2016 Gegužės 13

Vakaro skaitiniai

Menininko namas: ištrauka iš V.Poškaus “Nedingęs Vilnius”

veidas.lt

Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, sako knygos “Nedingęs Vilnius” autorius Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus. Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas istorijas: dailės, architektūros, savo paties istorijas. V.Poškaus „Nedingęs Vilnius“ – labai asmeniška, labai subjektyvi ir labai netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie dar tik ruošiasi šį miestą atrasti.

***

Šlovingame Vilniaus mieste yra daugybė rūmų ar bent namų, kuriuose gyveno įvairaus kirpimo menininkų, todėl vaikščiodamas po miestą pabandžiau išsiaiškinti, koks buvo menininko namas kažkada. Iš karto reikia paminėti, kad architektų, kaip menininkų, socialinė padėtis visais laikais buvo ypatingesnė.

Tapytojai ar skulptoriai Lietuvoje nuo seniausių laikų, kai tik „atsirado“, iki XIX amžiaus, beveik nebuvo skiriami nuo dažytojų, medžio raižytojų ir mūrininkų, o talentingi statytojai architektai, įvaldę architektūros meno ir mokslo principus, buvo išskirtiniai. Todėl kalbant apie juos netinka ir „šiaučiui“ bei jo vaikams ir batams taikomas priežodis, mat architektų namai – vieni įspūdingiausių. Iš dailininkų galbūt gerbiamiausi buvo auksakaliai, varpų liejikai ir kitokie amatininkai, ir tai lėmė medžiagos, kurią lietė šie meistrai, kaina ir simbolika.

Hozijaus namo antrojo aukšto, vadinamo beletažiniu (ten būta ištaigingiausių menių ir kambarių), kairiojo lango proporcijos tokios puikios, kaip iš Pieterio Bruegelio paveikslo. Pro jį turbūt žvelgė pats U.Hozijus. Pirmame aukšte išlikusios pulpitinės, nuožulnios, durelės, tipiškas senojo Vilniaus ženklas. Pro tokias dureles senieji vilniečiai į rūsius kraudavo kurą, atsargas, pirkliai – prekes. Nedaug tokių beturime.

Didysis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis taip pat gyveno klajūno gyvenimą. Viename iš namų, kuriame jis buvo apsistojęs, dabar veikia menininko vardo muziejus. Kitą tiesiog ženklina paminklinė lenta.

Vilniaus moderno ir lietuviškos sakralinės neogotikos žvaigždės Antono Filipovičiaus-Du­bo­viko (Anton Filipowicz-Dubowik) namas pastaty­tas 1903 m. Pamėnkalnyje, ant Tauro kalno. Architektai visais laikais gyveno gerai – namo detalės puošnios ir jaudinančios.

Taip pat neogotikinio ir secesinio kūrėjo Vaclovo Michnevičiaus (Wacław Michniewicz) namas, projektuotas paties architekto ir Lukiškių kolonijų autoriaus Augusto Kleino 1913 metais. Ypač įstabus bokštelis, primenantis Dramblio kaulo bokšte gyvenančio menininko mitą, ir jo kontekstualumas – bokštas mezga dialogą su Šv. Pilypo ir Jokūbo bokštais.

Čia pat, Lukiškių kolonijoje, stovi ir vyriausiojo Vilniaus miesto architekto (1928–1937), Stepono Batoro universiteto profesoriaus, restauratoriaus ir dailės istoriko Stefano Na­rem­bskio (Stefan Narębski) namas (1930), projektuotas autoriaus. S.Narembskis projektavo dabartinės Antakalnio gimnazijos pastatą, tuomet Bendrų pradinių mokyklų rūmus, juose XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje veikė L.Že­li­govs­kio vardo berniukų ir V.Sirokomlės vardo mergaičių mokyklos.

Štai, pavyzdžiui, auksakalių namai Pilies gatvė­je. Dabar tai Pilies gatvės 12 namas, o kadaise čia buvo dvi valdos, tai rodo ir du fasadai. Apie 1514–1518 metus dešiniajame pastate gyveno juvelyras Petras Volfgangas (Petrus Wolfgang), kairiajame – jo kolegos Klemensas (XVI a. pradžioje, iki 1514 m.), Henrikas (1526), Jonas Iglijus (1539–1544), Jeronimas (1544). P. Volfgangas mėgo daug ir nuobodžiai bylinėtis teismuose, tuo ir pagarsėjo, mat kokius nors šio meistro kūrinius dabar nustatyti sunku. Daug kas pradingo per karus ir maro epidemijas, betgi pats namas primena gotikinius juvelyrinius šedevrus!

Vilniaus pilininko (1524–1535) Ulricho Ho­zijaus mūrinis namas (Kamienica Ulryka Hoziusza) stovi Vokiečių gatvėje, tai 24 numeriu pažymėtas pastatas. 1610 metais ši valda priklausė filosofijos ir medicinos daktarui Pauliui Meleriui (Pawl Meller), žmogui turbūt rimtam ir turinčiam sąsajų su menu. Filosofija ir medicina anais laikais buvo suvokiamos kitaip, o estetinę namo savininkų prigimtį atskleidžia čia likusi gausi XV–XVI amžių polichromija. Šaltiniuose rašoma, kad pastato būta didelio „su trimis kiemais, kurių vietoje anksčiau buvo daržas“. Virš vartų arkos iš abiejų pusių – tiek iš kiemo, tiek iš gatvės – buvo įtaisyti akmeniniai karalių Vazų herbai: „kamienie z herbami krolewskiemi na znak libertacyi“. U.Hozijus – pirmasis sukonstravo Žaliąjį tiltą ir paskui pelnėsi iš jo neblogus pinigus. Dar jis dalyvavo statant Vilniaus Žemutinę pilį.

Turbūt garsiausio Vilniaus varpų ir pa­tran­kų liejiko Jono Delamarso (Joannes de la Marche, Delamarche, Delamars) namas taip pat stovėjo Pilies gatvėje – dabartinio Pilies g. 16 namo šiaurinės (kairės) pusės vietoje. Čia meistras gyveno 1663–1690 metais. Jis garsėjo savo varpais. Vienas iš jų yra mano gimtajame Alytuje – Šv. Liudviko bažnyčioje, o Vilniuje jų išliko net keli – Katedros, Šv. Jonų, Šv. Petro ir Povilo varpinėse. Namas XIX amžiuje buvo perstatytas, bet išliko autentiški rūsiai. Ten dabar tautinis restoranėlis, o skliautai primena J. Delamarso varpų formas. Verslus buvo tas liejikas. Turėjo už miesto degtinės varyklėlę. Nenustebtume sužinoję, kad degtinė būdavo pilstoma ir šiuose rūsiuose. Vilniuje jos vartojimo kultūra juk kinta mažiausiai.

XVII amžiaus laikrodininko Jokūbo Gierkės (Jacob Gierke) namas stovėjo Dominikonų ir Stiklių gatvių sankirtoje. Galbūt kas nors suabejos, ar laikrodis yra meno kūrinys? J.Gierkės laikrodžiai – tikri artefaktai. Vieną, darbuodamasis Nacionaliniame muziejuje, esu laikęs savo rankose ir tai galiu patvirtinti. Tų laikrodžių formos, graviruoti paviršiai, proporcijos yra meno šedevrai! Meistro namas dabar apvilktas klasicizmo rūbu, bet gotikinė siela likusi rūsiuose ir pirmuosiuose aukštuose. Plytos tikrai regėjo garbųjį laikrodininką.

XVI–XVII amžiais, ilgiau kaip šimtmetį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų kalykla (Officinae monetarii) veikė Vokiečių gatvėje, ketvirtajame name (į kairę) nuo Mėsinių gatvės. Būtent šioje vietoje pagal Zigmanto Vazos privilegiją 1615 metais įsikūrė auksakalys ir raižytojas, medalininkas Hanusas Trilneris (arba Johann Trylner) ir gyveno iki 1655 metų Maskvos invazijos. Taigi, tai ne tik kalyklos, bet ir Trilnerio namas. Dabar čia stovi Šiuolaikinio meno centras su Dailininkų sąjungos galerija.

Jonušo Radvilos, kuris inicijavo Kėdainių uniją tarp Lietuvos ir Švedijos, autentiškas rūmų fragmentas stovi Vilniaus gatvėje, juose yra įsikūrusi Dailės muziejaus ekspozicija. Rūmuose galėjo gyventi ambicingojo kunigaikščio dvaro dailininkai, tokie kaip tapytojas ir grafikas Abrahamas van Westerveltas ar medalininkas Sebastianas Dadleris (1586–1657). Būtent pastarasis paliko mums išsamų šios rezidencijos vaizdą, užfiksuotą 1653 metų medalyje. Joje matyti prancūzų, olandų rūmų įtaka – rizalitai, kurdoneras, rustai, beletažas… Tikrai gerų rūmų būta, modernių ir didingų…

Apie 1575–1677 metus LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco rūmai, Didžioji g. 7, rekonstruoti greičiausiai Giovanni Battistos Frediani iš Lukos, galėjo būti tiek šio italų architekto, tiek kitų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios fundatoriui dirbusių dailininkų buveine, žinoma, jeigu jie nebuvo apsistoję kur nors Antakalnyje, kaip, pavyzdžiui, Giovanni Pietro Perti, žymusis stiuko lipdytojas, turėjęs šiame priemiestyje dvarelį. Šie rūmai – tikras itališkų palazzo įsikūnijimas. Tik XIX amžiuje prie rekonstrukcijos nagus prikišo romantiškai „litvomaniškos“ istoriografijos tėvas Teodoras Narbutas.

Johano Kristupo Glaubico (Johann Christoph Glaubitz) namo Pranciškonų gatvėje (dabar Pranciškonų g. 6 ir 8) dalis atsukta į gatvę. Archyviniuose dokumentuose šis namas taip ir vadinamas Glaubitzchen Hause arba baugiai intriguojamai – Šėtono namu (Kamienica Satanowska, Satanowschen Hause). Vilniuje buvo namų, vadintų net Pragaru ir Rojumi. 1760–1764 metais namas buvo iš pamatų perstatytas – galima manyti, kad viskas vykdyta pagal šeimininko projektą.

Kaip liudija senieji planai ir archyviniai šaltiniai, gatvelės iš Pranciškonų gatvės į Vokiečių, vedančios ne kur kitur, o prie Hozijaus namo, būta ir XVII amžiuje. Gal nesuklysiu pasakęs, kad pro šią arką architektas vaikščiojo, visai greta statydamas pirmąjį savo kūrinį – Evangelikų liuteronų bažnyčią.

Lauryno Gucevičiaus, Vilniaus klasicizmo architektūros sielos, namas kadaise stovėjo kelių senojo Vilniaus gatvių – Universiteto, Šv. Jono, Gaono ir Dominikonų – sankryžoje. Dabar čia automobilių stovėjimo aikštelė. 1790 metais čia buvusį sudegusį pastatą architektas penkiasdešimčiai metų gavo iš savo mecenato vyskupo Ignoto Masalskio ir perstatė jį klasicizmo stiliumi. 1944 metais namas smarkiai nukentėjo ir vėliau buvo nugriautas.

L. Gucevičiaus mokytojo Martyno Knakfuso (Marcin Knackfus) namas stovi Vilniaus gatvėje (dabar Vilniaus g. 15), deja, tai tik „konservuotas“ jo simuliakras. Galbūt šioje vietoje meistras 1821 metais ir numirė. Matyti, nykštukiniai „kolegos–paveldėtojai“ ir mūsų amžininkai didžiųjų klasicistų nevertina.

Dabartinės Švietimo ministerijos vietoje 1809–1810 metais veikė irgi klasicisto Mykolo Šulco (Michał Szulc) suprojektuota VU Chemijos kolegija, o dar anksčiau čia buvo Mikuličiaus namas (Dom Mikułicza), kuriame paskutines dienas leido ir 1807 metų rugsėjo 18 dieną mirė lietuvių klasicistinės tapybos patriarchas Pranciškus Smuglevičius (Franciszek Smugłewicz).

Jonas Rustemas (Jan Rustem) gyveno keliuose butuose Vilniaus universiteto korpusuose. Žymaus tapybos pedagogo ir vieno ryškiausių kūrėjų kelias į Vilnių XIX amžiaus pirmojoje pusėje buvo ne rožėmis klotas. Manoma, kad tapytojas su šeima – žmona Ona, jos tėvu ir su dukrele Onute – atvyko 1798 metais. Pradžioje įsikūrė Universiteto profesorių name Sereikiškėse, ten kur dabar Lietuvos liaudies kultūros centras (Barboros Radvilaitės g. 8), tačiau po metų turėjo išsikraustyti. Požiūrį į tapybą ir į tapytoją atskleidžia tokia Edukacinės komisijos laiško eilutė: „Sereikiškėse su tokiomis didelėmis vyriausybės išlaidomis baigtas gamtos istorijos profesoriaus butas nederamai atiduotas Tapybos mokyklos adjunktui.“ Štai tuomet prasidėjo didžioji J. Rustemo butų epopėja. Jis gyveno Vilniaus universiteto namuose, bet nuolat kraustydavosi, kaip koks skitas, iš vieno buto į kitą. Žinoma, kad gyveno nedidelėse patalpose, kurių langai žvelgė į Generalgubernatoriaus rūmus, ir už pusę metų mokėjo 166 rublius ir 66 su puse kapeikos. XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universitetas turėjo daug butų savo profesoriams. Tad tokiais sugedusiais papročiais besipiktinęs amžininkas taip rašė: „Valstybės Universitete gyveno daugiau kaip 200 garsios jėzuitų vienuolijos profesorių ir kandidatų [...], dabar labai erdvios patalpos 20 profesorių šeimų nebesutalpina. Toks moterų šūkavimas, vaikų verksmas, neišauklėtų juokas, kad greičiau galima pamanyti ten turgų esant negu mokslų buveinę.“

Knygą galite įsigyti ČIA

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...