2010 Gruodžio 27

Sigitas Tamkevičius

“Mes klaidingai suvokiame atgautą laisvę, tad pasmerkiame save klaidoms ir nevilčiai”

veidas.lt

Galvoję vien apie materialines gėrybes – turtą ir pinigus – lietuviai anksčiau ar vėliau turėjo tuo nusivilti, todėl dabar ir išgyvenamę krizę. „Kortų namelis turėjo vieną kartą griūti ir tas griuvimas, kaip Kristus yra pasakęs kalno pamoksle, buvo smarkus. Ar gali būti pakili nuotaika, kai pasijunti stovįs ant savo svajonių griuvėsių?“, – klausia Kauno arkivyskupas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius, vertindamas besibaigiančius metus.
Premjeras Andrius Kubilius skelbia, kad sunkmetis jau eina į pabaigą nors, jo žodžiais, „pinigų dosnumui ir gerumui nėra“. O kaip šiuos metus gyveno Bažnyčia, kai, jei tikėti visuomenės apklausomis, tik penktadalis lietuvių palaiko jos išpa-žįstamų vertybiuų nuoseklumą; kai vos 5 proc. kas savaitę sekmadieniais lankosi Mišiose? Nuo to ir pradėjome pokalbį su arkivyskupu S.Tamkevičiumi.

S.T.: 2010-uosius metus Lietuvos vyskupai buvo paskelbę Padėkos už laisvę metais. Buvo siekiama ne tik padėkoti Dievui už laisvės dvidešimtmetį, bet drauge su Lietuvos žmonėmis apmąstyti laisvės dovaną. Tai viena iš svarbiausių temų, nes kol mes klaidingai suvokiame atgautos laisvės dovaną, tol mes save pasmerkiame klaidoms ir nevilčiai.
Prabėgę metai Bažnyčiai nebuvo lengvi tiek dvasine, tiek medžiagine prasme. Dabarties sunkumai negalėjo neatsiliepti ir Bažnyčiai, bet mes, tikintieji žmonės, sugebame pakelti net pačias sunkiausias sąlygas,- turiu mintyje sovietmetį. Todėl šiais metais bandėme nedejuoti ir tenkintis tuo, ką turėjome.
Dvasine prasme 2010 m. buvo visiškai geri metai. Pavyzdžiui, birželio mėn. Panevėžyje vykusios Lietuvos katalikiško jaunimo dienos parodė, kad mūsų Bažnyčia nėra, kaip kai kas mano, tik pensininkų Bažnyčia, bet joje yra daug jaunatviškos gyvybės. Tarkime, praėjusiais metais vien Kaune pradėjo veikti net penkios katalikiškos mokyklos.
Praėjusiais metais per pasaulį nuvilnijo paviešinti kunigų nusikaltimai prieš nepilnamečius. Tai didelė žaizda Bažnyčios kūne, dėl kurios kenčia ne tik kunigų nuskriausti vaikai, bet ir labai geri kunigai, nes visiems bandoma prikabinti pedofilų etiketę. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje, kiek žinau, buvo tiriami tik keli panašūs atvejai, bet ir jie buvo labai skaudus.
Kai kam atrodo, kad Bažnyčia Lietuvoje sustabarėjusi ir negyvybinga. Be jokios abejonės, norėtume, kad viskas būtų kelis kartus geriau, kad visi kunigai būtų idealistai, bet, nepaisant sovietmečio žaizdų, Bažnyčia Lietuvoje auga. Ne visada matome kiekybę, bet kokybiškai ji neatpažįstamai pasikeitė per 20 Nepriklausomybės metų.

„VEIDAS“: Tačiau vyskupai šiemet didelio dėmesio sulaukė vis tik ne dėl „klaidingai suprastos laisvės“ apmąstymų, o dėl visai kitų dalykų: A.Brazausko laidotuvių ir pareiškimų dėl alkoholio.
S.T.: Vyskupai tiesiog išsako savo nuomonę. Iš visko galima padaryti sensaciją. Mano ir vyskupo Kaunecko svarstymai apie balsuojančiųjų Seime viešinimą už tautos girdymą – visai nieko blogo. Seimo narių balsavimas viešas, tačiau senukai juk negali prieiti prie interneto ir pasižiūrėti.
Jeigu tautos skandinimą alkoholyje darytų ar prezidentė ar Vyriausybė, vyskupų reakcija būtų panaši. Tačiau šiuo atveju sprendimus daro Seimas. Tie, kurie daro sprendimus – yra vieni atsakingiausių. Ačiū Dievui, kad vyskupai pasisako. Nes tylėjimas nieko gero neduoda. Jei ne Lietuvos žmonių skandinimas alkoholyje, Bažnyčios padėtį matytume dar geresnę.
Buvome išvadinti kryžiuočiais, inkvizitoriais, buvo atvirai grasinama, kad gali būti viešinamos kunigų nuodėmės, kad tokį vyskupų elgesį gali blogai įvertinti užsienio spauda etc. Reiškia Bažnyčios balsas kartais pataiko į labai skaudžią, bet reikalingą vietą.

„VEIDAS“: O kokias išvadas Vyskupai yra padarę po vasaros įvykių, kai visuomenė ir dalis politikų ilgai aptarinėjo vyskupų sprendimą prezidento Algirdo Brazausko Vilniaus Arkikatedroje vis dėlto nešarvoti?
S.T.: Vyskupai po šios istorijos padarė išvadą, kad reikia daugiau aiškinti savo sprendimus, nereikia „vynioti į vatą“, nes dėl aiškumo trūkumo, nekomentavo, yra galimybė daugeliui interpretacijų. Manau, tai, kas buvo padaryta šiose laidotuvėse, visai panašiai galėtų būti bet kurio prezidento atveju: buvo meldžiamasi prie karsto, meldžiamasi prie kapo, buvo aukotos mišios. Kaip žinome, Brazauską lydėjo penki vyskupai. Panašiai Bažnyčia galėtų elgtis mirus kitiems prezidentams

„VEIDAS“: Užsiminėte, kad Lietuvos Bažnyčią nederėtų vadinti vien „pensininkų Bažnyčia“. Vis tik, jeigu tikėtume apklausomis, nors 80 proc. lietuvių save priskiria katalikams, tik 5 proc. sekmadieniais lanko Mišias. Ir 40 proc. tikinčiųjų netiki, kad Kristus – gyvas. Taigi, tikinčiųjų „kokybė“ prastėja?
S.T.: Skaičiai, mano požiūriu, ne visai atspindi realybę. Savo klebonų kasmet prašau statistikos, kiek žmonių ateina į Mišias sekmadieniais. Galiu pasakyti: tas skaičius svyruoja 8-10 proc. yra parapijų, kur siekia ir 12 proc. Žinoma, padėtis nėra gera. Tačiau bene ryškiausia tendencija tokia: tikinčiųjų kiekybė mažėja, bet kokybė gerėja. Auga pasauliečių katalikų įtaka Bažnyčios gyvenime.

“VEIDAS”: Tad kodėl kardinolas Audrys Juozas Bačkis šiemet per Karaliaus Mindaugo dieną laikydamas mišias Arkikatedroje klausė: „Ar šiandien galime pasakyti, kad esame krikščioniška tauta?”
S.T.: Taip jau griežtai kalbant nemanau, kad galima būtų kalbėti apie Lietuvą kaip mažai krikščionišką, nepaisant, ar tikėjimas gilesnis ar mažiau gilus. Jei 70 proc. gyventojų save įvardija kaip katalikus, tai apie tokią tautą negalima sakyti, kad ji nekrikščioniška. Jei tas tikėjimas pas daugelį apsilpęs ir apnykęs, tačiau tai kiti klausimai. Manau, kad kardinolas provokavo, pasisakė aštriau.
Katalikų, kurie turi suvokimą apie savo tikėjimą, yra, mano žiniomis, apie 30 proc. Kita dalis prie tikėjimo yra prisilietę, tačiau jis jų gyvenime per daug reikšmės neturi.

„VEIDAS“: O Bažnyčios atstovai irgi pastebi tą, premjero Andriaus Kubiliaus žodžiais tariant, visuomenėje tvyrančią savinieką, menką tikėjimą savimi, netikėjimą ateitimi, tarpusavio nepasitikėjimą?
S.T.: Dalis tiesos tame yra. To iš tiesų daug. Ir kai pasiskaitai komentarus, kad Lietuva – niekalas, kad reikia iš jos bėgti…Tos nuotaikos neteisingos iš esmės. Taip, mokesčiai, per maži atlyginimai ar mažinamos pensijos tikrai kuria slogią nuotaiką, tačiau didžiausias pavojus slypi kitur. Pati didžiausia daugumos lietuvių bėda, kad jie visas viltis sudėjo tik į medžiaginį gerbūvį. Šias iliuzijas kūrė ir neatsakinga žiniasklaida, kaip tikslą vis keldama materialinį gerbūvį. Šis kortų namelis turėjo vieną kartą griūti ir tas griuvimas, kaip Kristus yra pasakęs kalno pamoksle, buvo smarkus. Ar gali būti pakili nuotaika, kai pasijunti stovįs ant savo svajonių griuvėsių?
Daug dabartinių lietuvių yra abejingi ne tik Bažnyčiai, bet ir visoms dvasinėms vertybėms, nes juos domina tik nauda ir hedonizmas. Šiuo atžvilgiu lietuviai nėra išimtis, nes visame pasaulyje yra daug bandančių iš gyvenimo išplėšti visa, kas tik galima.
Yra tik viena išeitis: rūpinantis savo medžiaginiu gerbūviu, reikia daugiau rūpintis savo dvasine sveikata. Kol šito žmogus nesupranta, tol jis yra beviltis. O tikintiems į Kristų reikia labai ištikimai laikytis Evangelijos ir tuomet visas krizes bus galima neskausmingai pergyventi.
Nesuprantu ir tų, kurie emigruoja iš Lietuvos visam laikui. Svartau, kad jų šaknys tėvynėje vis dėlto buvo silpnos. Žmogus, palikdamas kraštą, nė negalvoja, kiek praranda, o jei net nepajunta – jisjau yra praradęs šaknis: gal neturėjo geros šeimos, draugų. Tai – sužeisti žmonės.

„VEIDAS“: Šiemet visuomenė labai aktyviai diskutuoja apie pedofiliją dėl visiems mums gerai žinomo skandalo. Štai neseniai popiežius Benediktas pagrindinį kalbos dėmesį paskyrė kunigų nuodėmėms, mat būtent švenčiant Kunigų metus pasiekė žinios apie kunigų vykdytą mažamečių ir jaunimo išnaudojimą. O Lietuvos vyskupai apie tai bent jau svarsto, diskutuoja?
S.T.: Žinoma. Kaip nekalbėsime, jei visame pasaulyje apie tai kalbama. Lietuva šiuo atveju – kur kas geresnėje padėtyje, ne taip kaip JAV ar Airija. Mąstau, kodėl taip yra? 50 m. esu kunigas ir laikas nuo laiko mane vis pasiekia kokia informacija, kad koks kunigas „turi problemų“. Tačiau tai ypatingai reti atvejai.

Šiemet buvo viena byla ir Bažnytinė byla buvo. Žinoma, tai nereiškia, kad pas mus visai nėra tokių problemų. O mes, vyskupai, paskutiniu metu svarstėme, kaip sukurti taisykles, kaip vienu ar kitu atveju elgtis. Anksčiau kunigams į galvą neatėjo mintis, kad kažkur, pavyzdžiui, vaiką apkabinti ar paglostyti galvą kažkas blogo. O JAV jau ir apribojimai, kurie atsiliepia į normalų bendravimą. Kunigas moko pirmajai komunijai – ar ranką uždės ant galvos ir jau kažkas gali pagalvoti, kad kone priekabiavimas. Lietuvos vyskupai svarsto, kad čia nereikėtų perlenkti lazdos, apie tai diskutuojame. Antra vertus, žmonės neturėtų tylėti ir reaguoti, jei pastebi blogų atvejų Bažnyčioje,.

„VEIDAS“: Taigi, Bažnyčia 2010-aisiais padarė klaidų?
S.T: Kadangi Bažnyčią sudaro ne tik vyskupai, kunigai ir vienuoliai, bet ir daugybė tikinčiųjų, tai mano atsakymas vienareikšmiškas: Bažnyčioje buvo visko – klaidų, nuodėmių, net ir nusikaltimų. Bažnyčios nariai gyvena žemėje, turi laisvą valią, todėl jie gali būti šventieji, bet gali būti ir puolę angelai.

„VEIDAS“: Ko tikinčiųjų bendruomenei palinkėtumėte kitiems metams?
S.T.: Linkėčiau augti meilėje ir ištikimybėje tam, ką jie yra įsipareigoję Dievui Krikšto metu. Ypač linkiu visas viltis sudėti ne į praeinančius dalykus, bet pilnai pasitikėti mus mylinčiu dangaus Tėvu.

„VEIDAS“: O ko linkėtumėte netikintiesiems?
S.T: Netikintiesiems linkėčiau gyventi pagal savo sąžinę ir ieškoti tiesos. Pats Kristus yra pažadėjęs: ieškokite ir rasite! Didžiausia bėda, kai neieškoma ir užsidaroma savo teisume.
Pats didžiausias neišmanėlis yra tas, kuris mano, kad vien savo jėgomis gali pasiekti savo gyvenimo pilnatvės. Tai panaši situacija, kai alkoholikas ar narkomanas bando vien pats nusikratyti jį varginančios priklausomybės. Tai įveikiama tik su Dievo pagalba. Su juo viskas įmanoma. Linkiu visiems Lietuvos žmonėms ateinančiais metais pajusti Dievo meilės prisilietimą ir su naujomis jėgomis kurti laisvos šalies gyvenimą.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (11)

  1. Netikinti Netikinti rašo:

    Su visa pagarba…Nemanau kad viskas įveikiama tik su Dievo pagalba, gal svarbiau – gerų žmonių pagalba?Viskas įmanoma, kai nelieki vienas, o šalia tavęs yra tie, kuriems tu rūpi…

  2. Aurimas Aurimas rašo:

    Gerai pasakyta, panele. Pritariu.

  3. hmm hmm rašo:

    mane pribloske atsakymas apie pedofilijos problema. tai jei sako, kad svarsto, diskutuoja, vadinas yra ir Lietuvoje apie ka pakalbeti, ty nemazai atveju. arba svarsto, kaip cia paslepti. noreciau klysti, bet deja…

  4. bronius bronius rašo:

    apie kokias dvsines vertybes gali kalbėti KOMERCINĖS bažnyčios kūrėjas Sigitas Tomkevičius ?

  5. Alvis Alvis rašo:

    Užtenka mulkinti žmones

  6. Alvis Alvis rašo:

    Pažiūrėk savikritiškai į savo riebaluotą snukį, eilinis bedarbis taip neatrodo

  7. vargšui Alviui vargšui Alviui rašo:

    galėjai ir tu būti kunigu ir vyskupu, net ir daugiau kuo – nesigraužk ir nepavydėk. ir tu gal dar ‘geriau’ būtum atrodęs – tad išmok džiaugtis nedideliais dalykais – tai gali būti,kad ragausi ir daugiau

  8. rasa rasa rašo:

    “Nesuprantu ir tų, kurie emigruoja iš Lietuvos visam laikui. Svartau, kad jų šaknys tėvynėje vis dėlto buvo silpnos. Žmogus, palikdamas kraštą, nė negalvoja, kiek praranda, o jei net nepajunta – jisjau yra praradęs šaknis: gal neturėjo geros šeimos, draugų. Tai – sužeisti žmonės”.

    Palikdama krasta daug praradau, bet net neabejoju kad daug daugiau atradau. Ir manau, kad labiau buvau suzeista Lietuvoje, o emigracijoje
    tiek dvasiskai, tiek psichologiskai pasigydziau, auginu savimi pasitikejima, supratima kitu kulturu, gyvenimo budu, tolerancija. Pilnai islaikau savo neigalius tevus Lietuvoje ir nemazai paremiu Lietuvos Baznycia, nors ir kritikos daugybe klausimu jai nestokoju. Jei, mielas Tamkevicius butu placiau mastanti asmenybe, mums – emigrantams “suzeistu zmoniu” etikeciu nekabintu.

  9. jonas jonas rašo:

    rasa, o vistik vyskupas teisus, ne Jūs. Nes tik sužeistas žmogus gali taip galvoti, kad visavertis gyvenimas yra ten, kur sočiau, o ne ten, kur tavo tėvynė. Rasa, tėvynė nematuojama banko sąskaita, ar kaip jūs rašote, kažkokia mitine tolerancija, kuri jums taip ‘augina’ sparnus. O kaip jūsų vaikai? ar jei bus lietuviais? Atsakymas aiškus- ne. Tai tada kas Jums yra ‘visavertiškas’ gyvenimas? Supanašėti ar susileiti su ta aplinka, kurioje jūs gyvenate? t.y. išsižadėti savo tėvų kalbos,savasties? ar tai ir yra ta jūsų tolerancija, kuria taip žavitės atradusi?
    dauguma emigrantų rašo, kad tik išvykę surado ‘tolerabciją’ tapo visaverčiais pagarbos vertais žmonėmis. Bet kas jiems (jums) trukdė būti tokiais Lietuvoje? Mano vaikai yra tolerantiški, gerbia kitus, yra mandagūs, paslaugūs, visuomeniški. Ir tokių daug aplinkui, ir nereikia tolerancijos ieškoti užsieniuose, o tiesiog, pradėti nuo savęs, tada gal pamatysite ir kitus vertingus žmones. Nes principas yra toks: koks esi pats, tokie žmonės tave supa. Matyt, Lietuvoje jums trūko tų savybių, kad sakote bususi tėvynėje sužeista.

  10. Adomas Adomas rašo:

    Manau, kad pedofilios tarp kunigų nebūtų jei nebūtų celibato. Dau perlenkiate apie žmonių sumaterialėjimą.Juos piktina, kad Lietuvoje gyventi gera tik kitus apvogusiems oligarhams ir kit demoralizuotiems, o ir Bažnyčios vadovai per daug nusišalinę nuo žmonių problemų.

  11. km km rašo:

    Nu ir sako: “Ačiū Dievui, kad Lietuvoje, kiek žinau, buvo tiriami tik keli panašūs atvejai, bet ir jie buvo labai skaudus.”

    Tipo, “Ačiū Dievui, kad daugiau netyrė”. O gal ne Dievui, o valdžiai ir teisėsaugai? Jei būtų suinteresuotas tiesa, kaip tik skatintų tyrimą.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...