D. Matvejevo nuotr.

Dramaturgas tris režisierius vadina savais: Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas ir Mindaugas Karbauskis pagal jo tekstus pastatė po du spektaklius. Bet jau 2017-ųjų vasarį M.Karbauskis, Maskvoje ruošiantis „Išvarymo“ premjerą, šiose lenktynėse žada išsiveržti į priekį. Būtent Maskvos V.Majakovskio teatrą dramaturgas dabar laiko sau artimiausiu.

Mes M.Ivaškevičių sutrukdėme betaisantį lietuviams žinomą anksčiau parašytą savo pjesę „Artimas miestas“, kurios premjera ateinantį kovą numatyta ne Maskvoje, o Latvijos nacionaliniame dramos teatre Rygoje. Bet repetuos ją maskvietis, Gogolio centro teatro meno vadovas Kirilas Serebrenikovas.

– Ar sunku grįžti prie dešimtmetį nejudinto teksto?

– Save perrašinėti – nuolatinis darbas. Ypač kol tuo kūriniu gyveni. Po pirmos redakcijos padedi, kad atvėstų ir susigulėtų, vėliau grįžti ir pamatai, kad tai, kas rašant atrodė labai brangu, tekstui visai nereikalinga. Tada antra redakcija, trečia… Svarbu pasilikti tam laiko, nes be šio etapo kokybės sunku tikėtis.

– O nebūna taip, kad galiausiai pirmoji redakcija pasirodo esanti pati geriausia?

– Retai, bet būna. Taip nutiko su „Rusišku romanu“: kai tobulindamas tekstą ėmiau jį be gailesčio trumpinti, M.Karbauskis pradėjo protestuoti, sakydamas, kad anksčiau, kol rašiau intuityviai, buvo geriau. Tai vienintelis atvejis, kai režisierius atsisakė mano „šviežios akies“. Antra vertus, požiūris, kad savo kūrinio taisyti nevalia, meno istorijoje nėra naujiena: jo laikėsi ir dailininkai siurrealistai, ir rokenrolo muzikantai. Man atrodo, kad priklauso nuo kūrinio: kartais pirmą variantą užtenka lengvai pašlifuoti, o kartais tenka drožti ilgai.

– Lietuvos scenoje daugėja „verbatim“ tipo pjesių, kuriose dramaturgo vaidmuo tėra aktorių pasakojimų montavimas. Aktoriai stovyklauja su režisieriumi, stengiasi prisiminti kuo daugiau istorijų ir pateikti jas etiuduose, o dramaturgas – atrasti tuos pasakojimus siejančią giją. Ar tikite šiuo metodu?

– Jei turite omenyje mano bendrą darbą su režisieriumi Arpadu Schillingu („Didis blogis“), tai vis dėlto buvo darbas nuo nulio. Tik tiek, kad iš pradžių buvo atrinkti aktoriai ir rašant reikėjo kurti vaidmenis būtent jiems. Kai rašydamas supratau, kad man trūksta stipraus, dominuojančio vyresnės kartos aktoriaus, pats paprašiau pakviesti Valentiną Masalskį. Visa kita vyko įprastai: iš pradžių su režisieriumi dviem paroms užsidarėme mano studijoje ir, išdiskutavę turimas idėjas, surašėme apytikslį pjesės planą, o tada sėdau prie stalo. Kai dalis teksto jau buvo parašyta, visi išvykome į stovyklą, kuri šiuo atveju tikrai pasiteisino, nes pjesės turinys labai radikalus, o mūsų aktoriai su panašiais teatro reiškiniais dar nebuvo susidūrę. Stovykloje gautas „apšilimas“ vėliau padėjo jiems repetuojant.

A.Schillingas jau turėjo panašių aktorių pratybų patirties savajame „Kretakor“ teatre, nors džiaugėsi, kad prabangą vadovauti stovyklai užsienyje gavo pirmą kartą. Įskaičiuojant stovyklą, „Didžio blogio“ repeticijos truko maždaug pusantro mėnesio. Režisieriai, kurie neturi intensyvios stovyklos galimybės, teatruose su pertraukomis dažnai repetuoja pusę metų ar ilgiau. Viena kita detalė iš „apšilimo“ vėliau buvo įtraukta į spektaklį, tačiau jos netapo spektaklio pagrindu.

Esu įpratęs vienatvėje kurpti savo istorijas, tačiau nesakau, kad visi kiti metodai yra blogi. Jei stipri trupė pakviestų į „verbatim“ projektą – mielai pabandyčiau. Gyvename pasaulyje, kuriame dokumentinė realybė tapo tokia paveiki, kad jos neįmanoma ignoruoti: esu matęs labai gerų dokumentinių spektaklių tiek Vakarų Europoje, tiek Rusijoje. Dokumentinis teatras Lietuvoje tiesiog privalėjo atsirasti, kaip egzistuoja dokumentinis kinas ar dokumentinė literatūra.

– Pastaraisiais metais jūsų dramų herojais tapo Levas Tolstojus („Rusiškas romanas“), Immanuelis Kantas („Kantas“). O prie Lietuvos asmenybių dar grįšite?

– Apskritai nesu įsitikinęs, ar toliau rašysiu biografines dramas. Nesakyčiau, kad nusibodo, nes stačia galva nerti į pasirinktą personaliją ir jos laikotarpį visada įdomu. Tai beveik tas pats, kas pačiam vienus metus pagyventi, tarkim, devyniolikto amžiaus penktojo dešimtmečio Paryžiuje („Mistras“). Tačiau rinkdamasis asmenybę privalai galvoti apie tai, kiek jos likimas asocijuojasi su šiandiena, ką aktualaus jis mums gali pasakyti. Tai svarbiau negu žmogaus tautybė. Nors, aišku, pats sau pasirinkimus stengdavausi pagrįsti: tarkim, Adomas Mickevičius – poetas, glaudžiai susijęs su Vilniumi, I.Kantas gyveno Lietuvos kaimynystėje. Tik L.Tolstojus neturėjo ryškesnių sąsajų su Lietuva: jį pasirinkau pradėjęs dialogą su Rusijos teatrais ir jų publika. Šiaip ar taip, L.Tolstojus – vienas kertinių rusų kultūros stulpų. Tačiau pjesė pasieks ir Lietuvos žiūrovus – O.Koršunovas pavasarį ketina statyti ją Rusų dramos teatre.

Tiesa, spektaklio titrams pjesę turėsiu išversti, nes originalą pirmąkart rašiau rusų kalba. Taigi ir nuosavo teksto vertimas į gimtąją kalbą man bus pirmas. Julius Lozoraitis siūlėsi padėti, bet nusprendžiau, kad negaliu to leisti. Negalėčiau skaityti savo pjesės lietuviškų titrų, kurių pats nesu parašęs. Mano galvoje tos frazės skambėtų kitaip.

– Lietuvos teatrų atstovai skundžiasi, kad M.Karbauskis su jais palaikyti ryšių nenori. Ar tikrai taip?

– Panašiai. Pats ne kartą įkalbinėjau Mindaugą parodyti savo spektaklius Lietuvoje, bet jis neketina to daryti. Režisierius aiškino, kad tie, kurie iš tikrųjų norės, atvažiuos ir pamatys jo darbus Maskvoje. Galbūt jam tai atrodo paprasčiau, nei yra iš tikrųjų. Todėl „Rusiškas romanas“ su V.Majakovskio teatru 2017-ųjų rudenį gastroliuos Taline, Rygoje ir Ventspilyje, bet į Vilnių neužsuks.

– Tai jau panašu į latvių operos primadoną Kristine Opolais, kuri, viešėdama su soliniu   koncertu Vilniuje, neatmetė galimybės ateityje pasirodyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, bet labai abejojo, ar sutiktų išeiti į sceną gimtojoje Latvijos operoje. Senos nuoskaudos, namų sindromas?

– Nežinau, nekomentuosiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes su M.Karbauskiu bendraujame puikiai. Jokių kūrybai trukdančių prieštaravimų nėra. Apskritai V.Majakovskio teatro trupėje dabar jaučiuosi kaip savas, nes dažnai kartu važinėjame į gastroles. Visi ten laukia mano „Trejų devynerių“.

Iš aktorių pasakojimų žinau, kad septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ši trupė Maskvoje smarkiai konkuravo su J.Vachtangovo teatru, kuriam dabar vadovauja R.Tuminas. Į V.Majakovskio teatrą 1967 m. atėjus dirbti Eimunto Nekrošiaus mokytojui Andrejui Gončarovui, ji sulaukė tokios milžiniškos sėkmės, kad besilaužiančios vidun publikos antplūdžius prieš spektaklius tekdavo tramdyti raitiems milicininkams. Šiame teatre dirbo Jevgenijus Leonovas, Armenas Džigarchanianas, Natalija Gundareva, jame ligi šiol vaidina Igoris Kostolevskis, Svetlana Nemoliajeva, Jevgenija Simonova. Tačiau trupėje nebuvo ir nėra „pateptųjų“ kaip kituose Maskvos teatruose, nes A.Gončarovas netoleruodavo žvaigždžių kulto apraiškų.

Garsiajam režisieriui 2001 m. pasitraukus anapilin, dėmesys V.Majakovskio teatrui pamažu nuslopo, jo repertuaras nusirito iki pigių komedijų. Ir tik M.Karbauskio pasirodymas trupę prikėlė iš gilios agonijos. Todėl kai kuo nors nepatenkintas Mindaugas eilinį kartą pagrasina išeisiąs, visas teatra iškart puola jo raminti, bandydamas sulaikyti.

– Kaip vertinate Lietuvoje pradėtą puolimą prieš Ramūną Karbauskį dėl to, kad jo brolis dirba teatro meno vadovu Maskvoje?

– Ponas Ramūnas žinojo, kur eina, ir turėjo tai numatyti. Vis dėlto kaltinimas tuo, kad tavo brolis menininkas dirba ne toje valstybėje, man atrodo puolimas žemiau juostos. Primena kovą be taisyklių, kurioje toleruojami bet kokie smūgiai. Juk Mindaugas seniai gyvena Maskvoje ir anksčiau niekam netrukdė. Ne jis kaltas dėl to, kad regiono politinė situacija pasikeitė. Tie, kurie dabar įžiūri jame potencialų tėvynės išdaviką, netgi nebando gilintis į jo realius darbus. Neseniai su „Rusišku romanu“ gastroliavome Baku, ir visuose apie gastroles informuojančiuose reportažuose buvo pažymėta, kad tai ne tik rusų, bet ir truputį lietuviško teatro viešnagė, nes spektaklio režisierius ir dramaturgas yra lietuviai. Taigi Lietuvos vardas tokių gastrolių kontekste skamba labai dažnai.

Nepamiršta to ir patys rusai, nes, šiaip ar taip, pats spektaklio sumanymas buvo rizikingas: du lietuviai imasi narstyti asmenybę, kuri visose rengtose apklausose ligi šiol tituluojama nepralenkiamu visų laikų Rusijos rašytoju. Iš pradžių net abejojau, ar rusai tokį įžūlumą apskritai pajėgs suprasti. Bet turiu pripažinti, kad rusų teatro pasaulis mus priėmė labai geranoriškai. Recenzijos teigė, kad tai geriausias iš visų kada nors apie L.Tolstojų sukurtų spektaklių. Žinant kontekstą, kas anksčiau panašius kūrinius kūrė, tai labai didelis komplimentas.

– Jūs, M.Karbauskis ir pora spektaklio aktorių už „Rusišką romaną“ esate nominuoti „Auksinės kaukės“ apdovanojimui. Į dažnus tų apdovanojimų skyrimus lietuviams čia irgi žvelgiama įtariai: neva taip rusai demonstruoja pabrėžtiną dėmesį mūsų kūrėjams, kurio rusų kūrėjai Lietuvoje neretai pasigenda. Ar pagrįstas toks požiūris?

– Dramaturgai „Auksinei kaukei“ šįmet nominuojami pirmą kartą – anksčiau šios nominacijos pagrindiniuose Rusijos teatro apdovanojimuose nebuvo. Iš trijų nominantų – du ne rusai: aš ir ukrainietė Natalja Vorožbit, kurios pjesė „Saša, išnešk šiukšles!“ neseniai buvo pastatyta Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Buvom su ja susitikę ir apie tai kalbėjomės. Ji irgi sakė, kad prieš penkerius metus nominacija būtų labai pradžiuginusi, o dabar nežinia, kaip panašus laimėjimas būtų sutiktas Ukrainoje.

Aš asmeniškai nemanau, kad rusai iš teatro apdovanojimų daro politiką. Bent jau Maskvos, kur man dažniausiai tenka būti, teatro pasaulis yra gana antisisteminis ir antirežiminis. Su tais žmonėmis galima drąsiai kalbėti politinėmis temomis, ir daugelis jų mąsto panašiai kaip mes. Tai, kad mus vis dar ten įsileidžia, manau, reikėtų priimti pozityviai, o ne priešiškai.

Kažkada oro uoste sutikau Anželiką Choliną. Ji atsiduso: kaip apmaudu, kad visi tie neramumai sutapo su mūsų karjeros blyksniais, kad abu tapome politinės situacijos įkaitais. Bet man taip netgi įdomiau, nes Rusijos neįsivaizduoju kaip paskutinės savo kūrybinės stotelės. Įdomu buvo ten pabūti, patikrinti, kiek laisvos minties praleidžia tos šalies cenzūra.

Aišku, galima būtų visiems lietuviams trenkti durimis ir išeiti iš Rusijos kultūrinės erdvės. Bet kam dėl to būtų geriau? Kultūra skelbti karą turėtų paskutinė. Kol yra abipusiai valstybių santykiai, kol mūsų diplomatai Maskvoje dar dirba – dirbsime ir mes. Būtų negražu, jei keliaklupsčiautume prieš Rusijos valdžią, bet galiu patikinti, kad to nėra. Nei Mindaugas, nei tuo labiau aš to nedarome ir nesiruošiame daryti. To nedaro ir kiti į Rusiją kurti atvykstantys Europos teatralai. Pavyzdžiui, neseniai Maskvoje spektaklius statė garsūs lenkai Janas Klata, Grzegorzas Jarzyna, nors Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai su Rusija ne mažiau įtempti negu mūsų.

Nepaisant visų įtampų reikia pripažinti Maskvos, kaip teatro megapolio, įtaką ir svorį. Ir pačių teatrų ten esama įvairių. Tarkim, yra valdžios persekiojamas „Teatr.Doc“, statantis aštrius politinius spektaklius. Vienas dalykas yra savo nuomonę reikšti Vilniuje, o visai kitas – turėti galimybę viešai kalbėti Maskvoje, kur tave gali girdėti politiniai oponentai.

– Bet pas mus viešai tikinama, neva visa oficiali informacija, kuri plaukia iš Rusijos, yra propaganda, viskas nukreipta į mus kaip politinis ideologinis ginklas. O jūs neseniai pareiškėte, kad negalima į propagandą atsakyti antipropaganda, nes ir viena, ir kita yra toks pat melas, naikinantis vertybes. Nevalia į melą atsakyti melu, į paranoją – dar didesne paranoja…

– Žinau, kad Lietuvoje gyvena maždaug pusšimtis politinių pabėgėlių iš Rusijos – intelektualių, turinčių tvirtas pažiūras žmonių, kurie ir čia būdami toliau atidžiai seka įvykius savo tėvynėje. Dauguma jų gyvena Vilniuje, bet ar dažnai matome juos viešojoje erdvėje? Niekam jie neįdomūs, mes įsivaizduojame, kad patys geriau išmanome Rusijos politiką. Visą didžiulę šalį vienu ypu nurašome, nors kartais pasiklausęs ar paskaitęs feisbuką pats nustembu, kaip drąsiai rusai šneka. Mums drąsos iš jų dar pasimokyti reikėtų. Ar ir tiems žmonėms, bandantiems keisti savo šalį, turime užtrenkti duris? O gal geriau bandyti būti su jais ir juos palaikyti?

– Kokių spektaklių dabar galima laukti? Ar ilgą turite ateities darbų sąrašą?

– Stengiuosi ilgo sąrašo neturėti, nes esu lėtas. Parašyti pjesę man užtrunka maždaug metus. Dabar baiginėju pjesę, kurią vadinu politine distopija (t.y. priešingybe utopijai). Tai žanras, pasakojantis apie nerealius įvykius, kurie nenuteikia optimistiškai. Distopijos veiksmas vyksta Maskvoje po šimto metų. Kadangi pjesė politine prasme iškalbinga, ieškau drąsaus teatro Rusijoje, kuris išdrįstų ją statyti.

Neseniai Vroclave buvo surengtas šios pjesės skaitymas. Kol kas ja susidomėjo Vokietijos Magdeburgo miesto teatras.

– Į politines pjeses dabar irgi žvelgiama įtariai – kaip į konformistinį prisitaikymą prie teatro rinkos lūkesčių.

– Tai kad ta rinka jų kaip tik nepageidauja. Norėdamas jai įtikti turėtum rašyti emocijas keliančias meilės ir šeiminio gyvenimo dramas. O politinio teatro poreikis visur labai ribotas. Varšuvoje žinau du tokius teatrus. Maskvoje yra „Teatr.Doc“, kuris nuolat išmetamas iš patalpų ir priverstas keltis vis toliau nuo miesto centro. Vilniuje politinis bandė tapti Lietuvos nacionalinis dramos teatras, tik neatrodo, kad ilgam.

Taigi rašyti politinių pjesių visai neapsimoka. Ir gyvena jos scenoje paprastai trumpiau. Antra vertus, aš pats norėčiau, kad „Didis blogis“ kuo greičiau pasentų ir taptų nebeaktualus. Bet neatrodo, kad tai artimiausiu metu įvyks.

– Argi Mariui Ivaškevičiui, žymiausiam nūdienos lietuvių dramaturgui, teatrai dar kelia sąlygas? Manau, jie rikiuojasi į eilę vien prie jūsų pavardės.

– Ir taip, ir ne. Aišku, visi teatrai norėtų iš manęs naujos pjesės, bet nė vienas nesiima anksčiau statytų. Ir tai gana keista. Nes kai Latvijoje pasirodo nauja sėkminga pjesė, ją tuoj pat puola statyti ne tik Rygoje, bet ir mažesniuose miestuose. O pas mus visi režisieriai genijai, ir pjeses jie traktuoja kaip kino scenarijus. Pats siūliau Nacionaliniam Kauno dramos teatrui imtis „Madagaskaro“, nes pjesės veiksmas vyksta Kaune, be to, beveik pusė jos R.Tumino liko nepastatyta. Galima būtų sukurti visiškai kitokį spektaklį, kurį kauniečiai lygiai taip pat mielai žiūrėtų. Bet visi baiminasi būti lyginami su R.Tuminu.

Kažkada serbų dramaturgė Biljana Srbljanovič, kurios vardą Europoje išgarsino Vokietijos teatrai, man tvirtino, kad didelė pirmojo pastatymo sėkmė dramaturgui iš esmės būna nesėkmė, nes tai ženklas, kad niekas kitas pjesės ilgai nesiims statyti. O štai pirmajam spektakliui nepavykus gali tikėtis, kad veikalas netrukus pasklis po teatrus ir sulauks kitų režisierių dėmesio. Mano nelaimei, pirmieji spektakliai pagal mano pjeses dažniausiai būdavo sėkmingi.

– Grįžkime prie to, kas apsimoka ir neapsimoka: ar dramaturgų darbo įkainiai kyla?

– Mano prašomas honoraras šiek tiek pakilo po euro įvedimo. Bet tikrai ne dvigubai, kaip stomatologų ar kai kurių aptarnavimo sferos darbuotojų įkainiai. Dramaturgus guodžia tai, kad pagrindinę jų pajamų dalį sudaro ne honoraras, o sutartyje numatyta procentinė dalis nuo už bilietus surenkamos sumos. Lietuvoje ta dalis paprastai siekia 10 proc. Užsienyje ji tampa derybų objektu, nes savo dalį nuo spektaklio kasos 
 atsiriekia ir vertėjas. Kartais siūlomas mažesnis procentas, bet didesnis vienkartinis honoraras – tai priklauso nuo salės dydžio ir prognozuojamo spektaklio populiarumo.

– Tai „Išvarymas“ savo autoriui jau sukrovė kapitalą?

– Galima sakyti, ši pjesė pastaraisiais metais mane maitino. Pagal ją sukurti spektakliai dabar rodomi trijuose dideliuose teatruose Vilniuje, Rygoje ir Taline. Netrukus „Išvarymo“ premjera numatyta ir Maskvoje – spektaklį V.Majakovskio teatre stato M.Karbauskis. Pjesė nebus kaip nors specialiai adaptuojama rusų žiūrovams, pavadinimas irgi liks toks pat.

– Dabar Lietuvoje labai baisu gauti pinigų iš Maskvos. O jūsų įplaukos iš ten turbūt nemažos?

– Nors abu mano spektakliai ten anšlaginiai, bet daugiau uždirbu Lietuvoje. Visų pirma todėl, kad po sutarčių pasirašymo smarkiai nukrito rublio kursas. Be to, iš neturinčių nuolatinio leidimo gyventi šalyje užsieniečių honorarų tenykštė autorių teisių agentūra RAO (mūsiškės LATGA atitikmuo) nuskaičiuoja nemažą procentą: gaunu maždaug pusę tos sumos, kurią man išmoka teatras. Ir netgi toji pusė mano sąskaitą pasiekia vėluodama beveik metus. Taigi nesąžininga būtų teigti, kad mane išlaiko Maskva…

– Kas labiausiai kelia nerimą Lietuvos teatriniame gyvenime?

– Suplanuotos trijų sostinės teatrų (Nacionalinio dramos, Rusų dramos ir Valstybinio jaunimo teatro) salių rekonstrukcijos. Tai reiškia, kad laikinai spektaklių pasiūla vilniečiams gerokai susitrauks, trupės neturės sąlygų kurti naujus pastatymus.

Dar nepatinka tai, kad scenose dabar jaučiu kažkokį snaudulį, nors būtent teatras iš pasakojamųjų menų gali greičiausiai reaguoti į pasaulio įvykius: spektakliui sukurti realiai užtenka pusmečio ar metų, o per tiek laiko nei romano parašysi, nei filmo pastatysi. Tai, kad pasaulis ėmė sparčiai keistis, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl sustabdžiau kino projektus ir apsisprendžiau kol kas pabūti teatre.

Naujo mesijo laukimas jaučiamas ir aplinkinėse šalyse. Lenkai kalba apie savo iškilios režisierių kartos (G.Jarzynos, J.Klatos, Krzysztofo Warlikowskio) nuovargį. Bet jaunieji, besiveržiantys į jų vietą, kol kas arba kopijuoja vyresnius meistrus, arba tebesiaugina „raumenis“. Berlyno scenų laukia dideli pokyčiai: „Volksbühne“ po ketvirtį amžiaus trukusio vadovavimo palieka Frankas Castorfas, naujo vadovo laukia „Berliner Ensemble“ teatras.

– Kaip vertinate postdraminio teatro eksperimentus?

– Atsisakyti draminio pagrindo, spektaklį kurti čia ir dabar – europinė tendencija. Bet manau, ji laikina ir netrukus baigsis. Tiesiog jaunimas visuomet ieško kažko nauja. Prisiminkime, kad pirmieji O.Koršunovo spektakliai kadaise irgi atrodė kaip eksperimentiniai. Bet jie buvo tokio meninio lygio, kokio dabartiniai jaunieji nepasiekia. Kodėl – sunku pasakyti.

– Ko palinkėtumėte jauniems lietuvių dramaturgams?

– Kad jais susidomėtų panašiai mąstantys stiprūs režisieriai. Nežinau, kaip būtų susiklosčiusi mano karjera, jei likimas kažkada nebūtų suvedęs su R.Tuminu. Veikiausiai jau nebebūčiau dramaturgas, toliau rašyčiau prozą. Nes romaną parašęs gali išleisti, o ką daryti su nepastatyta pjese? Matydamas, kaip tavo pjesės užsiguli stalčiuose, labai greitai prarandi motyvaciją. Teatrai turėtų tai suvokti. Užauginti dramaturgą sunku, o nužudyti labai lengva. Štai trumpam švystelėjusi Laura Sintija Černiauskaitė, kuri vienu metu buvo laikoma ryškiausia mūsų dramaturgijos viltimi, šiandien pjesių jau neberašo. Nežinau, ar besugrįš į teatrus Sigitas Parulskis. Dramaturgų skaičiumi toli gražu neprilygstame latviams ir estams, nes jų teatrai labiau domisi šiuolaikine nacionaline dramaturgija. Viena iš priežasčių ta, kad mūsų žymūs režisieriai dažnai dalyvauja tarptautinės koprodukcijos projektuose, o ten mūsiškiai autoriai netinka, reikia patikrintų pavardžių, pavyzdžiui, Antono Čechovo ar Williamo Shakespeare‘o.

Dar linkėčiau patiems žiūrėti spektaklius, pažinti atskirų režisierių kūrybą. Tada nujausite, kuriam kokią pjesę geriau siūlyti. Aš irgi vienaip rašau R.Tuminui, kitaip – O.Koršunovui, trečiaip – M.Karbauskiui. Tik dalyvaudamas repeticijose gali suvokti, kaip scenoje transformuojasi parašytas tekstas. Nes tekstas, kurį smagu skaityti, ir tekstas, kuris gerai skamba scenoje, yra du skirtingi dalykai. Tarkim, mano „Kantą“ sunku skaityti, bet scenoje jis skamba gerai.