Kasmet apie pusę milijono lietuvių gauna maisto paketus, skirtus neišgalintiems jo nusipirkti, tačiau produktai keliauja ne tik ant vargstančiųjų stalo. Nemokamai gautu maistu šeriami šunys, kiaulės, jis išdalijamas neskurstantiems giminaičiams ir net parduodamas.

„Visuose miestuose yra tokių, kurie atvirai sako, jog gautas kruopas išveš tėvams, broliams į kaimą, kad šie turėtų kuo šerti gyvulius. Tokie žmonės gyvena pagal principą: duoda – tai ir imam, nors nereikia. Asocialūs tėvai siunčia savo vaikus į turgų su produktais, kiti patys parduoda arba iškeičia į butelį degtinės“, – pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Alytaus skyriaus sekretorė Roma Varnelienė, maisto paketus dalijanti nuo 2006 metų.
Rinkos tyrimų bendrovei „Nielsen“ atlikus „Maisto banko“ paramos gavėjų apklausą paaiškėjo, kad tokių, kurie puikiai išsiverstų ir be dalijamų maisto paketų, yra net 14 proc.

Ima produktus tik todėl, kad priklauso

Vienos iš paramą dalijančių organizacijų – labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė teigia, kad norint gauti maisto paketą reikia nemažai pastangų, kol sutvarkomi dokumentai. Be to, ir paramos vertė nėra labai didelė: šiuo metu pagal „Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims“ (MIATLNA) programą dalijami apie 2 kg maisto paketai, į kuriuos įeina avižiniai dribsniai, miltinis kekso mišinys, miltinis blynų mišinys, kviečių grūdų paplotėliai.
„Vis dėlto atsiranda žmonių, kuriems nereikia paramos, tačiau jie pasiima produktus, nes pagal gaunamas pajamas šie priklauso. Asocialiems asmenims, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, susitvarkyti dokumentus padeda socialinės darbuotojos, tačiau jiems svarbiau ne pavalgyti, o išgerti“, – apgailestauja D.Žebrauskaitė.
Už maisto vargstantiems Joniškyje dalijimą atsakinga Diana Baikštienė prisimena neseną nutikimą, kai vieno vyriškio buvo iškoneveikta dėl to, kad nedavė produktų, mat jis nebuvo iki galo susitvarkęs reikalingų dokumentų. „Jis apšaukė mane, nes, kaip pats prisipažino, jau prieš mėnesį buvo užstatęs maistą alaus bare“, – kur kartais nukeliauja produktai, atskleidžia D.Baikštienė.
D.Žebrauskaitės tikinimu, nė vienas nesąžiningas paramos gavėjas nebuvo pagautas už rankos, o kartą „Maisto banko“ darbuotojai vyko į Vilniaus Halės turgų tikrinti, ar čia nėra pardavinėjamos nemokamai gautos kruopos, ir tokių pardavėjų nerado. Vis dėlto su socialiai remtinais žmonėmis dirbančios specialistės mato ne vieną piktnaudžiavimo atvejį.
Štai Alytaus nakvynės namų socialinio darbo padalinio vadovė Inga Gervelė pastebi, kad gavę nemokamai dalijamo maisto šių namų gyventojai su kruopų maišiukais iškart traukia į miestą ir ten už kelis litus parduoda turgaus prekeiviams arba iškeičia į alkoholį. „Pažįstu moterį, kuri gautas kruopas visada neša savo draugei, auginančiai šunis“, – pasakoja I.Gervelė.
Kitos „Veido“ kalbintos socialinės darbuotojos taip pat patvirtina nuolat girdinčios, kad gautus produktus žmonės veš į kaimą gyvuliams sušerti.
„Nėra kaip patikrinti, ar iš tiesų maistas keliauja į kaimus, atiduodamas giminaičiams. Tačiau sklandantis mitas, kad konservais šeriami šunys, laužtas iš piršto. Mat jau dvejus metus konservai nėra dalijami. Tokie gandai žmones piktina, todėl vieną kartą išgirdę, ilgam įsimena ir skleidžia toliau“, – neabejoja „Maisto banko“ direktorė.

Nesąžiningi paramos gavėjai piktina aukotojus

Pasak D.Žebrauskaitės, bandant išgyvendinti maisto keitimą į alkoholį, asocialius asmenis stengiamasi maitinti labdaros valgyklose, tačiau visiškai jiems neduoti maisto paketų negalima, mat reikia galvoti ir apie jų vaikus. Maistą dalijančios moterys, nors ir geriau pažįstančios žmones, kuriems atitenka produktai, negali pačios nuspręsti, kam jų duoti, o kam ne. „Sąrašai sudarinėjami socialinės paramos skyriuose. Ten ir turi būti tikrinama, ar žmogui parama maistu iš tiesų reikalinga. Mes tik tarpininkės. Neturime teisės nei klausinėti žmonių apie jų pajamas, nei atiduoti produktų labiau vargstantiems“, – dėsto alytiškiams maistą dalijanti R.Varnelienė.
Jeigu moteris pasiūlo nereikalingus produktus palikti vargingiau gyvenantiems, dažnai išgirsta, esą mums priklauso, tai ir pasiimam, o kur juos dėsim – mūsų reikalas. Taip mąstančių žmonių, kurių oficialios pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį neviršija 525 litų, bet užsidirbančių kitais būdais, kiekvienoje savivaldybėje yra šimtai.
Tiesa, R.Varnelienė tvirtina, kad du kartus per metus vykstančių „Maisto banko“ akcijų metu, kai produktus aukoja žmonės, dėdami juos į specialias prekybos centruose pastatytas dėžes, surinktas maistas atiduodamas tik toms šeimoms, kurioms jis tikrai reikalingas.
Beje, išties vargingai gyvenantieji neretai paramos atsisako. „Yra šeimų, kurias reikia net įtikinėti, kad pasiimtų jiems priklausančius produktus. Mat žmonės kuklinasi, mano, kad yra dar blogiau už juos gyvenančių“, – pasakoja Vilniaus miesto socialinės paramos centro socialinė darbuotoja Janina Pladienė.
Vis dėlto tie, kurie kruopas ar avižinius dribsnius pasiima vien tam, kad neatitektų kitiems, menkina prasmingą labdaros ir paramos fondų darbą, kelia aukotojų nepasitikėjimą. „Žmonės, kurie patys nesuvartoja nemokamai gauto maisto, demotyvuoja tuos, kurie dirba fonde, piktina aukotojus, mat formuoja nuomonę, kad visi paramos gavėjai produktus iššvaisto“, – apibendrina D.Žebrauskaitė.

Parama maistu – pusei milijono lietuvių
• 2011 m. paramą maistu Lietuvoje gavo 505 tūkst. žmonių.
• Mūsų šalies pagalbos maistu programai 2012 m. iš ES skirta daugiau kaip milijonas eurų.
• Maisto paketus, skirtus labiausiai nepasiturintiems asmenims, dalija organizacija „Caritas“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir LPF „Maisto bankas“.