamas maitinimo centru. Tiesa tokia, kad dalis vaikų valgio gauna tik čia. Po savaitgalio ar šventinių dienų kai kurie būna taip išalkę, kad valgydami nebetenka saiko: kemša duoną, valgo po tris porcijas sriubos.
Didžioji dalis vaikų savo namuose nebūna matę žirklių, spalvotų pieštukų, plastilino ir net žaislų. Iš namų didelė dalis atvyksta murzini, tad daug laiko skiriame mokydamos elementariausios higienos: plautis rankas, praustis, snarglius valytis ne į rankoves ar skvernus, tuštintis, ne kur papuolė, o eiti į tualetą.

Per tėvų susirinkimus aiškiname, kad ugdymo procesas – ne vien auklėtojų reikalas, kad tėvai jame irgi turi dalyvauti. Bet juk didžioji dalis mamų ir močiučių, su kuriomis likę vaikai, sunkiai rašo ir skaito. Tad prašome bent jau mokyti vaikus higienos, švaros ir tvarkos. Bet dažniau patys darželinukai pamoko brolius ir sesutes ar net tėvus nosį valytis ne į skverną ar rankovę, o bent jau tualetiniu popieriumi.

Vaikai daugiau kalba apie sesutes ir broliukus nei apie mamas ir tėčius. Vyresnieji broliai ir seserys jiems atstoja viską, dažnai tėvai yra “kažkur toli” – uždarbiauja Argentinoje ar Ispanijoje, o vaikai likę su seneliais.

Šeimos čia gausios − auga po penkis ar net dešimt vaikų. Patys mažiausi nėra vertybė – jie negali padėti dirbti žemės, ganyti avių, karvių, lamų. O jei vaikelis dar silpnesnės sveikatos ar gimė neįgalus, jį dažnai stengiamasi numarinti.

Vietiniai nusiteikę priešiškai

Darželis išlaikomas, atlyginimai personalui (aštuoniems žmonėms) mokami iš užsieniečių paaukotų pinigų. Savivaldybė neskiria nė centavo, tėvai kas mėnesį moka tik dvidešimt bolivianų (apie 8 Lt) arba bulvėmis ir pupomis. Kadangi pastatas šiuolaikiškas, aplinka tvarkinga, visi mano: nieko čia jiems netrūksta, tad nėra lengva nuolat prašyti pagalbos.

O juk 80 vaikų priešpiečius pavalgo už penkis–aštuonis litus (tiek kainuoja šimtas bananų arba mandarinų), o vaikai valgo keturis penkis kartus per dieną. Tad kiekvienas centas, europiečiui atrodantis menkas, čia yra svarus.

Kita Bolivijos kaimui prabangaus darželio nevertinimo priežastis – nepasiturinčiųjų įsivaizdavimas, kad tai ne jiems, o turtingesniems, todėl dažnai ir vengia patys vaikus atvesti, reikia specialaus paraginimo. Tėvai sutrinka atsidūrę vietoje, kur švaru, tvarkinga, pastatas modernus, – tai visiška priešingybė jų gyvenamajai aplinkai.

Kai mamos ateina prie darželio vartų su reikalais ar atveda vaikus, jas kausto baimė užeiti. Reikia ilgai raginti, kad pasižiūrėtų, kaip vaikai čis gyvena aštuonias valandas kasdien. Kai užregistruojame vaiką, kone prievarta vedamės mamas visko aprodyti, nes didžioji dalis tuoj pat nori sprukti. Darželio senbuvių tėvai jau įpratę ir pasikalbėti, ir paklausti, kaip jų vaikas jaučiasi, ką veikia, o naujokų – kaip baugščios avelės.

Viena tos baimės ar abejingumo priežasčių – visiškas mokslo ir mokymosi nevertinimas. Tai kaimiečiams neapčiuopiamas dalykas, neduodantis jokių pajamų. Pardavę avį ar bulvių jie gauna konkrečios naudos, o mokslo nauda kol kas dar visai nesuvokiama. Gyvenama šia diena, ateitis – kažkur toli. Negirdėjau vaikų, reiškiančių savo svajones, pavyzdžiui, kuo norėtų būti, kaip norėtų gyventi. Tad vienas darželio tikslų – kelti jį lankančių vaikų savivertę, kad gyvenime jie siektų daugiau, nei ganyti avis ar auginti bulves. Seserų vienuolių, įkūrusių darželį, ir viso personalo tikslas vienas – kad vaikai augtų tinkamoje aplinkoje ir turėtų drąsos bei galimybių siekti kitokio gyvenimo, nei mato namų aplinkoje.

Pastebėjau, kad Bakas ir jo apylinkės yra specifinė vieta, kurioje norint ką nors pakeisti reikia labai didelių pastangų.

Skurdas čia – kultūros dalis, norma, net nesistengiama iš jo išbristi. Jei ką nors pakeisti ar pasiekti reikia pastangų, geriau nieko nedarys. Užtenka nuvykti greta esančios savivaldybės teritorijon, ir jau akivaizdus skirtumas – šiaudinių stogų beveik nebepamatysi, molines trobas keičia plytiniai namukai, turgūs pilni vietinių, parduodančių savo užaugintus produktus.

Taigi metai savanorystės tokioje vietoje – didelis iššūkis. Priėmusi sprendimą išvykti sulaukdavau komentarų, kad tikra kvailystė mesti turimą darbą ir už savus pinigus važiuoti ten, kur nieko nepažįsti ir net niekada nebuvai. Sunkiausia, žinoma, ir buvo finansai: santaupų mažai, kelionė tolima ir brangi, dar draudimas, viza, skiepai… Tačiau ir išvykdama sakiau, ir dabar, baigdama savo misiją tolimame, bet jau pamiltame Bako kaime, tvirtinu, kad tai vieni prasmingiausių mano metų, kupini netikėčiausių potyrių, džiaugsmo, kad esi reikalingas, ir didžiulės patirties, nenuperkamos už jokius pinigus.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...