2014 Balandžio 10

Medinis šaukštas vertas daugiau nei rąstas. Tai kodėl jo nedrožiame?

veidas.lt

Vienas pridėtinės vertės litas, sukurtas miškų ūkyje gaminant medieną, virsta 20–30 kartų didesne pridėtine verte medienos, baldų ir popieriaus pramonėje. Tačiau nemaža dalis Lietuvos miškuose užaugintos medienos iškeliauja į užsienį, o vietiniai medienos perdirbėjai lieka prie tuščios geldos. Kartu ir mes visi

“Tai savos šalies skurdinimas, verslo žlugdymas ir politinis trumparegiškumas”, – vertindamas situaciją žodžių į vatą nevynioja ilgametis Lietuvos medienos pramonės ekspertas prof. dr. Antanas Morkevičius.
Jo teigimu, medienos perpardavinėtojams leisdami išvežti žaliavinę medieną ten, kur už ją daugiau mokama, remiame turtingesnių šalių ekonomiką, o patys netenkame papildomų pajamų į valstybės biudžetą ir ne tik nesukuriame naujų darbo vietų, bet ir prarandame esamas. Mat žaliavos pritrūkusios nedidelės medienos perdirbimo įmonės, lentpjūvės priverstos užsidaryti.
Per metus Lietuvoje iškertama maždaug 6–7 mln. kubinių metrų apvaliosios padarinės medienos. Tačiau tikslių skaičių nėra, nes tamsi dėmė, anot A.Morkevičiaus, yra privatūs miškai, sudarantys maždaug pusę viso Lietuvos miškų fondo. Priešingai nei valstybiniuose miškuose, čia vykdoma tik dalinė kertamų miškų apskaita ir kontrolė per išduodamus kirtimų leidimus, bet kiek iš tikrųjų iškertama privataus miško ir pagaminama žaliavinės medienos, niekas tiksliai nežino. Šitame drumstame vandenyje ir neršia apsukrūs medienos eksportuotojai.
“Šitie žmonės naudojasi tuo, kad nėra jokios rimtos kontrolės. Pasižiūrėkime, kiek skelbimų apie perkamą iškirtimui mišką mirga spaudoje, internete. Ir sukasi jie greitai – per dieną ar dvi galingomis mašinomis iškerta mišką, susikrauna ir išsiveža. Lietuva praranda žaliavą, kuri yra šalies nacionalinis turtas, o naudą iš jo spaudžia keli vyrukai, besisukantys šiame pelningame versle. Ir niekas nesiima čia įvesti tvarkos”, – apmaudo neslepia A.Morkevičius.
Apvaliosios medienos eksportas iš mūsų šalies nuolat didėja: Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos “Lietuvos mediena” duomenimis, praėjusiais metais į užsienį iškeliavo daugiau nei trečdalis visos Lietuvoje iškirstos padarinės apvaliosios medienos. Daugiausia eksportuota į Latviją, Kiniją, Lenkiją ir Švediją.
Vietiniai smulkūs medienos perdirbėjai, lentpjūvės nepajėgia konkuruoti su perpardavinėtojais dėl medienos kainų, kurias pastaruoju metu ypač augina paklausa Kinijos rinkoje. Ir nors vietinės bendrovės skundžiasi šią kovą pralaiminčios ir urėdijų rengiamuose medienos pardavimo aukcionuose, patys urėdai tikina priešingai.
Pasak Šalčininkų rajono urėdo Ramūno Lukoševičiaus, eksportuojama apvalioji mediena vidutiniškai sudaro apie 3 proc. urėdijos rengiamuose aukcionuose parduodamos apvaliosios medienos. Visa kita žaliava atitenka Lietuvos medienos perdirbėjams. Tuomet gal visa eksporto grietinėlė nugriebiama privačiuose miškuose?

Išduoda tūkstančius leidimų kirsti
Artūras Balčius, Miškų tarnybos kontrolės skyriaus vedėjas, pripažįsta, kad nėra žinoma, kiek iš tiesų iškertama privačiuose miškuose, kai kasmet išduodama tūkstančiai leidimų juose kirsti.
Pernai privačių miškų savininkams išduota 8750 leidimų, pagal kuriuos leista iškirsti apie 3,3 mln. kubinių metrų medienos. Valstybiniuose miškuose tokių leidimų išduota 2137 ir iškirsti leista beveik 4 mln. kubinių metrų medienos. Kadangi valstybiniuose miškuose yra nustatytos kirtimų normos, kasmet juose miško iškertama panašiai. O privačių savininkų poreikius, pasak A.Balčiaus, reguliuoja rinka – žmogus kerta tuomet, kai kainos kyla. Kaip ir šiuo metu. “Duokit tarnybai dar 500 žmonių, pastatysim prie kiekvieno medžio ir tikrai sukontroliuosim”, – ironizuoja A.Balčius.
Miškų tarnyba kontroliuoja ir valstybinius, ir privačius miškus, kurių plotai kartu sudėjus siekia apie 2 mln. hektarų, iš jų privatūs miškai sudaro apie 800 tūkst. hektarų. Pasak kontrolieriaus, miškus privalo saugoti jų savininkai, o tarnyba rūpinasi, kad miško savininkas laikytųsi kirtimo normų, nekirstų nebrandžių medžių, laiku atkurtų mišką.
Lietuvoje yra apie 280 tūkstančių privačių miškų savininkų. Vyrauja smulkios 1–3 hektarų miškų valdos, neretai padalytos ir gausiam būriui bendrasavininkių. “Tikra nelaimė tie bendrasavininkiai: vienas nori kirsti, kiti nesutinka. O paskui, kai pinigus reikia dalytis, broliai seserys beveik už kardų griebiasi”, – liūdnai šmaikštauja Miškų tarnybos valdininkas.
Jo nuomone, toks privačių miškų smulkumas iš dalies lemia ir nemažos dalies šiuolaikinių miškų savininkų atsainų, komercija grįstą požiūrį į mišką. Žmogus per savo gyvenimą vieną kartą tą trijų hektarų mišką iškerta ir daugiau juo nesirūpina. Gerai, jei dar atsodina ar pats miškas atauga.
Optimalus privataus miško dydis turėtų siekti bent 30 hektarų. Švedijoje, pavyzdžiui, vidutinis privataus miško dydis – apie 70 hektarų. Tuomet vienais metais šeimininkas iškerta vieną dalį, kitais – kitą, pamažu atkuria kirtimus, augina mišką. Taip formuojasi tikras miško šeimininkas, o ne vartotojas-naudotojas.

Latviai pirmiausia pasirūpina savais
Premjeras Algirdas Butkevičius yra pareiškęs, kad bet koks bandymas reguliuoti rinką prieštarautų Europos Sąjungos teisei, garantuojančiai laisvą prekių judėjimą ir konkurenciją. Tačiau, A.Morkevičiaus įsitikinimu, Vyriausybė turi imtis atsakomybės ir rasti būdų, kaip apginti nuosavą rinką. Turėtume kelti šį klausimą Briuselyje, inicijuoti diskusijas, o ne tik baimintis, kad galime būti nubausti.
“Natūralu, kad kitos šalys ieško pigių žaliavų, bet savo rinką būtina ginti. Kinijos vyriausybė dotuoja žaliavų importuotojus, todėl net ir įvertinus transporto išlaidas iš Lietuvos jiems apsimoka vežtis medieną”, – stebisi ekspertas.
Latvija, pavyzdžiui, savo rinką saugo pirmenybę valstybiniuose aukcionuose įsigyti žaliavos suteikdama vietiniams medienos perdirbėjams ir gamintojams.
“Latvijoje aukcionuose taip lengvai kaip Lietuvoje apvaliosios medienos nenusipirksi – turi būti perdirbėjas ar gamintojas. Todėl latviai ir importuoja medieną iš Lietuvos. O pas mus nesvarbu, ar lentpjūvė perka, ar spekuliantas, svarbu, kad pasiūlo daugiau. Laimėjęs toks spekuliantas tą medieną, žiūrėk, jau siūlo tai pačiai aukcione pralaimėjusiai lentpjūvei, tik už didesnę kainą. Tokių istorijų nuolat girdžiu iš mums lentas tiekiančių lentpjūvių. Tiekėjai skundžiasi, kad dėl perpardavinėtojų sukeltų kainų gamindami lentas iš vietinės žaliavos jie tampa nekonkurencingi arba iš viso negauna pirkti rąstų”, – sako vienos didžiausių Baltijos šalyse klijuotos medienos konstrukcijų gamintojos bendrovės “Jurės medis” generalinis direktorius Donatas Veinšreideris.
Pasak jo, “Jurės medis” nemažai lentų savo produkcijai gaminti perka Latvijoje, kuri žaliavą toms lentoms gaminti importuoja iš Lietuvos. “Juokiamės, kad latviai iš mūsų perka rąstus, o paskui mums parduoda lentas. Tačiau medienos eksportas į Kiniją tampa bendra mūsų nedidelių rinkų problema. Kinija nusiurbia iš mūsų nemažą dalį medienos, tuomet vieni iš kitų bandome tą paklodę traukti”, – pasakoja D.Veinšreideris.
Unikalias klijuoto medžio konstrukcijas gaminančios įmonės vadovas taip pat apgailestauja, kad Lietuva eksportuoja mažos pridėtinės vertės produktus – medienos žaliavą, kai kitos šalys pirmiausia stengiasi sukurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir juos eksportuoti. Net ir Rusija įvedė muitus apvaliajai medienai.
Tuo metu jokių sprendimų dėl medienos eksporto į Kiniją nesiryžtančiai priimti Lietuvai lieka tik jūriniais konteineriais pakrautų mašinų subjauroti miško keliai ir už išvežamą mišką nubyrantys grašiai.

Lentelė
Apvaliosios padarinės medienos eksportas, tūkst. m3
Šalis    2009 m.     2010 m.    2011 m.     2012 m.     2013 m.
Latvija     52     209     231     400     641
Lenkija     152     345     631     294     288
Kinija     1     3     192     97     279
Švedija     308     524     550     342     244
Suomija     74     74     51     88     165
Vokietija     61     20     130     85     114
Kitos šalys     82     206     118     270     243
Iš viso     730     1381     1903     1576     1974
Šaltinis: Asociacija “Lietuvos mediena”, o vietiniai medienos perdirbėjai lieka prie tuščios geldos. Kartu ir mes visi

Aušra Pocienė

“Tai savos šalies skurdinimas, verslo žlugdymas ir politinis trumparegiškumas”, – vertindamas situaciją žodžių į vatą nevynioja ilgametis Lietuvos medienos pramonės ekspertas prof. dr. Antanas Morkevičius.
Jo teigimu, medienos perpardavinėtojams leisdami išvežti žaliavinę medieną ten, kur už ją daugiau mokama, remiame turtingesnių šalių ekonomiką, o patys netenkame papildomų pajamų į valstybės biudžetą ir ne tik nesukuriame naujų darbo vietų, bet ir prarandame esamas. Mat žaliavos pritrūkusios nedidelės medienos perdirbimo įmonės, lentpjūvės priverstos užsidaryti.
Per metus Lietuvoje iškertama maždaug 6–7 mln. kubinių metrų apvaliosios padarinės medienos. Tačiau tikslių skaičių nėra, nes tamsi dėmė, anot A.Morkevičiaus, yra privatūs miškai, sudarantys maždaug pusę viso Lietuvos miškų fondo. Priešingai nei valstybiniuose miškuose, čia vykdoma tik dalinė kertamų miškų apskaita ir kontrolė per išduodamus kirtimų leidimus, bet kiek iš tikrųjų iškertama privataus miško ir pagaminama žaliavinės medienos, niekas tiksliai nežino. Šitame drumstame vandenyje ir neršia apsukrūs medienos eksportuotojai.
“Šitie žmonės naudojasi tuo, kad nėra jokios rimtos kontrolės. Pasižiūrėkime, kiek skelbimų apie perkamą iškirtimui mišką mirga spaudoje, internete. Ir sukasi jie greitai – per dieną ar dvi galingomis mašinomis iškerta mišką, susikrauna ir išsiveža. Lietuva praranda žaliavą, kuri yra šalies nacionalinis turtas, o naudą iš jo spaudžia keli vyrukai, besisukantys šiame pelningame versle. Ir niekas nesiima čia įvesti tvarkos”, – apmaudo neslepia A.Morkevičius.
Apvaliosios medienos eksportas iš mūsų šalies nuolat didėja: Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos “Lietuvos mediena” duomenimis, praėjusiais metais į užsienį iškeliavo daugiau nei trečdalis visos Lietuvoje iškirstos padarinės apvaliosios medienos. Daugiausia eksportuota į Latviją, Kiniją, Lenkiją ir Švediją.
Vietiniai smulkūs medienos perdirbėjai, lentpjūvės nepajėgia konkuruoti su perpardavinėtojais dėl medienos kainų, kurias pastaruoju metu ypač augina paklausa Kinijos rinkoje. Ir nors vietinės bendrovės skundžiasi šią kovą pralaiminčios ir urėdijų rengiamuose medienos pardavimo aukcionuose, patys urėdai tikina priešingai.
Pasak Šalčininkų rajono urėdo Ramūno Lukoševičiaus, eksportuojama apvalioji mediena vidutiniškai sudaro apie 3 proc. urėdijos rengiamuose aukcionuose parduodamos apvaliosios medienos. Visa kita žaliava atitenka Lietuvos medienos perdirbėjams. Tuomet gal visa eksporto grietinėlė nugriebiama privačiuose miškuose?

Išduoda tūkstančius leidimų kirsti
Artūras Balčius, Miškų tarnybos kontrolės skyriaus vedėjas, pripažįsta, kad nėra žinoma, kiek iš tiesų iškertama privačiuose miškuose, kai kasmet išduodama tūkstančiai leidimų juose kirsti.
Pernai privačių miškų savininkams išduota 8750 leidimų, pagal kuriuos leista iškirsti apie 3,3 mln. kubinių metrų medienos. Valstybiniuose miškuose tokių leidimų išduota 2137 ir iškirsti leista beveik 4 mln. kubinių metrų medienos. Kadangi valstybiniuose miškuose yra nustatytos kirtimų normos, kasmet juose miško iškertama panašiai. O privačių savininkų poreikius, pasak A.Balčiaus, reguliuoja rinka – žmogus kerta tuomet, kai kainos kyla. Kaip ir šiuo metu. “Duokit tarnybai dar 500 žmonių, pastatysim prie kiekvieno medžio ir tikrai sukontroliuosim”, – ironizuoja A.Balčius.
Miškų tarnyba kontroliuoja ir valstybinius, ir privačius miškus, kurių plotai kartu sudėjus siekia apie 2 mln. hektarų, iš jų privatūs miškai sudaro apie 800 tūkst. hektarų. Pasak kontrolieriaus, miškus privalo saugoti jų savininkai, o tarnyba rūpinasi, kad miško savininkas laikytųsi kirtimo normų, nekirstų nebrandžių medžių, laiku atkurtų mišką.
Lietuvoje yra apie 280 tūkstančių privačių miškų savininkų. Vyrauja smulkios 1–3 hektarų miškų valdos, neretai padalytos ir gausiam būriui bendrasavininkių. “Tikra nelaimė tie bendrasavininkiai: vienas nori kirsti, kiti nesutinka. O paskui, kai pinigus reikia dalytis, broliai seserys beveik už kardų griebiasi”, – liūdnai šmaikštauja Miškų tarnybos valdininkas.
Jo nuomone, toks privačių miškų smulkumas iš dalies lemia ir nemažos dalies šiuolaikinių miškų savininkų atsainų, komercija grįstą požiūrį į mišką. Žmogus per savo gyvenimą vieną kartą tą trijų hektarų mišką iškerta ir daugiau juo nesirūpina. Gerai, jei dar atsodina ar pats miškas atauga.
Optimalus privataus miško dydis turėtų siekti bent 30 hektarų. Švedijoje, pavyzdžiui, vidutinis privataus miško dydis – apie 70 hektarų. Tuomet vienais metais šeimininkas iškerta vieną dalį, kitais – kitą, pamažu atkuria kirtimus, augina mišką. Taip formuojasi tikras miško šeimininkas, o ne vartotojas-naudotojas.

Latviai pirmiausia pasirūpina savais
Premjeras Algirdas Butkevičius yra pareiškęs, kad bet koks bandymas reguliuoti rinką prieštarautų Europos Sąjungos teisei, garantuojančiai laisvą prekių judėjimą ir konkurenciją. Tačiau, A.Morkevičiaus įsitikinimu, Vyriausybė turi imtis atsakomybės ir rasti būdų, kaip apginti nuosavą rinką. Turėtume kelti šį klausimą Briuselyje, inicijuoti diskusijas, o ne tik baimintis, kad galime būti nubausti.
“Natūralu, kad kitos šalys ieško pigių žaliavų, bet savo rinką būtina ginti. Kinijos vyriausybė dotuoja žaliavų importuotojus, todėl net ir įvertinus transporto išlaidas iš Lietuvos jiems apsimoka vežtis medieną”, – stebisi ekspertas.
Latvija, pavyzdžiui, savo rinką saugo pirmenybę valstybiniuose aukcionuose įsigyti žaliavos suteikdama vietiniams medienos perdirbėjams ir gamintojams.
“Latvijoje aukcionuose taip lengvai kaip Lietuvoje apvaliosios medienos nenusipirksi – turi būti perdirbėjas ar gamintojas. Todėl latviai ir importuoja medieną iš Lietuvos. O pas mus nesvarbu, ar lentpjūvė perka, ar spekuliantas, svarbu, kad pasiūlo daugiau. Laimėjęs toks spekuliantas tą medieną, žiūrėk, jau siūlo tai pačiai aukcione pralaimėjusiai lentpjūvei, tik už didesnę kainą. Tokių istorijų nuolat girdžiu iš mums lentas tiekiančių lentpjūvių. Tiekėjai skundžiasi, kad dėl perpardavinėtojų sukeltų kainų gamindami lentas iš vietinės žaliavos jie tampa nekonkurencingi arba iš viso negauna pirkti rąstų”, – sako vienos didžiausių Baltijos šalyse klijuotos medienos konstrukcijų gamintojos bendrovės “Jurės medis” generalinis direktorius Donatas Veinšreideris.
Pasak jo, “Jurės medis” nemažai lentų savo produkcijai gaminti perka Latvijoje, kuri žaliavą toms lentoms gaminti importuoja iš Lietuvos. “Juokiamės, kad latviai iš mūsų perka rąstus, o paskui mums parduoda lentas. Tačiau medienos eksportas į Kiniją tampa bendra mūsų nedidelių rinkų problema. Kinija nusiurbia iš mūsų nemažą dalį medienos, tuomet vieni iš kitų bandome tą paklodę traukti”, – pasakoja D.Veinšreideris.
Unikalias klijuoto medžio konstrukcijas gaminančios įmonės vadovas taip pat apgailestauja, kad Lietuva eksportuoja mažos pridėtinės vertės produktus – medienos žaliavą, kai kitos šalys pirmiausia stengiasi sukurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir juos eksportuoti. Net ir Rusija įvedė muitus apvaliajai medienai.
Tuo metu jokių sprendimų dėl medienos eksporto į Kiniją nesiryžtančiai priimti Lietuvai lieka tik jūriniais konteineriais pakrautų mašinų subjauroti miško keliai ir už išvežamą mišką nubyrantys grašiai.

Lentelė
Apvaliosios padarinės medienos eksportas, tūkst. m3
Šalis    2009 m.     2010 m.    2011 m.     2012 m.     2013 m.
Latvija     52     209     231     400     641
Lenkija     152     345     631     294     288
Kinija     1     3     192     97     279
Švedija     308     524     550     342     244
Suomija     74     74     51     88     165
Vokietija     61     20     130     85     114
Kitos šalys     82     206     118     270     243
Iš viso     730     1381     1903     1576     1974
Šaltinis: Asociacija “Lietuvos mediena”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...