2011 Sausio 12

Menininkų vaikai

Melpomenė reikalauja ištikimybės

veidas.lt

"Veido" archyvas

Tada, kai dar buvo visi drauge: K.Dineikaitė savo šeimai dėkinga už palaikymą ir įkvėptas vertybes

Menininkų vaikai, sekantys tėvų pėdomis. Vieni neįsivaizduoja kitokio kelio, kiti tvirtina, kad gimdytojų laimėjimai labiau kliudo, nei padeda.

Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje sausį atidaryta jaunos dailininkės Kunigundos Dineikaitės tapybos paroda “Atnešk man rytoj dvi baltas gėles”, skirta pernai mirusio jos tėčio Vinco Rimgaudo Dineikos atminimui. Nors pagal profesiją jis buvo inžinierius, mokslų daktaras, tačiau daugelis Kunigundos tėvelį prisimena kaip mąstytoją, darnos filosofą ir jo paties tėvo Karolio Dineikos gydomosios kūno kultūros idėjų propaguotoją. “Nors kovą su vėžiu tėtis pralaimėjo, tačiau iki paskutinės savo gyvenimo dienos liko geranoriškas, bendraujantis, neužsisklendęs skausme ir nieko dėl savo ligos nekaltinantis. Net jo daktaras tvirtino, kad tokio ligonio dar nebuvo matęs. Todėl ir tuo metu mano tapyti paveikslai – ryškūs, spalvingi, juose nėra jokios mirties nuojautos”, – pasakoja K.Dineikaitė.

Iš šeimos (Kunigundos motina – rašytoja Vidmantė Jasukaitytė) mergina teigia perėmusi ištikimybę tikroms vertybėms. Todėl sėkmingai baigusiai dailės magistrantūros studijas Sasekso universiteto Vest Dyno koledže menininkei nebuvo sunku apsispręsti, ką rinktis – viliojančią dėstytojo vietą tame pačiame universitete ar galimybę praleisti šalia savo tėvo paskutinius jo gyvenimo mėnesius. Kunigunda atidėjo karjeros planus Anglijoje ir grįžo į Lietuvą.

Pamokos virtuvėje

“Nei tėtis, nei mama niekuomet nebandė manęs atgrasinti nuo meno – atvirkščiai, visuomet stengėsi padėti. Tik vyresnysis brolis, informacinių technologijų specialistas Kęstutis Jasukaitis, bandė mane atkalbėti. Bet dabar sako, kad manimi didžiuojasi”, – tvirtina dvidešimt aštuonerių metų K.Dineikaitė.

Kęstutis jos parodos dar nematė, nes su šeima gyvena užsienyje. Užtat ją jau aplankė kitas Kunigundos brolis – jaunėlis Algirdas, kuris, kaip ir brolis, pasirinko informacines technologijas ir taip pat važinėja po visą pasaulį. “Algis vaikystėje mokėsi groti saksofonu, vėliau lankė Eimunto Nekrošiaus dramos studiją. Manau, kad menui jis dar nėra visiškai prarastas”, – sako tapytoja.

Ji pati kartais žvilgteli į namuose stovintį pianiną ir pagalvoja, kaip būtų smagu sugebėti juo skambinti nemirtingus kūrinius. Maža būdama lankė pianino pamokas Balio Dvariono muzikos mokykloje, bet tapusi M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleive pasirinko dailę. Kartais susimąsto: gal verta pasidomėti muzikos pamokomis suaugusiems? “Bet spalvos – irgi muzika”, – teigia Kunigunda.

Jų namuose niekada netrūko įdomių pokalbių: čia užsukdavo ir rašytojų, ir teatralų, ir filosofų, ir politikų. “Kai į svečius ateidavo E.Nekrošius, visuomet įsitaisydavau virtuvėje ant grindų pasiklausyti. Įdomu būdavo diskutuoti su Gintaru Beresnevičiumi, Vytautu Rubavičiumi. Ir signatarai darė puikų įspūdį – ypač tie, kurie kalbėdavo ne vien apie politiką”, – tvirtina mergina.

Įdomu, kodėl rašytojų vaikai dažnai renkasi dailę arba muziką, bet patys nebando savo jėgų literatūroje? “Niekada apie tai negalvojau. Tiesą sakant, mes visi trys po truputį, neoficialiai, rašome. Tarkim, aš mėgstu laisvu stiliumi įamžinti kelionių įspūdžius. Bet jaučiu, kad man lengviau kalbėti spalvomis”, – neslepia K.Dineikaitė.

Žaidimai butaforijos sandėlyje

“Neįsivaizdavau, kad galima nenorėti groti”, – šiandien prisipažįsta Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentas Jonas Janulevičius. Jo vaikystės namuose nuo mažens skambėjo muzika. Dirigento tėtis – buvęs to paties teatro solistas Jonas Janulevičius, o mama – ligi šiol teatre koncertmeistere tebedirbanti pianistė Ligija Richterytė-Janulevičienė. Muzikantėmis tapo ir abi Jono seserys: JAV gyvenanti muzikos pedagogė Eglė bei pianistė koncertmeisterė Rasa.

“Muzika supo mane nuo pirmų žingsnių. Juk tėvai repetuodavo ne tik teatre, bet ir namie. O ir seserys (viena vyresnė keturiolika, kita – dešimt metų) jau skambindavo rengdamosi pamokoms. Todėl kai mažo svetimi klausinėdavo, kuo užaugęs noriu būti, nerodydavau didelio entuziazmo. Vieni vaikai norėjo būti kosmonautais, kiti gydytojais, o man ir be svajonių būdavo viskas aišku”, – prisimena J.Janulevičius.

"Veido" archyvas

Dirigentas J.Janulevičius neabejoja, kad jo dukterų laukia muzikančių dalia

Vakarus, kaip ir kiti vaikai, kurių abu tėvai – teatralai, Jonukas dažnai leisdavo teatre. Tačiau vaidinimai, ypač ne pirmą kartą girdimi, po dešimties–penkiolikos minučių jam pabosdavo, todėl vaikas keliaudavo po teatrą. “Žmonės, kurie Kauno muzikinį teatrą regi vien žiūrovų akimis, neįsivaizduoja, koks tai sudėtingas pastatas, aplipdytas fligeliais tarsi bičių korys. Koridorių labirintai tokie, kad ekskursijas būtų galima vesti. Dabar daugelis patalpų – renovuota, o tuomet mane lydėdavo specifinis kvapas, kurį sudaro senų laidų, ant lempų svylančių dulkių ir pagyvenusios medienos aromatai. Išėjęs į teatro fojė, kurį ką tik paliko salėn sugužėjusios ponios, užuosdavau tvyrančius kvepalus… Žodžiu, jausdavausi kaip atsidūręs Andrew Lloydo Webberio “Operos fantome”, – pasakoja dirigentas.

Jeigu tą vakarą užkulisiuose sutikdavo kitų panašaus amžiaus teatro vaikų, tarkim, Vilhelmą Čepinskį ar baritono Mykolo Rekio sūnų Lauryną, mistika išgaruodavo, ir teatro koridoriuose prasidėdavo įprastos visiems berniūkščiams slėpynės-gaudynės. O jei žaisdavo vienas, dažniausiai keliaudavo į triaukštį butaforijos sandėlį, pilną senų laikrodžių, žibintų, dirbtinių gėlių, baldų ir, kas ypač traukdavo berniuką, – šautuvų, špagų, kardų ir rapyrų. “Kai spektaklis baigdavosi, ir tėvas, nusivalęs grimą, ruošdavosi eiti namo, manęs ieškodavo būtent butaforijos sandėlyje”, – prisimena J.Janulevičius.

Bet kartais vaikas užsibūdavo ant vadinamųjų tiltų, kur tempdami virves darbininkai keisdavo spektaklio dekoracijas, arba prie litavimo stalų teatro dirbtuvėse… “Todėl šiandien, stovėdamas orkestro duobėje, puikiausiai įsivaizduoju, kas tuo metu vyksta kiekviename nuo vaikystės pažįstamo teatro kampelyje”, – tvirtina dirigentas.

Disciplinos, ne bohemos žmonės

Į pirmąsias fortepijono specialybės pamokas Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje Joną lydėdavo ir jo darbą stebėdavo mama. “Dauguma muzikantų vaikų neišvengė tokios priežiūros. Tarkim, V.Čepinskio pamokose sėdėdavo jo tėvas, dirigentas ir smuikininkas Stanislovas Čepinskis. Mano žmonos, smuikininkės, pamokas stebėdavo jos mama. Tai normalu, nes parinkdami atžalai muziko kelią tėvai kartu įsipareigoja jam padėti. Ne tiek finansiniu požiūriu, kiek specialybės žiniomis. Jie įsimena pedagogų pastabas ir kontroliuoja, kad namie dirbdami vaikai vengtų mokytojų nurodytų klaidų”, – aiškina iš pradžių pianisto diplomą Muzikos ir teatro akademijoje gavęs Jonas.

Tačiau neslepia, kad mokykloje Kaune žinomos muzikantų šeimos atžalai pedagogai taikydavo gerokai griežtesnius vertinimo kriterijus nei kitiems moksleiviams. “Žmogus jaučiasi taip, kaip į jį žiūrima iš šalies. Į mane žiūrėjo kaip į gabų vaiką, iš kurio daug reikalaujama, tačiau neįvertintas tikrai nesijaučiau”, – pasakoja J.Janulevičius.

Savo tėvams Jonas šiandien dėkingas už rūpinimąsi, tiesumą ir griežtumą. “Ir seserys, ir aš lankydavom visas pamokas ir didelių nesąmonių nekrėsdavom. Tik tuomet, kai jau buvau paauglys, manęs kartais retoriškai klausdavo: “Ar tikrai nori tapti muzikantu?” Tai būdavo priminimas, kad pirmenybę reikia teikti muzikai, o ne draugams”, – prisimena dirigentas.

O štai įsivaizdavimai apie bohemišką teatralų gyvenimą, Jono manymu, gerokai persūdyti. “Gal bohemiški susibūrimai, mainymasis idėjomis labiau būdinga kūrėjams, bet tarp muzikantų tokių mažuma – tik kompozitoriai čia gali vadintis kūrėjais. O atlikėjai panašesni į amatininkus, jie – griežtos disciplinos žmonės. Mūsų darbe daug su kūryba nieko bendra neturinčio trenažo, po šešias–aštuonias valandas per dieną kaip sportininkai darom elementarius pratimus. Lieka tik pora valandų knygai, filmui ar spektakliui, po kurio galiu sau leisti vieną taurę vyno, ir ne daugiau, antraip ryte blogai jausčiausi. Iš vaikystės prisimenu, kad vienintelis kartas per metus, kai leisdavom sau audringiau pašvęsti, būdavo Joninės, nes ir aš, ir tėvas, ir senelis – visi Jonai”, – aiškina pašnekovas.

Dukterys suka tuo pačiu keliu

Ar dirigentas ketina perduoti šeimos sukauptas žinias savo vaikams? “Tai ir vyksta. Mano vyriausioji dukra Marija smuikuoja muzikos mokykloje. Septynmetė Ieva pernai pradėjo mokytis griežti smuiku J.Naujalio muzikos gimnazijoje. O trimetė Joana visko mokosi “pakeliui” ir jau visai neblogai dainuoja. Tačiau prie pianino sėsti jai anksti – tegu pažaidžia. Visas gyvenimas prieš akis, dar prisigros sočiai”, – neabejoja tėvas.

Tai nieko kito muzikantų šeimos atžaloms kaip ir nelieka?.. “O ko daugiau galėtume jas mokyti? Teisės, advokatūros, medicinos?.. Netgi pažįstamų tose srityse neturim. Be to, mergaitės nori muzikuoti ir turi tam akivaizdžių gabumų.

Tiesa, jų gali pasirodyti per maža – reikia tinkamų charakterio savybių. Bepigu vaikams, gimusiems šeimose, kuriose tik vienas iš tėvų – muzikas: jie turi pasirinkimo laisvę. Tarkim, žmonos sūnus Matas iš pirmosios santuokos šįmet baigs Jėzuitų gimnaziją ir neseniai mums tvirtino norintis tapti politologu. Mano seserų vyrai – irgi ne muzikantai, todėl jų vaikai turėjo iš ko rinktis. O man ir mano dukroms kito pasirinkimo nebuvo ir nėra, nes genetiškai muzika – stipriausia mūsų giminės gabumų pusė”, – įsitikinęs dirigentas.

Piešti sekėsi, groti – ne

Dailininko ir rašytojo Leonardo Gutausko sūnaus Simono nuomone, tai, kad menininkų vaikai privalo tapti menininkais – tik paviršutiniškas stereotipas: “Pakankamai daug yra menininkų vaikų, atsispyrusių šiai taisyklei, tiesiog jie visuomenės rečiau pastebimi.”

Tačiau nei jis, nei jo brolis Tadas išimtimis netapo. “Paišiau nuo mažens kaip apsėstas, ir dabar didžiausios krūvos tų laikų piešinių spintoje tebeguli. Kartais užmetu į juos akį, ieškodamas naujų idėjų, nes daug darbų man pačiam netgi nepanašūs į vaikiškus. Kiti piešdavo namą, mamą, kelią, o mano pirmasis piešinys vadinosi “Beždžionės ir medžiai”. Jis tėvui ir jo draugams labai patiko, buvau pagirtas, taip ir prasidėjo…” – pasakoja Simonas.

Penkeriais metais už brolį jaunesnis Tadas Gutauskas irgi nepamena, kad kas nors prieš jo valią būtų iš jo daręs menininką: “Kai matydavo, kad nuobodžiauju, tėvas tiesiog atnešdavo popieriaus, kartono, pastelių aliejinių ir sakydavo: “Jei neturi ką veikti, tai sėsk ir dirbk.”

Tiesa, abu broliai vaikystėje patyrė ir išmėginimus muzika: juk jų mama Loreta – pianistė ir muzikos pedagogė, dėsčiusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir Balio Dvariono muzikos mokykloje. Taigi pianino pamokos berniukams buvo neišvengiamos. “Bandžiau groti, bet labai trumpai. Tai buvo prieš mano prigimtį”, – trumpai užsimena Simonas.

“Man nepatiko kartoti ir kartoti tas pačias gamas ir pratimus. Kiekvieną kartą stengdavausi į juos įnešti ką nors savita, nauja… Kol mama įsitikino, kad su tokia muzikine atmintimi atlikėjo iš manęs tikrai nebus”, – pasakoja Tadas. Bet niekas namie iš to tragedijos nedarė.

"Veido" archyvas

Dailininkai Simonas ir Tadas Gutauskai šiltai prisimena su tėvu kaime praleistas vaikystės vasaras

Garvežys su vagonais

Tėvai palaikė sūnus ir tuomet, kai šie parnešdavo trejetus iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos, nors jų darbai būdavo paimami saugoti į mokyklos fondus. Ir Simonas, ir Tadas iš tų laikų turi nemažai dygių prisiminimų. Abu tvirtina, kad menininku kur kas paprasčiau tapti eilinių valdininkų vaikui, nei pavyduolių ir nedraugų tarp kolegų neišvengiamai prigyvenusios menininkų šeimos atžalai. Iš kitos sferos atėjęs jaunuolis bent jau gali tikėtis objektyvaus savo gabumų vertinimo.

“Man, penktokui, prasikankinusiam su teptuku ištisą naktį, mokykloje būdavo pareiškiama, neva atneštus darbus nutapė tėvas”, – liudija Simas.

“Kai dėl prastų pažymių nusivylimas sugriebdavo iki ašarų, tėvukas sakydavo: “Jeigu skriaudžia – vadinasi, bijo. Gali didžiuotis”, – pamena Tadas ir konstatuoja, kad panašios gyvenimo pamokos sutvirtino jo charakterį. – Šiandien man reikšminga nuomonė tik tų vertintojų, kurie patys yra daug nuveikę. Visi kiti gali šnekėti, kas jiems patinka. Beje, iš klasės penketukininkų nė vieno menininko neliko, jie išgaravo kaip dūmai.”

O nuolatiniai jų ir tėvo L.Gutausko paveikslų lyginimai į penktąją dešimtį įžengusius brolius persekioja ligi šiol. “Per kiekvieną parodą visi pirmiausia puola svarstyti, kiek esu “panašus”, kiek “nutolęs”, kiek “įtakojamas”, ir jeigu randa panašumų – tada labai džiaugiasi”, – pašaipos neslepia Tadas.

Jam yra tekę girdėti kalbų apie “Gutauskų mafiją”, bet tokias nesąmones skleisti, pasak Tado, gali nebent žmogus, visiškai nepažįstantis L.Gutausko. “Juokinga: mūsų tėvas gyvenime nelindo į jokias partijas, jokius judėjimus, visąlaik sėdi vienas sau užsidaręs – arba rašo, arba paišo. Nei aš, nei brolis nesame sulaukę jokių protekcijų”, – drąsiai tvirtina Tadas.

Visi trys šeimos dailininkai kartu tėra surengę vienintelę parodą Užupyje, nes, anot Simono, nuolat važiuoti žinoma tėvo pavarde būtų nepadoru. “Ir be mūsų pakanka taip važiuojančių”, – teigia S.Gutauskas.

Tadas svarsto, kad rengiant parodą svarbu ne giminystės ryšiai, o bendra koncepcija. “Tai panašu į garvežį su prikabintais vagonais. Paprastai prikabintieji nebūna kuo nors ypatingi – vagonai, ir tiek. O kiekvienas menininkas privalo kurti nuosavą pasaulį. Žinoma, gali rastis bendrų parodų ir projektų, bet jų idėjos turi gimti natūraliai. Taip prieš keletą metų, pavyzdžiui, atsirado knyga “Švytintys kūnai”: tėvo poema, mano iliustracijos”, – dėsto Tadas.

Vaikų prie meno netraukia

O štai uždarame šeimos ratelyje nevengiama reikšti nuomonės apie jos narių kūrybą. “Kartais aš tėvui pasakau, kas ne taip, – jis supyksta. Kartais jis atvirai reiškia savo nuomonę – tada pasišiaušiu aš. Žinoma, ilgai dėl to galvos nė vienas nesukam. Gal tik Simas šiek tiek jautriau priima kritiką”, – atskleidžia T.Gutauskas. Tačiau pats Simas tvirtina, kad dailininkų šeimoje vieniems kitus draugiškai kritikuoti – visiškai natūralu.

Beje, iš L.Gutausko anūkų vienintelis Simono sūnus Dominykas jau pasuko į menus, tiesa, labiau kompiuterinius: 24 metų vaikinas baigė taikomosios grafikos studijas ir kuria reklaminius plakatus Kaune. Dukra Emilija šįmet baigs vidurinę mokyklą, ir nors vaikystėje paišė bei lipdė, dabar labiau norėtų tapti kosmetologe.

Tado mažoji Marija – vos dvejų metukų. “Jos gabumai dar tik ryškėja, panašiai kaip siluetai į ryškalus pamerktoje nuotraukoje”, – metaforą pasitelkia tėvas.

Aštuoniolikmetė dukra Ūla – jau abiturientė ir ketina studijuoti anglų filologiją Didžiojoje Britanijoje. “Vaizduojamieji menai jos niekad labai neviliojo. O štai aštuonerių metų sūnus Nojus kartais papaišo, ir visai gražiai, tačiau nesirengiu jo traukti į ambicingą ir piktą, šutvelėmis susiskirsčiusį menininkų pasaulėlį”, – atvirai sako T.Gutauskas.

Ir pats tvirtina geriau besijaučiantis kitų profesijų draugų – architektų, verslininkų draugėje, kur nejaučia menininkams būdingo paaugliško sindromo puikuotis savimi, kur negalėdamas priimti užsakymo pats, specialistas be graužaties perleidžia klientą savo kolegai. Tarp dailininkų tokį reiškinį, anot Tado, sunku būtų įsivaizduoti.

Šiuo metu Druskininkuose apsigyvenęs Simonas apie dailininkų bendruomenę yra panašios nuomonės. “Mėginau įsikurti Klaipėdoje, nes jūriniai peizažai atrodė labai įkvepiantys, bet tenykščių menininkų terpėje tiesiog nepritapau. O čia, tarp miškų, dirbti visai smagu”, – tvirtina pašnekovas.

Už ką broliai dėkingi savo tėvams? “Už tai, kad sudarė sąlygas lavintis, kurti. Namuose jau tais laikais buvo Rembrandto, Van Gogho ir kitų žymiausių dailininkų reprodukcijų albumai. O vasaras praleisdavome gamtoje – iš pradžių nuomojamose sodybose, vėliau Mardasave. Visi trys eidavom žvejoti”, – prisimena Simonas.

“Aš dėkingas už tai, kad kaip menininkas galėjau reikštis nesislėpdamas – o tėvas, kiek žinau, iš pradžių turėjo slapstytis nuo savo mamos. Jis man – puikiausias pavyzdys, kaip reikia tikėti pašaukimu, savo darbais netgi tuomet, kai atrodo, kad niekam jų nereikia. Nei dailėje, nei literatūroje tėvuko niekas iš vėžių neišmušė”, – tvirtina Tadas.

Ar pats buvo suabejojęs savo pašaukimu? “Kaip čia pasakius… Paauglystėje buvo toks laikotarpis, kai labai pamėgau futbolą, krepšinį ir kartu gerokai apleidau mokslus. Kartą išgirdau tėvus virtuvėje besišnekučiuojant (taip, kad ir aš girdėčiau) apie tai, kad teks Tadą atsiimti iš menų mokyklos ir išleisti sporto mokyklon. Prisipažinsiu – paveikė kaip šaltas dušas”, – juokiasi menininkas.

Pudrinėje užkonservuota praeitis

Griuvėsiais laikinai virtusio Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Barauskaitė puikiai prisimena, koks jis buvo dar prieš pirmąją, 1990 m. baigtą rekonstrukciją. Tuomet ji, baigusi aktorystės mokslus, kartu su vyru Dariumi Meškausku sugrįžo į išgražėjusį teatrą, kurį nuo vaikystės laikė savo antraisiais namais. Eglės tėvai, aktoriai Marija Černiauskaitė ir Balys Barauskas, visą karjerą paaukojo tam pačiam senajam Klaipėdos teatrui.

“Mūsų, teatro vaikų, bendruomenė buvo nemaža. Kartu tais pačiais koridoriais lakstė dabar žymus dailininkas Audrius Gražys – aktoriaus Broniaus Gražio sūnus, kino ir teatro kritike tapusi Rasa Paukštytė, režisierės ir žurnalistės kelią pasirinkusi Dalia Kanclerytė, mano bendraklasė ir geriausia draugė Audra Kubiliūtė, kuri Sankt Peterburge studijavo teatro ekonomiką, – deja, jos nebėra tarp gyvųjų… Bet kai pagalvoju – suprantu, kad buvo ir tokių aktorių vaikų, kurie teatre pasirodydavo retai. Matyt, jų pačių tenai netraukė”, – pasakoja E.Barauskaitė.

"Veido" archyvas

Viena iš aktorių Barauskų šeimos atžalų pasirinko teatrą, kita – mokslą

Užtat Eglei teatre būti patiko, nors ir privengdavo užkulisiuose sutikti Mėlynbarzdį iš spektaklio “Auksinis raktelis”, kurio bijojo ir visuomet atsisakydavo siūlymo pačiupinėti jo didžiulę barzdą. Vėliau, pradėjusi lankyti mokyklą, pati vaidino šiame spektaklyje Drugelį. “O kokie spalvingi tuomet būdavo vaikiškų spektaklių personažai! Esu tokių kostiumų prisižiūrėjusi, kad galėčiau pasakoti valandų valandas. Nepatikėsit, bet viskas šiame teatre tada buvo kitaip”, – ilgesingai nutyla pašnekovė.

Aktorė iki šiol saugo seną dėžutę su mamos pudros likučiais. Ne dėl likučių, o dėl ano senojo teatro kvapo, kuris įsigėręs dėžutėje. “Kai pasidaro labai liūdna, tiesiog ją atidarau”, – neslepia artistė.

Pavydi mūza

Vaikai spektaklių metu labiausiai mėgdavo įsirangyti į paaukštintą senojo teatro ložę – aišku, jeigu joje nebūdavo žiūrovų. Jausdavosi joje tiesiog karališkai. O vasaromis, kai teatras išsiruošdavo ilgesnių gastrolių, Eglei ir jos vyresnei sesei Jūratei, kuri dabar Klaipėdos universiteto dėstytoja, tekdavo arba keliauti pas gimines, arba vykti kartu su visu artistų “karavanu”.

Ir vėliau, kai vakarais su seserimi jau galėdavo likti namie, mergina savo noru rinkdavosi teatrą. “Yra spektaklių, kuriuos žiūrėjau po keliasdešimt kartų”, – prisipažįsta Eglė.

Tėvai gabiai dukrai, pasižymėjusiai dramos ir šokio būreliuose, svajonių apie aktorystę nedraudė, nors ir nesistengė jų ypač puoselėti. “Bet jie patys beprotiškai mylėjo savo profesiją ir buvo ištikimi Melpomenei. Sakydavo, kad Melpomenė labai pavydi ir neatleidžia blaškymosi”, – pamena artistė.

Tačiau vėliau, jau dirbdami toje pačioje scenoje, apie sukurtus vaidmenis šeimoje daug nekalbėdavo. “Mano charakteris toks, kad nelabai ir norėdavau tėvų pamokėlių”, – prisipažįsta Eglė.

Užteko to, kad visi teatro žiūrovai ją nuolat lygindavo su tėvais. “Iš pradžių tai truputėlį trikdė. Tiesiog nesuvokiau, kodėl turėčiau būti į juos nepanaši. Juk visi vaikai į savo tėvus panašūs. Neturėjau jokio noro tyčia stengtis ką nors daryti kitaip”, – tvirtina E.Barauskaitė.

Susimąstė vienintelį kartą, kai per repeticiją išgirdo pastabą: tau kad tik kvailioti kaip Barauskui… “Tai reiškė, kad buvau pernelyg aktyvi, per daug siūliau, o aktorė teatre turi būti rami, nuolanki, lyriška”, – aiškina pašnekovė.

Ar dabar spektaklių metu užkulisiuose irgi siaučia aktorių vaikai? Eglė sako jų nebematanti: “Turbūt šiais laikais aktoriai sugalvoja kitų išeičių. Pagaliau juk ir teatro tikro, kupino paslapčių, kuriame vaikams būtų jauku žaisti, kol kas neturime.”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. grazu grazu rašo:

    menininkai grazu!

  2. Vienas_is_tokiu Vienas_is_tokiu rašo:

    Sugrąžinot į praeitį. Ačiū. Tikrai gražūs jūsų prisiminimai, geri jūsų žodžiai… Nuostabios istorijos…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...