2011 Birželio 24

Minios psichologija

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Vasaros skaitinių” puslapiuose – įžvalgus ir per šimtmetį aktualumo nepraradęs prancūzų psichologo ir sociologo Gustave’o Le Bono veikalas “Minios psichologija”. Ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba ir netrukus pasieks knygynus.

Šiuo metu nelengva nuspėti, kas išsirutulios iš šio ganėtinai chaotiško laikotarpio. Kokiomis pamatinėmis idėjomis remsis ateities visuomenė? To dar nežinome. Tačiau jau dabar galima numatyti, kad visuomenės organizacinę struktūrą gerokai nulems nauja jėga, šių laikų valdovė – minia. Ji vienintelė pakyla virš daugybės atgyvenusių idėjų griuvėsių, virš nuverstų valdžių ir, regis, greitai absorbuoja kitas jėgas. Netgi kai išsivadėja senieji tikėjimai, kai vienas po kito nugriūva atraminiai visuomenės stulpai, vienintelei minios galiai niekas negresia, negana to, jos autoritetas vis stiprėja. Taigi amžius, į kurį įžengėme, bus MINIOS ERA.

Vos prieš šimtmetį pagrindinė įvykių varomoji jėga buvo tradicinė valstybės politika ir kunigaikščių varžybos, o minios nuomonės dažniausiai nebuvo paisoma. Dabar priešingai – politinė tradicija, individualios monarchų pažiūros ir valdovų konkurencija turi mažai įtakos, viršiausias yra minios balsas. Ji primeta savo valią karaliams, o šie turi išgirsti jos balsą. Tautų likimai sprendžiami nebe kunigaikščių tarybose, bet minios sieloje….

Minia kuria konsorciumus, prieš kuriuos kapituliuoja visos valdžios, steigia profesines sąjungas, kurios bando sureguliuoti darbo ir užmokesčio sąlygas nepaisydamos ekonomikos dėsnių. Minia į parlamentines asamblėjas siunčia savo atstovus, kurie negali savarankiškai veikti savo iniciatyva, bet tik atlieka komitetų atstovų funkcijas.

Šiandien minios reikalavimai tampa vis aiškesni: ji bando iš pagrindų sugriauti šiuolaikinę visuomenę ir grąžinti ją į pirmykštį komunizmą, kuris buvo įprasta bendruomenės būsena prieš civilizacijos aušrą. Apriboti darbo valandas, nacionalizuoti šachtas, geležinkelius, gamyklas ir žemę, vienodai padalyti produktus, nušalinti nuo valdžios aukštesnes klases ir paaukštinti liaudies klases, ir t.t. – tokie yra minios reikalavimai.

Ne itin gebanti samprotauti minia, pasirodo, greita veikti. Dabartinė organizacija miniai suteikia milžinišką jėgą. Dogmos, kurios šiandien tik atsiranda, greitai įgis senųjų dogmų galią, t.y. stiprią, tironišką, diskusijos nepripažįstančią jėgą. Dieviška minios teisė pakeičia dievišką karalių teisę.

BFL

Mūsų buržuazijos mėgstami rašytojai, geriausiai atstovaujantys kiek ribotoms jos idėjoms ir ne itin tolerantiškai nuomonei, primityviam skepticizmui ir kartais dideliam egoizmui, susidūrę su naująja stiprėjančia jėga, puola į paniką ir į kovą su žmonių mąstymo pakrikimu, beviltiškai šaukiasi moralinių kadaise jų pačių paniekintos Bažnyčios jėgų. Jie kalba apie mokslo bankrotą ir primena seniai žinomas tiesas. Tačiau šie naujieji atsivertėliai pamiršta, kad jau per vėlu.

Nors malonė juos palietė, ji neturės tos pačios galios sieloms, kurioms beveik nerūpi pomirtinis gyvenimas. Minia jau nenori dievų, kurių vakar išsižadėjo jos vedliai. Jokia jėga – nei Dievas, nei žmogus – neprivers upės tekėti atgal.

Nebuvo jokio mokslo bankroto ir mokslas neturi nieko bendro nei su dabartine intelektualine sumaištimi, nei su iš pastarosios kylančia jėga. Mokslas pažadėjo tiesą ar bent protui suvokiamų ryšių pažinimą, tačiau niekada nežadėjo nei taikos, nei laimės. Mokslas visiškai abejingas žmonių jausmams – visai negirdi mūsų dejonių, ir jo išguitų iliuzijų jau niekas nesugrąžins.

Bendri simptomai visose tautose rodo, kad minios galia sparčiai stiprėja, ir nepasitvirtina mūsų lūkesčiai, kad ji netrukus nustos augti. Taigi teks susitaikyti su viskuo, kas mūsų laukia. Kaltinimai ir priekaištai yra tik tušti žodžiai. Galimas dalykas, minios atėjimas į valdžią žymi paskutinius Vakarų civilizacijos etapus ir grįžimą prie anarchijos, kuri įsivyrauja prieš gimstant naujai visuomenei. Vis dėlto gal šiems padariniams įmanoma užkirsti kelią?

Ankstesnių išsivadėjusių civilizacijų griūtys išryškino pagrindinį minios vaidmenį. Istorija moko, kad moralinėms jėgoms, kurios yra tarsi visuomenės armatūra, prarandant įtaką, civilizaciją galų gale pribaigia nesąmoninga ir brutali masė, pagrįstai vadinama barbarais. Ankstesnes civilizacijas sukurdavo ir plėtodavo nedidelė intelektualios aristokratijos grupė, o minia šio vaidmens dar niekada neatliko. Pastaroji gali tik naikinti. Miniai viešpataujant, visada įsivyrauja netvarka ir sumaištis. Civilizacija sukuria pastovias taisykles, įveda drausmę, instinktus suvaldo protu, numato ateities perspektyvą, palaiko aukštą kultūros lygį, o minia, palikta pati sau, šių sąlygų niekada nesukurs. Jos griaunamoji galia veikia kaip mikrobai, paspartinantys lavonų irimą. Kinivarpų išėstą civilizacijos statinį minia visada sulygina su žeme.

Tada jos vaidmuo ypač išryškėja. Akla masių jėga akimirkai tampa vienintele istorijos filosofja.

Ar taip atsitiks ir su mūsų civilizacija? Yra pagrindo būgštauti, nors kol kas tiksliai nežinome.

Tačiau kad ir kas atsitiktų, teks nusileisti minios valdžiai, nes pažinimo troškimas pamažu išvartė visas kliūtis, galinčias ją sulaikyti.
Minia, apie kurią imta tiek daug kalbėti, mums, deja, menkai pažįstama. Profesionalūs psichologai, visada gyvenę toli nuo minios, į ją beveik nekreipdavo dėmesio, o domėjosi ja tik kaip potencialiu nusikaltėliu. Be abejonės, minia nusikalsta, tačiau gali būti ir dora, netgi didvyriška ir visokia kitokia. Minios nusikalstamumas yra tik vienas jos psichologijos aspektas, kuris neatskleidžia visos jos psichikos sąrangos; lygiai taip pat negalime pažinti individo vien tik iš jo ydų.

Tiesą sakant, pasaulio valdovai, religijų ar imperijų pradininkai, visų tikybų apaštalai, žinomi valstybės veikėjai, o kuklesnėje srityje mažų bendruomenių vadovai buvo nesąmoningi psichologai, instinktyviai pažįstantys minios sielą, dažnai netgi puikiai. Todėl jie lengvai tapdavo minios vedliais arba vadovais. Napoleonas nuostabiai perprato prancūzų minios psichologiją, tačiau visiškai nepažinojo kai kurių kitų rasių minios. Dėl šio neišmanymo jis pradėjo karus su Ispanija ir Rusija ir gavo atkirtį, kuris paspartino jo žlugimą.

Minios psichologija ypač pravarti valstybės vyrui, kuris nori jeigu ne valdyti minią – tai šiais laikais labai sunku, – tai bent išvengti visiškos jos tironijos. Tik įgijus minios psichologijos žinių galima suprasti, kad impulsyvi minios prigimtis mažai pasiduoda įstatymų ir institucijų kontrolei ir kad minia negali laikytis jokios jai neprimetamos nuomonės. Minia nepaklūsta taisyklėms, pagrįstoms grynu teoriniu teisingumu ar objektyvumu. Ją patraukti gali tik tai, kas ją jaudina ir vilioja.

Ar įstatymų leidėjas, norintis įvesti naują mokestį, turėtų pasirinkti teoriškai teisingiausią? Jokiu būdu. Galimas dalykas, miniai labiausiai patiktų neteisingiausias, bet ne toks akivaizdus ir iš pažiūros neužkraunantis didelės naštos.

Taigi minia visada priims netiesioginį mokestį, net labai didelį: kasdienis cento dalies dydžio mokestis, atskaitomas nuo suvartojamų prekių ar paslaugų, neverčia keisti įpročių ir todėl beveik nepiktina minios. Tačiau pakeiskite jį proporcingu mokesčiu nuo algos ar kitų pajamų, atskaitomu vienu mokėjimu, ir jis sukels visuotinį nepasitenkinimą, nors būtų dešimt kartų mažesnis nei pirmuoju atveju sumokėta suma.

Nematomus kasdienius centus pakeitusi galutinė, gana didelė suma padaro įspūdį, o surinkta pamažu ji būtų likusi nepastebėta, nes šiam ekonominiam metodui perprasti reikia tam tikro įžvalgumo, kokio minia paprastai neturi.

Apie knygą ir autorių

Žymaus prancūzų mokslininko Gustave’o Le Bono (1841–1931) “Minios psichologija” – tai pirmą kartą lietuvių kalba išleidžiamas veikalas, kuris, pasak šių laikų mokslininkų, negali būti griežtai priskirtas kuriai nors kategorijai, nes jis yra psichologinis, sociologinis, istorinis, filosofinis, politinis ir netgi literatūrinis kūrinys. Autoriaus įžvalgos apie minios fenomeną, jos galią bei destruktyvumą ir šiandien yra itin aktualios – nepranoktu minios elgesio fenomenų analizuotoju laikomas psichologas ir sociologas G.Le Bonas prieš šimtą metų sugebėjo įžvelgti šio fenomeno esmę, kuri, laikui bėgant, nedaug tekinta.

"Veido" archyvas

“Šiandien minios reikalavimai tampa vis aiškesni: ji bando iš pagrindų sugriauti šiuolaikinę visuomenę ir grąžinti ją į pirmykštį komunizmą, kuris buvo įprasta bendruomenės būsena prieš civilizacijos aušrą… Ankstesnes civilizacijas sukurdavo ir plėtodavo nedidelė intelektualios aristokratijos grupė, o minia šio vaidmens dar niekada neatliko. Pastaroji gali tik naikinti… Kinivarpų išėstą civilizacijos statinį minia visada sulygina su žeme. Tada jos vaidmuo ypač išryškėja. Akla masių jėga akimirkai tampa vienintele istorijos filosofija. Ar taip atsitiks ir su mūsų civilizacija?” – knygos gimimo priežastis nurodo pas autorius.

Knygos anotaciją 2002 m. parašęs sociologas Bernard’as Dantier pabrėžia, kad šis veikalas įkvėpė ne tik siaubingus diktatorius Hitlerį ir Musolinį, bet ir paskatino pacifistinių socialinės psichologijos mokslininkų idėjas bei praktinius darbus. Pasak jo, šiandien “Minios psichologija” yra verta mūsų dėmesio dar labiau nei prieš šimtmetį, nes būtent dabar mes dar giliau įžengiame į “minios erą” – į urbanizacijos ir populiacijos augimo epochą, į mokymo “masiškumo”, masinio vartojimo, greito susisiekimo, masinės komunikacijos epochą.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...