2011 Gruodžio 15

Marius Ivaškevičius: „Lietuvį Londone supainiosi nebent su lenku“

veidas.lt


Premjerai rengiama necenzūruotos kalbos pjesė apie lietuvių emigrantų nuotykius.

Mariaus Ivaškevičiaus interviu kantriai laukėme dvi savaites. Priežastis – tuo metu Vilniuje ir Trakuose sukta „lietuviškoji“ būsimo meninio filmo „Santa“ dalis. Antrą pusę ateinantį vasarį ketinama filmuoti Suomijos Laplandijoje. Ten tikimasi sulaukti ir sniego, kurio scenaristui ir režisieriui taip stigo Lietuvoje: „Labai gilių pusnių nereikėjo, bet tikėjausi „negražios“ žiemos, tokios lietuviškos pliurzos. O išėjo taip, kad aplink žaliavo žolė ir netgi pradėjo skleistis medžių pumpurai, kuriuos reikėjo visaip slapstyti. Mat Lietuvoje galioja toks kvailas įstatymas: jeigu gauni pinigų filmavimui žiemą, turi tuos pinigus išleisti iki gruodžio 16 d. Raminu save tuo, kad sniego užtektinai rasime Laplandijoje. Gal ir gerai, kad filme matysis iškalbingas dviejų šalių kontrastas“.
„Santa“ – populiarus Santa Klauso, arba Kalėdų senelio, kurį vaidina pagrindinis personažas, trumpinys. Filmo siužeto M.Ivaškevičius kol kas atskleisti nelinkęs, teprasitaria, jog šįkart tai ne emigrantiškoji, o tiesiog į skirtingas šalis nublokštų vyro ir moters santykių istorija. Pagrindinį vaidmenį filme kuria populiarus Suomijos aktorius.

Vietoj aukso kalnų

Grįžęs iš filmavimo aikštelių Marius daug laiko praleidžia Nacionaliniame dramos teatre: čia didžiojoje scenoje Oskaras Koršunovas repetuoja jo pjesę „Išvarymas“. Medžiagos jai dramaturgas sėmėsi viešėdamas Londone, kur stengėsi išklausyti kuo daugiau emigravusių lietuvių istorijų. Pjesėje jos „miksuojamos“, t.y. kiekviename personaže susilieja dviejų-trijų prototipų likimai.
Likimai tie – ne iš lengvųjų, patirti dar praėjusio amžiaus pabaigoje gimtinę palikusių emigrantų. „Dabar kone kiekvienas turime Anglijoje arba Airijoje įsikūrusių draugų ar giminių, todėl niekas nebevažiuoja „į nežinomą žemę“. O anksčiau lagaminai būdavo kraunami pasikliaujant akla sėkme, tikintis su keliais nuo bilieto atlikusiais svarais pasaulį užkariauti. Ir dar kur – Londone, viename iš brangiausių pasaulio miestų, kuriame vietoj lauktųjų aukso kalnų lietuvius pasitikdavo įvairiausio plauko sukčiai“, – primena dramaturgas.
Būstas Londone nepasiturinčiam atvykėliui tapdavo pirma opiausia problema, todėl natūralu, kad dauguma atvykėlių kūrėsi atokiuose ir nesaugiuose rajonuose. Ilgainiui, persikėlus jų šeimoms ar ištisoms giminėms, ten formavosi lietuviškos kolonijos, kurios suteikė atvykėliams bent psichologinio saugumo jausmą. Įdomu, jog tokias Londono teritorijas lietuviai neretai dalijasi su atvykėliais iš Pakistano ir Šri Lankos. Tai nereiškia nieko bloga – tiesiog emigracijos „bangos“ iš šių šalių apytiksliai sutapo laike. Pakistaniečiai atvyko šiek tiek anksčiau, jie pernuomodavo savo būstus lietuviams. Panaši emigrantų būstų kaita Londone vyksta nuo seno. Tarkim, pokariu praturtėję žydai paliko anksčiau savo prieglobsčiu laikytą White Chapel rajoną, o užėmė jį tuo metu į Londoną plūdę bangladešiečiai. Būna ir taip, kad kraustytis neprireikia, nes rajono statusas ir nekilnojamojo turto kainos pasikeičia dėl miesto plėtros. „Panašiai gali nutikti lietuviams, dabar įsikūrusiems Easthamo ir Westhamo apylinkėse, nes jų kaimynystėje baigiamas statyti 2012-ųjų vasaros olimpinių žaidynių kaimelis. Akivaizdu, kad po olimpiados sportininkų būstus perdavus nekilnojamojo turto rinkai pradės keistis viso rajono įvaizdis“, – teigia M.Ivaškevičius.

Be cenzūros

Apie tai, kad spektaklio veiksmas rutuliosis ne Big Beno bokšto ir Vestminsterio rūmų fone, byloja scenografo Gintaro Makarevičiaus parengtos dekoracijos: šiukšlių konteineris, invalido vežimėlis, ilgas naktinio baro stalas… „Centrinis Londonas, iš atvirukų pažįstamas mūsų tautiečiams ir rodomas viso pasaulio turistams, neturi nieko bendra su paprastų miestiečių, o tuo labiau emigrantų gyvenamąja aplinka. Nepaisant to, „juodieji rajonai“, apie kuriuos pasiturintys londoniečiai nieko nežino ir nenori žinoti, šiandien sudaro didžiąją miesto dalį“, – tvirtina emigrantų buitį tyręs dramaturgas.
O ir keiksmažodžiai iš personažų lūpų „Išvarymo“ scenoje liesis nevaržomai. „Taip, turbūt pirmąkart rašydamas leidau sau kalbos necenzūruoti. Nesidrovėdamas išguldžiau ne tik visus į galvą atėjusius barbarizmus, bet ir tą kalbos struktūrą, kuri buvo mums būdinga prieš dvylika-penkiolika metų. Žinote, labai smagi patirtis – leisti sau rašyti negalvojant, kaip tai bus skaitoma knygoje ar skambės scenoje. Gyvename suvaržyti įvairiausių normų ir sistemų, o čia – visiška laisvė“, – neslepia rašytojas.
Kaip sekėsi perteikti didmiesčio tautų katilo margumą? „Pjesėje esama fragmentų rusų, lenkų, anglų kalbomis, bet didžiuma teksto skambės lietuviškai, nes mūsų žiūrovai nėra poliglotai. Antra vertus, ilgiau Londone gyvenusių lietuvių kalba savaime pasipildo angliškais įterpiniais. Tie, kurie nuvyko ten su pirmąja nepriklausomybės emigrantų banga, greitai suvokė, kad Londone niekada netaps vietiniais. Jie aukojosi dėl savo vaikų, kurie angliškai kalba ne tik be lietuviško akcento, bet ir su tam tikro Londono rajono dialektu. Tokie vaikai sako: „Mano mama ir tėtis lietuviai“, bet savęs pačių kaip lietuvių jau neidentifikuoja. Akivaizdu, kad asimiliacija įvyko jau antroje kartoje“, – aiškina dramaturgas.
Tačiau pirmoji emigrantų karta nesijaučia savi nei ten, nei Lietuvon sugrįžę. Yra tokių, kurie iš tuščios puikybės norėdami pasirodyti čia per tris dienas ištaško savo trijų-keturių mėnesių uždarbius, o parvažiavę į Londoną toliau kantriai „aria“. „Bet sutikau ir žmonių, kurie Lietuvon negrįžta todėl, kad gyvena keliais socialiniais laipteliais žemiau nei tikėjosi. Sugrįžimas jiems būtų tolygus pralaimėjimo pripažinimui. O lietuviams būdinga kovoti netgi tuomet, kai kovoti iš esmės neverta. Kartais toks atkaklumas padeda, o kartais atsisuka prieš mus pačius”, – pastebi M.Ivaškevičius.

Lietuvį lengva pažinti

Sakoma, kad laimė dramaturgų dėmesio nusipelno tik tuomet, kai apie ją šneka nelaimingi žmonės. Marius neabejoja, kad Londone buvo galima prisiklausyti ir lietuviškų sėkmės istorijų, tik jos šį kartą jo nedomino.
Bet juk žmogus taip sutvertas, kad svetimam mieliau atveria sėkmes, o ne skaudulius. Ir uždarokas lietuvių būdas svetur akimoju neprapuola, todėl, spėju, prašnekinti tautiečius turėjo būti nelengva užduotis. „Pirmiausiai todėl, kad tekdavo ilgai aiškinti, kam jų istorijos reikalingos. Juk nesu žurnalistas, kuris tai išguldytų popieriuje. Nedarydavau jokių įrašų nei diktofone, nei sąsiuvinyje. Pasitaikydavo, kad šalia sėdintis pašnekovo sutuoktinis tokių istorijų dar nebūdavo girdėjęs – tokie skaudūs, giliai užslėpti ten patirti išgyvenimai. Vėliau žmonės neretai gailėdavosi širdį išlieję, bet juk pasakojimų atgal neatsiimsi – jie ne dokumentinėms publikacijoms buvo skirti“, – kartoja rašytojas.
Dažnai girdime tvirtinant, kad lietuvis lietuvio Londone stengiasi apskritai nepažinti. Ar tai netrukdė medžiagą pjesei renkančiam dramaturgui? „Reikia suprasti, kad ten suvažiuoja įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Tie, kurie atvyksta pasirengę rimtai karjerai, nenori būti tapatinami su juodadarbiais. Tai būdinga ne vien Londonui. Antra vertus, lietuvių veidai margoje minioje gan lengvai atpažįstami – apsirikti gali nebent supainiojęs su lenku. Iš patirties galiu tvirtinti, kad tautybės spėjimai metro arba gatvėje pasitvirtindavo maždaug šešiasdešimčia procentų, – neslepia pašnekovas. – Pavyzdžiui, eini ryte ir matai – panašus į mūsų tautietį gatvę šluoja. Užsirūkai netoliese ir lukteli, kol prasižios. Netgi angliškai šnekantį atvykėlį iš Lietuvos nesunku pažinti – mūsų akcentas labai specifinis, lenkų jis jau kitoks“.
Tad ar sudėtingų emigrantų istorijų prisiklausęs rašytojas sutiktų išleisti į Londoną gyventi ūgtelėjusią savo dukrą? „Tikrai žinau, kad nedrausčiau. Be jame slypinčios tamsos, tai – ir milžiniškų galimybių miestas. Neverta jaunam žmogui įrodinėti, kad to, apie ką svajoja, ten nepasieks – o gal pasieks? Juk yra tokių, kurie įsitvirtina ir sėkmingai atranda save. Grįžimas iš Londono į Vilnių jiems būtų tolygus grįžimui iš sostinės į kaimą. Aš ir pats dar nesu tikras, kad neišvažiuosiu gyventi į Londoną“, – atvirauja M.Ivaškevičius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...