2015 Spalio 30

Marijonas Mikutavičius

„Gerai jaučiuosi turėdamas šiek tiek miško“

veidas.lt

„Laiko klausimas, kada tapsime nuobiromis, mistine masonų lože, kuri kaip indėnų palikuoniai galės didžiuotis savo šaknimis, tačiau nebeturės nieko bendro su tuo, kas anksčiau buvo Lietuva“, – paklaustas, kaip įsivaizduoja šalies ateitį po kelių dešimtmečių, apibendrina į radijo eterį po ilgesnio laiko grįžęs žurnalistas ir ilgametis TV laidų vedėjas M.Mikutavičius.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Jau geras mėnuo Žinių radijo eteryje vedate laidą. Kaip jaučiatės vėl pratindamasis prie mikrofono ir radijo ausinių?

– Jei atvirai, nežiūriu į tai kaip į postūmį ar pokytį savo karjeroje, greičiau kaip į nuotykį. Taip pat nemanau, kad tai padarys iš manęs geresnį žurnalistą, kurį vieną dieną nupirks BBC. Greičiausiai taip nenutiks, bet tai puikus stimulas neapkerpėti.

Radijas iki šiol man siejasi su laisvo gyvenimo nostalgija, bet man tai nėra kažkokia naujiena. Esu dirbęs jame su Algiu Ramanausku. Savaitgaliais važinėdavome į Kauną, į radijo stotį „Ultra Vires“. Triskart per savaitę drauge su grupės ŽAS vokalistu Linu Karaliumi esu vedęs pokalbių laidą ir „Radiocentre“.

– Priešingai nei ankstesniais kartais, matyt, šįkart programų direktorei neteko jūsų ilgai ir atkakliai įkalbinėti?

– Viena priežasčių, kodėl ilgai neatsikalbinėjau ir sutikau vesti laidą „Marijonas kviečia“, buvo ta, kad pats dažnai klausausi Žinių radijo. Kitas momentas – radijas liberalesnis už televiziją. Jame gali laisvai kalbėtis su žmonėmis: kameros nekvėpuoja į nugarą, jautiesi daug laisviau – niekas neprašo atsilošti, išsitiesti.

Bene vienintelis reikalavimas – kad girdėtųsi, ką kalbi, ir kad nebūtum siaubingai užkimęs. Kol kas vedžiau vos kelias laidas. Jose kalbinau žmones iš įvairių sričių: pradedant bokštinio krano operatoriumi, muzikantu, baigiant žinių vedėja Nemira Pumprickaite. Pašnekovų amplitudė plati, o pokalbiai labai priklauso nuo to, su kuo kalbiesi.

– Raktiniai žodžiai internete sufleruoja, kad turite tam tikrų sąsajų ir su Marijos radiju. Ar ir ten esate vedęs laidą?

– Esu kartą viešėjęs šioje radijo stotyje kaip pašnekovas. Su jaunaisiais krikščionimis buvau įsitraukęs į teologinę diskusiją, o paskui viename interviu leptelėjau, kad klausausi šio radijo. Ten yra labai įvairių dalykų – nuo moderniosios krikščionybės, roko pobūdžio Viešpatį šlovinančių dainų iki klaikaus kanoninio poterių kartojimo. Nuo pastarojo važiuojant automobiliu ima trūkčioti akis ir gali nuvažiuoti nuo kelio, nes atrodo, kad iš paskos demonai vejasi.

– Ar pasidalijote šiais pastebėjimais su Marijos radiju?

– Nesu nuolatinis jų klausytojas, bet kartais įsijungiu šią radijo stotį dėl analitinių tikslų: man įdomūs kai kurie jų eteryje vykstantys dalykai. Tačiau ir jiems esu užsiminęs apie tai, kad tie poteriai yra kažkas daugiau nei siaubo filmas.

Moteris, su kuria apie tai kalbėjausi, sutiko, kad ir jiems patiems tai atrodo baisokai. Tada supratau, kad Marijos radijas, kaip ir bet kuri kita žiniasklaidos priemonė, taiko į įvairius klausytojų rinkos segmentus, ne tik į konservatyvų klausytoją, einantį keliais tų poterių metu. Jie turi ir pažangesnę auditoriją, kuriai skirtos analitinės, teologinės laidos.

Ne taip seniai Saulius Urbonavičius prasitarė, kad Marijonas sukurtas vesti savo šou televizijoje, tik jis pats to nenori. Ar iš tiesų purtotės tokio pasiūlymo?

– Savo šansą jau išnaudojau. Šiandien yra krūva naujų žmonių, galinčių tuo užsiimti. O aš su savo charakteriu pavargstu nuo besikartojančių dalykų. Aišku, paprasta šimtą kartų kartoti tai, kas jau daryta, bet man neįdomu dešimtus metus iš eilės kviestis į laidą tą pačią raganą, kuri pasakos, kad mato kiaurai sienas ar kad išgydė 15 žmonių.

Lygiai taip pat neįdomu kviesti politiką, kuris mėgsta rėkauti. Reitingams gerai, laidoje turi kažkas rėkauti, bet nuobodu eilinį kartą velti tą pačią temą arba gvildenti, kokia problema tie gėjai, nors pats čia nematai jokios bėdos.

Kadangi žinau, jog po keliolikos tokių laidų išsikvėpsiu, matyt, nesu toks geras televizijos darbuotojas. Kiti iš to paties korio metai po metų spaudžia tą patį vašką ir džiaugiasi savo gyvenimo pilnatve. Sakyčiau, man pasisekė: turiu atsitraukimo galimybę – galiu pasislėpti koncertuose ar sugalvoti kažkokios kitos veiklos.

– Esate vienas tų laimingųjų, galinčių tuo pat metu derinti skirtingas veiklas, atmesti nepatinkančius projektus ar siūlyti savo. Bet juk tokią galimybę gavote ne iš karto?

– Šiaip jau esu tingus padaras. Kai dar dirbau viename žurnale, Laima Lavastė mėgdavo kartoti, kad turiu ranką, bet esu baisus tinginys. Kažkuriuo gyvenimo metu tą suvokiau ir staiga prisiėmiau tiek darbų, kad naktimis akys neužsimerkdavo. Panašiai kaip filme su Jimu Carrey, maždaug, nesakyk ne. Darysi? Darysiu. Gali? Galiu. Ateisi? Ateisiu.

Prisiimdavau daug veiklų vien tam, kad kažkas spardytų užpakalį ir galėčiau judėti pirmyn. Jei to nėra, nesivystai ir galiausiai viskas sėda. Po to dažniausiai būdavo pervargimas, taigi leisdavau sau atsitraukti. Persisotinęs viskuo darydavau pertrauką. Grimzdavau. Negaliu sakyti, kad į depresiją, – gal į kažkokį melancholinį vėžlio būvį.

Yra žiauriai veiklių ir energiškai stiprių žmonių, bet man reikia pertraukų: pavargstu, išsenku. Laimė, kad visą laiką turėjau galimybę atsitraukti: gyvenau vienišiaus gyvenimą, be krūvos vaikų, ligų, kreditų. Būdamas vienas pats sau nekeldavau didelių reikalavimų, todėl galėdavau daryti pertraukas nebijodamas, kad staiga bado šmėkla iškels juodą vėliavą.

– Nenorėjote tiesiog praturtėti arba tapti įtakingas, galiausiai jaustis labiau užtikrintas ir ramiau miegoti naktimis?

– Aš augau kaime, šeimoje, kurioje niekad nebuvo daiktų kulto. Tai ir iš gyvenimo daug nesitikėjau. Visada maniau, kad žmogui pakanka trijų dalykų – automobilio, stogo virš galvos ir galimybės pakeliauti kartą ar du per metus.

Įsivaizdavau, kad čia visų troškimų išsipildymas. Tačiau kai kurie dalykai į mano gyvenimą atėjo savaime, per daug jų nesiekiant. Atsimenu, kai ėmiau gauti pirmas algas televizijoje, tėvas mokė taupyti juodai dienai, o aš atsakydavau, kad dar neuždirbu tiek, kad galėčiau tai daryti.

Finansinis klausimas mano gyvenime sprendėsi savaime. Gal aš koks „lucky bastard“ (laimingas šunsnukis – angl. k.), bet potraukio prie pinigų ir šiandien nejaučiu. Nors, prisipažinsiu, labai gerai jaučiuosi turėdamas šiek tiek miško. Tai mano senelio palikimas. Neturiu nuovokos, ką su juo veiksiu, bet jaučiuosi laimingesnis žinodamas, kad kažkur auga pora grybų, eglių ir ąžuolų. Tai kažkas gražaus ir pagoniško, o gal elementarus gamtos ilgesys? Pagalvojau, kad galėčiau dar šiek tiek to miško nusipirkti.

– Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad Miku­tavičiaus dainų tekstai padeda gyventi. Ką tokio juose užkoduojate, kad verta būtų net gyvybės?

– Ne kartą ir aš esu panašių žodžių sulaukęs. Tai taip netikėta ir nerealu, kad net susigūžti norisi. Mes, matyt, esame tapę tokiais cinikais, kad imame abejoti tuo, ką girdime, žiūrime tam žmogui į akis ir bandome įsitikinti, ar tai tikra, ar iš mūsų nesišaipo.

Kartą per laidotuves, jau išėjus iš kapinių, vienas žmogus kad ims man ranką kratyti pasakodamas, jog su viena iš mano dainų atsibunda ir ji suteikia jam noro gyventi. Jausmai dviprasmiški – paglostyta savimeilė, jautiesi laimingas, bet, iš kitos pusės, norisi pasakyti: baik tu, žmogau, nusiramink. Tai tik daina, ne vaistai nuo vėžio ir ne šimtas eurų kišenėje, yra kur kas geresnių.

Kurdamas dainas tikrai nesiekiu gelbėti žmonių gyvenimų. Lygiai taip pat, kaip nekuriu muzikos, kuri taptų terapija, – ją rašau labiau egoistiniais tikslais, leisdamas sau pajusti pasitenkinimą.

– Parašęs tautos himnu vadinamus „Tris milijonus“ ar tokias dainas, kaip „Bliamba, juk aš tave myliu“, „Aš tikrai myliu Lietuvą“, savo kūrybos kartelę kilstelėjote labai aukštai ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiam. Ar nemanote, kad geriausias kūrinys jau galbūt parašytas?

– Kiekvienas kuriantis viliasi, kad kažkada dar perspjaus save. Tačiau metai po metų nesukuriant ko nors įstabaus, kas rastų atgarsį kituose žmonėse, ištinka liūdesys. Tampi vienas tų kūrėjų, kurie geria ir keikia pasaulį, kokie jie nesuprasti. Taigi ir miršti jausdamasis nelaimingas.

Kūrėjui būtinos pergalės ir pasitenkinimas savo veikla ar bent paplekšnojimas per petį, pasakant, kad čia žiauriai gerai. Jei to nėra, viskas virsta regresu.

– Jūsų sėkmės istorija dėliojasi ne vien TV ekrane, bet ir milžiniškose arenose, į kurias susirenka tūkstančiai gerbėjų. Ar kada tikėjotės to?

– Ne visą laiką jų tiek ateina, tenka groti ir mažesnėse erdvėse. Kita vertus, niekada neįsivaizdavau, kad šie pasirodymai taps tokiu maloniu gyvenimo įvykiu. Šiandien jie tapę vienais pačių svarbiausių mano džiaugsmų, leidžiančių užsidirbti duoną kasdienę. Žiauriai mėgstu tuo užsiimti: mažai rutinos ir daug rokenrolo.

– Kaip pats save regite: ar esate darboholikas, negailintis savęs, ar žmogus, žinantis, ko tiksliai iš gyvenimo nori, ir to siekiantis?

– Man visą laiką atrodė, kad geriausiai pavyko tie reikalai, kai negalvojau apie galutinį rezultatą. Tarkime, muzika tebuvo pomėgis ir bandymas pakonkuruoti su žmonėmis, kuriems tai nuolatinis gyvenimas. Dar dirbdamas žurnalistu pabandžiau parašyti dainą ir man pavyko. Apie tai, kas bus po to, negalvojau, gal tai ir yra tam tikra sėkmės formulė?

Kai nesijauti įspraustas į komercinius rėmus ir nekeli sau per didelių reikalavimų, padarai tai, kas tau atrodo gerai. Tačiau kai įsijungia siekis sukurti kai ką didingesnio, imi jausti slegiančią atsakomybę, pagaunu save, kad tai erzina. Juk turėjo būti linksma.

– Kas televizijos žmogui yra baisiausia?

– Jei kalbame apie darbą televizijoje, pamiršti laikai, kai pasibaigus laidai žinodavai, ar ji buvo gera. Dabar vienintelis atskaitos taškas – reitingai. Net jei po laidos jautiesi taip, tarsi ji buvo fantastiška, gali būti, kad jos niekas nežiūrėjo.

Arba, priešingai, tau atrodo, kad tai visiška nesąmonė, o reitingai – aukščiausi. Su tuo sunku susitaikyti. Man tas klausimas vis kelia nerimą. Atrodo, aiškumas turėtų būti tą pačią akimirką, bet tokia televizijos kasdienybė.

– Socialiniuose tinkluose pilna iniciatyvų, kviečiančių nusiskusti plaukus ir taip palaikyti onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Ką apie tai manote?

– Gal tokie dalykai ir labai padeda, tačiau tiek, kiek esu lankęsis onkologinėse klinikose ir bendravęs su vaikais, kuriems likę gyventi pusę metų… nežinau, ar jiems tai suteikia nors gabalėlį laimės. Man kartais atrodo, kad sveikieji yra tų ligoninių koridoriuose šiek tiek svetimi su savo šypsenomis ir tuo palaikymu „nepraraskit vilties“.

Kai matau išvargusius veidus tėvų, ten budinčių dienomis ir naktimis, pradedu jaustis kaltas, kad nesergu vėžiu. Suprantu, jog padėti jiems niekuo negaliu, nebent pervesdamas pinigų, kad jų gydymu užsiimtų profesionalai. Ar panašiomis iniciatyvomis sužadinamos jų viltys, o gal tik pasėjamas liūdesys, kad jie išeis, palikdami mus besišypsančius ir besidžiaugiančius gyvenimu?

Viešas akcijas, būdamas storžievis, kai kada vertinu labai dviprasmiškai: imu abejoti, ar organizatoriai daro tai nuoširdžiai, o gal tai tik dar vienas socialinis projektas, kurių tokia gausybė, kad kartais sutrinki. Ar mes dar tikime tuo, ką darome? O gal tiesiog tai darome, nes mums taip reikia?

– Kaip žvelgiate į garsių asmenybių netektis? Ar bus kam lygiuotis į Vytautą Kernagį, Stasį Povilaitį, Galiną Dauguvietytę?

– Kai miršta mūsų epochos žmogus, jaučiamės taip, lyg prarastume dalį savęs. Kaip sako vienas mano draugas, mirties diena baisi, bet prisiminkime, kad gyvenimo dienų turime kur kas daugiau, o mirštame tik kartą. Taigi mėgaukimės ir džiaukimės tikėdami, kad tie, kurie išėjo, pateko į geresnę vietą. Aš pats žiūriu į tai labai paprastai. Neišvengiamybė. Taip buvo ir taip bus.

– Jei jau prakalbome apie išliekamąją vertę, kiek tiesos, kad rašote knygą apie savo kartą?

– Tam tikros detalės dėliojasi. Kol kas labai daug autobiografinių motyvų, bet norėčiau, kad tai taptų savotišku mano kartos pjūviu. Noriu kalbėti apie tai, kaip mes gyvenome, kokia filosofija vadovavomės, kokių iššūkių turėjome ir kaip per juos perropojome. Kol kas prisėdu prie knygos, kai šauna į galvą. Žinau, kad jos taip nerašomos: turėčiau pasiskirti tam tikslų laiką, dieną ir valandą.

– Pagarsėjote kaip skaitantis žmogus, ir dar vienu metu skaitantis po kelias knygas.

– Vaikystėje labai daug laiko praleisdavau kaime. Jei nežaisdavau futbolo ar nesikarstydavau po medžius, lįsdavau į knygą. Paskui tai persikėlė ir į miestą. Vienu metu perskaičiau visą tėvų biblioteką, knygomis keitėmės ir su kurso draugais. Skaityti visą laiką atrodė natūrali būsena, tokia ir išliko.

Man šiek tiek keistas jaunosios kartos požiūris į knygą: jie žvelgia į tai kaip į kažkokį ritualą, kuriam reikia aplinkos, įkvėpimo, vinilinės plokštelės. Mūsų karta knygą laikė visą laiką šalia: ar važiuojant autobusu, ar stomatologo priimamajame. Tai buvo dalis gyvenimo, kaip radijas ar televizija.

– 1994 m. Vilniaus universitete baigėte žurnalistiką, tačiau politikos mokslų magistrantūros neįveikėte. Ko pritrūko?

– Įkopiau į kalno viršų, o kai reikėjo įsmeigti vėliavėlę, parašyti magistro darbą, susimoviau. Buvau jį pradėjęs, bet atėjusios doktorantės sunešiojo mano pastangas į šipulius, išvadino tai, ką dariau, alchemija, taigi nuleidau rankas ir pagalvojau, kad esu šiai kovai per senas.

– Klausantis jūsų dainų pavadinti Marijoną laimingu žmogumi liežuvis nesiverčia. Bet gal tai tik artistui privaloma kaukė?

– Šią akimirką prisimenu filmą, kuriame pusamžis vyras, susiduriantis su prostatos problemomis, savo draugui prisipažįsta taip ir neišmokęs džiaugtis gyvenimu. Rytais ir man atrodo, kad aš to nemoku. Nesu iš tų, kurie staiga atsibunda ir pradeda skraidyti, kaip viskas faina: čia kava, čia saulė.

Taigi begalinis pudelio optimizmas man nebūdingas. Kiekvienas rytas – valanda kančios. Dažną jų nubundu labai nenoromis, o ir šiaip sakyčiau, kad žiūriu į gyvenimą pro sukąstus dantis. Kažkada net buvau apie tai sukūręs eilėraštį: „Nekenčiu rytų. Viešpatie, kaip nekenčiu aš ryto ir vakare užmerkiu akis tiktai tam, kad atsibudęs vėl nekęsčiau kito.“ Nemėgstu jų, užtai dienai baigiantis tampu visai laimingu žmogumi. Tada pagalvoju, kad vis dėlto moku džiaugtis gyvenimu.

– Arūnas Valinskas yra sakęs, kad Marijonas Mikutavičius savo žanru per didelis Lietuvai, o jo gyvenimas jam pačiam per ankštas. Ar iš tiesų taip?

– Kartais man atrodo, kad gyvenimas man – tarsi numestas, o aš lyg ir priverstas jį gyventi. Bet niekaip nesuprantu vieno dalyko: mes aukštiname tam tikras tiesas, žiūrime filmus, kuriuose rodoma dora, skaitome knygas, kuriose aiškinami sąžiningumo principai, mokomės nelipti per kitų galvas, neturėti per didelio ego.

Tad net ir sulaukęs 44-erių niekaip nesuprantu, kodėl tai, ką mes taip aukštiname, ir tai, kas mums yra taip svarbu, visiškai nedalyvauja mūsų gyvenime? Kodėl paliekame tai kažkokioms knygelėms, tarsi tai būtų hipotetinis literatų „išmislas“. Trokštamas, bet absoliučiai neįgyvendinamas. Kartais tokiame pasaulyje pasimeti, nes galvoji, kaip išgyventi žmogui, kuris visą laiką buvo auklėjamas teisingai. Kaip elgtis susidūrus su realybe, kurioje visi kaip vilkai drasko vienas kitą, konkuruoja?

Matydamas tai pasijunti keistai. Pasaulis lyg ir pastatytas ant vertybių, kurios tau svarbios, kuriomis tu tiki, bet jos nė velnio neveikia. Tai liūdna ir, kaip kažkada sakė JAV rašytojas Jerome’as Davidas Salingeris, būdami jauni, gražūs ir dori mes tikimės pakeisti pasaulį, o vėliau susipurviname gerdami, patirdami atsitiktinių sekso nuotykių, daugiau uždirbdami geresniam kąsniui ir ilgainiui sugendame: mums ima atrodyti, kad tai komforto zona, bet gal ji ne čia?

– Kaip prognozuojate Lietuvos ateitį artimiausiais dešimtmečiais? Ar svarstėte, kaip prie šių pokyčių prisidės pabėgėliai?

– Nė vienas nežinome, kiek mūsų valstybė gyvuos: ji nėra iš didžiausių tautų pasaulyje, o atsižvelgiant į tai, kad aplinka asimiliuojasi, priimkime tai kaip neišvengiamybę. Vėliau ar anksčiau tapsime nuobiromis, mistine masonų lože, kuri kaip indėnų palikuoniai galės didžiuotis savo šaknimis, tačiau neturės nieko bendro su tuo, kas anksčiau buvo Lietuva. Neabejoju tik dėl vieno: turime tapti atviri pasauliui, lygiai taip pat netikiu, kad tas pasaulis nustos kada nors globalėti.

Žinoma, viską gali sustabdyti karas, pyktis, įsigalėjęs nacionalizmas ar kiekvienos valstybės užsidarymas savo reikaluose. Bet kol gyvename taikoje, būtina priimti atvažiuojančius žmones. Su sąlyga, kad jie prisitaikys prie mūsų gyvenimo būdo.

Nebūdamas labai religingas nesuprantu radikalizmo. Jei tam tikros grupės narių reikalavimai keliami aukščiau kitų ir jie darosi netolerantiški, reikia su tuo kovoti. Juk aš nuvykęs į kitą šalį neaiškinu, kaip jie turi gyventi, tai labai tikiuosi, kad ir čia atvykusieji to paisys.

Taigi, iš vienos pusės, esu absoliučiai atviras ir manau, kad turime būti atidarę duris, bet neslepiu – mane erzina bestuburiai kai kurių valstybių poelgiai, kai leidžiama užlipti ant galvos, ir visiškai nesvarbu, kuriai socialinei, religinei ar tautinei grupei.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. KristinaVait KristinaVait rašo:

    Kanoninis poterių kartojimas man ne klaikus ir neatrodo, tarsi „demonai iš paskos vejasi“, tik vairuojant automobilį kur nors magistralėje arba mieste intensyviame automobilių sraute ši meditacijos rūšis paprasčiausiai netinka…

  2. Tas Tas rašo:

    Mėgstų Marijono psisakymus-nejusti prisitaikymo “kaip nuskambės”.Tinka man ir jo dainos,bet kaip atlikėju labai nesižaviu.O štai dėl dabar prisipažintos nenusakomos meilės miškui-solidarizuojuosi.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...