2015 Birželio 25

Masiniai žmogaus teisių pažeidimai – ne tik Ruandoje, Rusijoje, bet ir Lietuvoje

veidas.lt

 

Strasbūro žmogaus teisių teismas praėjusią savaitę dar kartą patvirtino, kad „Delfi“ ir kituose naujienų portaluose vyksta masiniai žmogaus teisių pažeidimai siekiant gauti komercinės naudos. Tačiau šis faktas ir apgailėtina portalų veikla daugumos internetinės žiniasklaidos atstovų Lietuvoje buvo ne tik nutylėti, bet ir demagogiškai iškreipti. Sveiki atvykę į greitaeigio interneto šmeižto ir melo šalį! Jei dar liko kas nors neapspjaudytas, neskubėkite pasijusti saugūs – „Delfi“ ir kitų naujienų portalų anoniminių komentatorių purvas bus platinamas ir toliau.

Teismo proceso metu Estijos vyriausybė pažymėjo, kad „Delfi“ yra liūdnai pagarsėjęs skleidžiant asmenis šmeižiančius ir įžeidžiančius anoniminius komentarus. Šis procesas Estija ~vs~ „Delfi“ vargu ar būtų prasidėjęs be sąžiningų ir principingų Estijos žurnalistų iniciatyvos. Dar 2005 m. savaitraščio „Eesti Ekspress“ žurnalistai paskelbė viešą laišką teisingumo ministrui, teisingumo kancleriui ir generaliniam prokurorui, išreikšdami susirūpinimą dėl patyčių, nuolat platinamų šiame portale. Bylos pradžioje „Delfi“ per dieną skelbdavo apie 300 straipsnių ir sulaukdavo apie 10  tūkst. skaitytojų komentarų, t.y „Delfi“ žurnalistų straipsniai sudarė tik apie 3 proc. parengtų medžiagų, palyginti su anoniminių komentatorių pranešimais. Teismas akivaizdžiai atskleidė, kad tai yra žiniasklaidos priemonė, kuri sukurta kaip platforma anoniminiams komentarams platinti, siekiant iš to pelnytis, todėl „Delfi“ yra atsakingas už anoniminių komentatorių platinimą turinį.

Brutalūs žmogaus teisių pažeidimai kiekvieną dieną, naktį, valandą, minutę, sekundę. Ne tik kur nors  Ruandoje, Baltarusijoje ar Rusijoje, bet ir ketvirtį amžiaus nepriklausomybės, pliuralistinės demokratijos, rinkos ekonomikos, veikiančios Konstitucijos ir joje įtvirtintų žmogaus teisių sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje. Asmenys, sulaukę žiniasklaidos dėmesio dėl savo profesinės ar visuomeninės veiklos, patekę į greitaeigės paviršutiniškos žiniasklaidos akiratį, nesvarbu už kokius – gerus ar blogus darbus, anoniminių interneto naujienų portalų komentaruose be paliovos viešai vadinami debilais, pedikais, Rusijos agentais, sukčiais, vagimis, luošiais, asilais ir dar kitaip, kaip tik leidžia pasislėpusio už kompiuterio ekrano žmogaus sąmonė, pilna pykčio, nuoskaudų, antikultūros, piktdžiugos. Nuolat vyksta asmens teisės į privatų gyvenimą, garbės ir orumo pažeidimai, įžeidinėjimas, šmeižimas, neapykantos kurstymas.

Kaip nustatyta Strasbūro žmogaus teisių teisme ir suvokiama kiekvienam šiek tiek nuovokos apie modernias technologijas, rinkodarą turinčiam žmogui, klaviatūros spustelėjimai susiję su reklamos įplaukomis – tai puikus pajamų šaltinis verslui, kuris prisidengė žodžio laisvės iškaba. Prie šio purvino verslo modelio kasmet milijonais litų prisideda ir Lietuvos valstybė, pirkdama viešinimo paslaugas ES ir kitokiems viešiesiems, Lietuvos piliečių mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamiems projektams. Piliečiai netiesiogiai susimoka, kad būtų šmeižiami ir įžeidinėjami. Tokiame purviname versle noriai dalyvauja šalies politikai, jį palaiko ir skatina Prezidentė, prie šmeižiančių komentarų reklamuojasi net ir aukštus verslo etikos standartus puoselėjantis verslas.

Jei tokį verslo modelį, grindžiamą masiniais žmogaus teisių pažeidimais, pajamoms generuoti naudotų bet kuris kitas, ne žiniasklaidos, verslas, jis būtų nedelsiant uždarytas, o kaltieji asmenys atsakytų tiek savo turtu, tiek pagal Baudžiamąjį kodeksą. Nors interneto portalai visą šį purvą vadina žodžio laisve ir indėliu į debatus viešojo intereso klausimais, po Strasbūro žmogaus teismo Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Estija ~vs~ „Delfi“ patvirtinta, kad už tokius žmogaus teisų pažeidimus yra atsakingas „Delfi“ ir kiti naujienų portalai, savo tinklalapiuose leidžiantys masiškai naudotis saviraiškos laisve anoniminiams komentatoriams.

Matyt, reikėtų stebėtis ir lietuvių, ne taip seniai patyrusių sovietmečio komunistinės propagandos gniaužtus, gyvenimą orveliškame „minčių policijos“ konclageryje ir kasdienius pažeminimus, neleidžiant nei mąstyti, nei kalbėti laisvai. Nors žodžio laisvė prasiveržė, bet visagalė rinkodara ir greitaeigis internetas daro savo. Modernūs naujienų portalai savo, nors ir labai paviršutiniškomis, dažnai jokio reikšmingo turinio ar prasmės neturinčiomis žiniomis užvaldė sąmonę – ir visa tai nemokama.

Tik nereikėtų pamiršti rinkodaros guru šmaikščių pastebėjimų, kad jei kažkokie produktai ar paslaugos tau suteikiamos veltui, pats jau esi kažkieno naudojamas produktas. Skambūs interneto portalų, rinkodaros bendrovių ir jų interesus aptarnaujančių bei ginančių asociacijų pranešimai apie jų etikos standartus, visuomeninę misiją yra tik dūmų uždanga prieš pinigus generuojantį purviną verslo modelį.

Šiandien daug šalies tarnautojų vengia politikos, nenori būti valstybės tarnautojais, visuomeninių organizacijų vadovais. Jie nenori tapti viešaisiais asmenimis, nes tokiais tapę iškart bus išmaudyti naujienų portalų purvo voniose. Todėl daug padorių, gerų profesionalų šiandien nebesutinka kelti kandidatūros į Seimą, tapti Vyriausybės nariais, prokurorais, teisėjais. Jei jie dėl savo asmenybės stiprumo ir sugebėtų pergyventi pažeminimus, tai gali nepavykti jų tėvams, vaikams ir kitiems artimiesiems, naujienų portalams platinant kasdienį purvą apie jiems brangų šeimos narį. Todėl mūsų viešojoje erdvėje pamažu pradeda dominuoti asmenys, kuriems nusispjaut į savo privatų gyvenimą ar garbę bei orumą ir apie juos platinamą purvą. Bet tokiems viešosios erdvės žmonėms niekada nebus svarbus ir kitų asmenų orumas ar padorumas, kartu ir orus bei padorus elgesys.

Todėl mano atsakymas ir apsisprendimas paprastas, nors ir nepopuliarus, ir komerciškai neperspektyvus, o gal net pavojingas: neskaityti, nekomentuoti, nediskutuoti ir nebendradarbiauti su purvą platinančiais interneto naujienų portalais. Tik taip galima išvengti bendrininkavimo prisidedant prie purvino verslo modelio ir išvengti tapsmo šio verslo produktu, kuris šlykščiai išnaudojamas žeminant kitus asmenis.

Norintiems būti moderniems, siekiantiems didesnės auditorijos, platesnės savo minčių ar darbų sklaidos, bet nesutinkantiems gyventi purve gali padėti socialiniai tinklai, kurių sklaida šiandien ir Lietuvoje nėra mažesnė už naujienų portalų. Socialiniame tinkle patys galite nusistatyti savo etikos standartus ir laikytis viešosios informacinės erdvės higienos taisyklių. Socialiniame tinkle, kitaip nei naujienų portaluose, jūs patys galite nustatyti informacijos sklaidos ir pagarbos žmogui taisykles. Jų nesilaikančius galite pašalinti ar kantriai mokyti padoraus elgesio taisyklių – kaip tai daro Vakarų žiniasklaidos priemonės, investuodamos į savo skaitytojų auklėjimą bei švietimą. Jos nesutinka įžeidinėti ir šmeižti savo skaitytojų.

Ar yra koks nors paprastas ir piliečiams nesunkiai prieinamas būdas, kuris leistų efektyviai apsiginti nuo naujienų portalų kasdienių žmogaus teisių pažeidimų? Taip, yra. Bet tam reikia mūsų visų nesitaikstymo su purvinu verslo modeliu, Seimo politinės valios ir teisininkų bendruomenės ryžto. Turėtų būti taip pakeistas Visuomenės informavimo įstatymas ir civilinio proceso taisyklės, kad savo teisę į privatų gyvenimą, garbę ir orumą principingi piliečiai galėtų ginti taip pat nemokamai ir greitai, kaip yra šmeižiami interneto portalų. Supaprastintas ikiteisminis procesas, išsiunčiant pareiškimą laisva forma žurnalistų etikos inspektoriui, ar paprastesnis civilinis procesas tokio pobūdžio ginčuose kreipiantis nemokamai ir be advokato pagalbos į teismą galėtų ne tik sumažinti purvo kiekį, bet ir padaryti šį purviną verslo modelį finansiškai nepatrauklų interneto portalams, kuriems purvo platinimas taptų mokamas, todėl nepatrauklus ir neperspektyvus.

Deja, nėra daug vilties, kad šiuo keliu ryšis žengti kas nors iš politikų ar teisininkų bendruomenės. Netrukus vėl rinkimai, reikės purvo platintojų – interneto naujienų portalų pagalbos juodinant oponentus, šmeižiant konkurentus ir aukštinant savo politinius „žygdarbius“. O kur dar tūkstantinė armija viešųjų ryšių specialistų, „piaraščikų“, kurie tiek įvaizdžio, tiek antiįvaizdžio kampanijoms pasinaudoja naujienų portalais, tapdami tais pačiais „anoniminiais“ komentatoriais, jei reikią ką apšmeižti ar išaukštinti.

Interneto portalai tapo pagrindiniais purvinų politikų ir politikos pagalbininkais. Todėl vilties kažką pakeisti nėra daug. Bet negalime pasiduoti, negalime leisti užteršti mūsų viešosios erdvės ir sąmonės purvu.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. tiesininka tiesininka rašo:

    Kažkokie kliedesiai. Nėra tokios prigimtinės žmogaus teisės, kaip uždraudimas kitiems jo nekęsti. Tuo tarpu nuomonės sklaida yra saviraiška, free speech. Ta nuomonė gali būti neapykanta, todėl tai irgi yra free speech. Ar yra būtina ir teisinga bausti tokią nuomonę skleidžiančius, tai jau atskiras klausimas. Europoje priimta kad tai nelegalu. Aš asmeniškai nemanau jog tai yra teisingas kelias, bet tebūnie kaip yra. Beje, šis atvejis buvo šmeižto klausimas, tad vėl, kalba apie žmogaus teises yra mažiausiai keista.

    Yra kita problema: labai žemas žiniasklaidos lygis, rašantis paprasčiausius kliedesius (kaip kad šis straipsnis) arba žinias apie papus, tokiu būdu durnindamas “skaitytojus”. Manau ilgainiui tai yra didesnė grėsmė nei hate-speech.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...