2015 Rugsėjo 18

Virgilijus Noreika

Maestro banke – 46 vaidmenys, 30 kg grimo ir 200 mirčių scenoje

veidas.lt

Sauliaus Žiūros nuotr.

80 metų jubiliejų pasitinkantis Virgilijus Noreika 55-erius iš jų stovėjo operos scenoje. Parengė 46 vaidmenis, sudainavo daugiau kaip 900 spektaklių. Ant savęs sutepė bent 30 kg grimo, daugiau kaip 200 kartų jo Otelas, Kavaradosis, Lenskis ir kiti mirė scenoje. Jo paties talento nenumarino nei geležinė uždanga, nei išmetimas iš Lietuvos operos ir baleto teatro laisvę atgavusioje Lietuvoje.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Netekęs galimybės dainuoti operose, Virgilijus Noreika ėmėsi pedagoginės ir koncertinės veiklos. Iš viso yra atlikęs maždaug 900 rečitalių, dalyvavęs daugiau nei 4 tūkst. koncertų. Ir šis „skaitiklis“ iki šiol tebesisuka. Kaip ir pusšimčio link krypstantis maestro parengtų dainininkų skaičius.

Šiuos skaičius ir daugybę kitų maestro biografijos faktų galite rasti muzikologo Viktoro Gerulaičio parengtoje solidžioje monografijoje „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau…“ Jam solistas perdavė ir 80 specialiai archyvams kaupti skirtų dėžių su savo senais dienoraščiais, spektaklių ir koncertų programėlėmis, nuotraukomis, plakatais bei spaudoje pasirodžiusiomis recenzijomis.

Priešais tokią sistemiškai apdorotos faktologijos laviną vos valandą gyvai akistatai teturintis žurnalistas jaučiasi bejėgis. Ir vis dėlto: būna interviu, kuriuos norisi ne tik įrašyti, bet ir nufilmuoti. Ir būtinai parodyti tuos įrašus skaitytojui, kad pats išgirstų į pašnekovo pasakojimą įterptas dainuojamų arijų ištraukas ar išvystų artistiškai pateiktą etiudą, vaizduojantį, kaip ant laiptelių scenoje balansuojantis solistas jėga bando atsikovoti daugiau erdvės iš ją užgrobusios nesupratingos scenos partnerės.

Betgi jokių įrašų žurnale nėra, todėl skaitytojui teks pasitelkti muzikinę atmintį ir savo vaizduotę.

– Koncertuodamas daug keliaujate po Lietuvą. Ar galite paliudyti, kad provincija kultūriškai šviesėja?

– Buvo laikas po nepriklausomybės atkūrimo, kai miestelių kultūros namai buvo visiškai nustekenti. Dabar jie gerokai atsigavę, naujai suremontuoti, instrumentai irgi padorūs stovi. Neseniai atvykę radome netgi prašmatnų baltą fortepijoną. O jaunystėje, kai buvau dar pradedantis dainininkas, pamenu, žiemą viename miestelyje prieš koncertą išplovė grindis, ir jos kaipmat ledu apsitraukė – toks tuomet būdavo salių „šildymas“. Bet mes, dainininkai, ką: atvažiavai, vadinasi, dainuoji.

– Dienoraščiuose neretai preciziškai pažymėdavote, kuris atlikėjas kiek kartų po spektaklio ar koncerto buvo publikos iškviestas į sceną. Ar solistams ši statistika labai svarbi?

– Galiu patikinti, kad savo užrašuose nieko nesu pagražinęs: kaip būdavo, taip ir pasižymėdavau. O aplodismentais nei Lietuvoje, nei Rusijoje, nei Vakaruose nebūdavau nuskriaustas. Tarkim, atsimenu kuriozinį atsitikimą Rumunijos Kluže. Buvo labai karšta, todėl po paskutiniosios Pinkertono arijos „Madam Baterflai“ trečiame veiksme patraukiau į grimo kambarį išlenkti iš anksto užsakyto šalto alaus.

Buvau tikras, kad mano pasirodymas Kluže jau baigėsi – liko išeiti nusilenkti po spektaklio. Bet gurkšnodamas girdžiu, kad ovacijos salėje niekaip nesiliauja, todėl po pirmo bokalo tenka grįžti į sceną ir atlikti tą pačią ariją dar kartą, kad publika pagaliau leistų dirigentui tęsti spektaklį. Parėjęs prisipyliau antrą bokalą, bet girdžiu – publikai ir vėl negana. Pribaigęs alutį dar kartą sugrįžau į sceną, bet trečiąsyk nebedainavau. O juk šita Pinkertono arija (niūniuoja pirmuosius taktus) – ne iš tų, kurios dažnai bisuojamos.

Apskritai nesu girdėjęs, kad kuris nors solistas po jos būtų grąžintas į sceną. Čia jums ne Kavaradosio arija „Šviečia žvaigždės“ „Toskoje“ ar „Širdys mergelių“ iš „Rigoleto“, kurias dažnai bisuoja. Man pačiam pastarąją Hercogo ariją dažnai tekdavo atlikti triskart, o viename Odesos operos teatro spektaklyje – net keturis kartus. Ir net skirtingomis kalbomis: itališkai, rusiškai ir lietuviškai. Lvove bisavau tenoro ariją iš „Rigoleto“ trečiojo veiksmo (dainuoja: „Kas ją pagrobt galėjo…“), kuri panašaus publikos dėmesio sulaukia itin retai.

– Jaunesniems operų klausytojams Lietuvoje jau sunku patikėti, kad anksčiau atskiros arijos, reikalaujant žiūrovams, būdavo keliskart kartojamos tiesiog spektaklio viduryje. Šiandien nė vienas dirigentas to neleidžia.

– O aš Vilniuje Kavaradosio ariją bisuodavau labai dažnai. Tokios prabangos savo žiūrovams nesuteikavo tik pagrindiniai, elitiniai teatrai – juose solistams tekdavo visaip išsisukinėti, kad spektaklis būtų tęsiamas. Bet, pavyzdžiui, Italijos teatruose žiūrovas būdavo valdovas ir visada galėdavo patikusią ariją išgirsti dar kartą.

– Šį rudenį sukaks lygiai 50 metų, kai pirmasis iš lietuvių solistų išvykote stažuotis į Milano „La Scala“ teatrą. Arba, kaip dabar mėgstama sakyti, – išmokti tikrojo itališkojo bel canto, kuris paklusdavo tik nedaugeliui Rytų Europos solistų.

– Taip, į Maskvą iš Vilniaus išvykau jau 1965-ųjų spalį, tačiau teko ilgai laukti Italijos vizų. Milaną traukiniu pasiekėme jau lapkritį. O pirmąjį spektaklį „La Scala“ teatre dainavau 1966 m. kovo 13-ąją. Tai buvo Pinkertonas, „Madam Baterflai“.

Iš viso mano stažuotė Italijoje, atmetus atostogų laiką, truko dešimt mėnesių. Sudėtingiausi iš jų buvo pirmieji du, bet pasiklioviau italų pedagogais. Ir nenusivyliau.

– Ir jau tenai sulaukėte Tel Avivo operos siūlomo kontrakto?

– Taip, buvau dar Italijoje, kai man pateikė detaliai suformuluotą pasiūlymą metams su konkrečiais skaičiais: tiek mokės už spektaklį, tiek – už parengtą vaidmenį premjeroje. Tačiau teatro atstovui reikėjo skubaus atsakymo, o aš, paskambinęs į SSRS kultūros ministeriją Maskvoje, išgirdau, kad jie svarstys man duotą pasiūlymą mažiausiai tris savaites…

San Fransisko opera vėliau irgi kvietė mane konkrečiam vaidmeniui – atlikti De Grijė partijos Giacomo Puccini operoje „Manon Lesko“. Bet kas iš to. Daug kvietimų apskritai manęs nepasiekdavo, nuguldavo kažkur stalčiuose Maskvoje. Apie juos atsitiktinai išgirsdavau jau gerokai vėliau.

Į „Colon“ teatrą Buenos Airėse manęs irgi nebūtų išleidę, jei ne teatro vadybininko atkaklumas. Jis pareiškė, kad jei Noreika neatvyks dainuoti Lenskio Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, tai nebus kviečiama ir grupė rusų solistų į vėliau numatytą „Pikų damos“ pastatymą.

Taip funkcionieriai buvo priremti prie sienos. Nuskridau į Buenos Aires trims spektakliams, bet likau ten trims mėnesiams ir dainavau beveik visose tuo metu repertuare rodytose operose. Įsivaizduokite 4200 vietų salę, kurioje priešais tave groja 104 muzikantų orkestras, ir jokių mikrofonų. Privalai įveikti orkestro skambėjimą ir suformuoti garsą taip, kad tave girdėtų paskutinėse salės eilėse.

– Apie tai, kur V.Noreikos neišleido Maskva, daug prirašyta V.Gerulaičio knygoje. Tačiau tik bendrais  bruožais nusakyta jūsų savijauta „kuokiniais“ laikais, kai komisijos viena po kitos ieškojo preteksto atleisti Operos ir baleto teatro vadovą.

– Taigi ieškojo, ieškojo ir tik vėliau apsižiūrėjo, kad už materialųjį teatro ūkį juridiškai nesu atsakingas. Mano rūpestis tebuvo meniniai pastatymai ir artistų algalapiai, o ne tai, kiek lėšų teatras išleisdavo šiukšliadėžėms pirkti.

Paskutinį darbo teatre pusmetį netekau teisės pasirašinėti jokių dokumentų, direktoriaus kabinete formaliai atsėdėdavau priklausančias valandas. O jie vis ieškojo, nes turėjo nurodymą žūtbūt „pasodinti“ Noreiką. Žinau, kieno buvo tie nurodymai, bet neįvardinsiu pavardžių: noriu, kad sūnus ir žmona ramiai Lietuvoje toliau gyventų.

Galiausiai nieko neradę pavogta teatre, apkaltino ąžuolo nukirtimu sodyboje  Kernavėje, nors iš to nukirsto medžio savo lėšomis padariau lieptą per upelį, kaimo vaikams gerokai sutrumpinusį kelią į mokyklą. Mano paties name tikrintojai nerado panaudotos nė vienos ąžuolinės lentos. Ir vis tiek likau apšauktas „svoločium“ komunistu, kuriam po atleidimo iš darbo nebeleista dainuoti spektaklių teatre.

Tą sodybą prie Kernavės seniai pardaviau, nes per daug žmonių apie ją žinojo. Kai netoliese nutiesė pėsčiųjų taką, lankytojų, prašančių kartu nusifotografuoti ar atsigerti vandens iš Noreikos šulinio, pasidarė tiek daug, kad nebeliko ramybės.

O skundų prieš mane dar sovietiniais metais buvo surašyta nemažai. Vienas jų autorius, buvęs teatro solistas, ligi šiol negražiai mane mini, kai iš užjūrių parvažiuoja Lietuvon. O juk aš jam padėjau tapti dainininku, nuvedžiau pas savo profesorių Kiprą Petrauską, kai tas ponaitis pirmąkart neįstojo konservatorijon. Vėliau dar kartą padėjau sunkioje situacijoje atsidūrusiam jo broliui, silpnokam solistui, be konkurso priimdamas dainuoti į teatrą.

Kartais pamąstau, kad skaudžiausiai savo gyvenime esu gavęs į snukį nuo tų žmonių, kuriems daugiausia padėjau.

– Dienoraštyje užsimenate, kad kartais duetuose įžymiosios primadonos, nepaisydamos dirigento, stengiasi paskutinę dueto natą „ištempti“ bent keliomis akimirkomis ilgiau už ne tokį garsų partnerį, tuo tarsi pademonstruodamos publikai savo viršenybę. Ar ši abejotina praktika teatruose gyvuoja iki šiol?

– Tai tiesiog negraži, neprofesionali elgsena, kuria siekiama išskirtinio dėmesio savai personai. Retai, bet tekdavo sutikti tokių egoistiškų primadonų. Galiu papasakoti kitą atvejį iš „Bohemos“ spektaklio Berlyne. Pirmasis šios operos veiksmas, kaip žinome, vyksta Paryžiaus jaunų menininkų nuomojamoje palėpėje, į kurią paprastai veda siauri laipteliai. Aš dainavau Rodolfą, Mimi dainavo garsi italų primadona.

Artėjant sudėtingai mūsų dueto vietai italė taip įsitaisė ant laiptelių, kad aš skersas kone pakibau ore. Laiku sumečiau, kad tokioje padėtyje niekaip nesugebėsiu paimti aukštosios „do“, todėl pečiu stipriai stumtelėjau partnerę į šoną. Primadonai toks įžūlumas nepatiko.

Pertraukėlės metu ji manęs klausia: „Jūs turbūt vienas atvažiavote?“ Neketinau su ja vakarieniauti, todėl pasakiau, kad atvykau su žmona. „Gerai, tada aš jums parodysiu“, –  klastingai šyptelėjo mano partnerė.

Antrajame operos veiksme, kur studentai šėlioja Lotynų kvartale, italė puolė mane bučiuoti – daug aistringiau, nei pagal siužetą scenoje derėtų. Bučiuoja ir bučiuoja tiesiog nepaleisdama. Po spektaklio užkulisiuose prisipažinau, kad be reikalo stengėsi – mano žmonos salėje nebuvo.

– Skirtingomis kalbomis dainuojantys solistai tame pačiame operos spektaklyje anksčiau būdavo įprastas dalykas. Pats ilgai gynėte žiūrovų teisę Nacionaliniame teatre klausytis klasikinių operų lietuviškai. Ką apie tai manote šiandien, kai originalūs libretai tapo įprasta scenos praktika?

– Man pačiam teko dainuoti įvairiomis kalbomis. Lietuvoje stengdavausi dainuoti  lietuviškai, kad žiūrovai suprastų tekstą. Maskvos Didžiajame teatre būdavo leidžiama dainuoti tik rusų kalba. Vakaruose po stažuotės Milane drąsiai galėjau dainuoti ir itališkai. Šiuo metu žiūrovų Lietuvos operai netrūksta, nors spektakliai vyksta originaliomis veikalų kalbomis. Bet jei būtų mano valia – leisčiau populiariausias operas (tokias kaip „Rigoletas“ ar „Traviata“) rodyti ir lietuviškai.

Tokia tvarka nieko nestebina Vokietijoje, kur tie patys italų operos pastatymai kartais rodomi italų, o kartais – vokiečių kalbomis. Atvykęs dainuoti į Berlyno operą pataikydavau ir į tuos vokiškuosius spektaklius, kuriuose vienintelis dainuodavau itališkai. Niekas iš to tragedijos nedarė.

Titrai, kuriuos turi skaityti užvertęs galvą, nematydamas nei scenos, nei dirigento, nėra geriausia išeitis. Smagu būtų galvoti, jog visi šalies žiūrovai jau tiek išprusę, kad geba klausytis operų italų, vokiečių, rusų, prancūzų kalbomis. Tačiau ar nebandome pasirodyti geresni, nei esame? Ar žiūrovai iš atokesnių rajonų, atvykstantys į Vilnių autobusais, veržtųsi klausytis operų itališkai, jei turėtų pasirinkimo galimybę? Juolab lietuviški populiariausių operų tekstų vertimai tikrai neblogi, gerų poetų parengti.

– Ar drauge su teksto vertimais nuo scenos išnyko ir įprotis demonstruoti balso galimybes tose partijose, kuriose kompozitoriai iš tenorų nereikalaudavo aukštosios „si“ arba „do“? Gal šiandien laikomasi ne tik originalaus libreto, bet ir partitūros?

– Kalbate apie tradicines kadencijas, istoriškai suformuotas žymių atlikėjų, demonstravusių savo meistriškumą. Egzistuoja, pavyzdžiui, Enrico Caruso kadencija, Beniamino Gigli kadencija. Jų mokau ir savo studentus, nors ne visų balsai vienodi.

Tarkim, „Meilės eliksyro“ pirmosios Nemorino arijos pabaigoje (dainuoja: „Ak, ji mažutė, ji meilutė…) galimos trys kadencijos: pirmoji, leista dar paties kompozitoriaus Gaetano Donizetti, – iki „la“, antroji, arba lengva kadencija, – iki „la bemol“, o trečioji, sunkiausia, kurią pirmąkart padainavo B.Gigli, – iki „si“.

Hercogo arijos iš „Rigoleto“ trečiojo veiksmo partitūroje (niūniuoja) taip pat nėra to „si bemol“, kuris dažnai skamba scenoje, – yra tik „la“. Bet neišgirdusi „si bemol“ šiame takte publika jau lieka nusivylusi: tokia galinga tradicijos jėga.

„La Scala“ yra išleidusi netgi specialų kadencijų sąsiuvinį, kuriame nurodyti konkretūs klavyrų puslapiai. Solistas norimą kadenciją renkasi pagal savo galimybes, dėl jos spektaklio repeticijoje paprastai susitariama su dirigentu. Svarbu teisingai įvertinti balso būklę ir prasčiau jaučiantis pernelyg neužsiplėšti, kad scenoje nepagautum gaidžio.

Dėl mano kaltės buvo nutrauktas vienintelis spektaklis – „Otelas“ senajame Vilniaus operos teatre. Jausdamas, kad balsas nebeklauso, po antrojo veiksmo atsisakiau dainuoti toliau, o dublerio nebuvo. Buvo paskelbta, kad pageidaujantiems teatras grąžins pinigus už bilietus, tačiau iš pilnos salės į kasą tesikreipė 19 žmonių.

Koncertuose, kuriuos dainuoju iki šiol, viskas dar paprasčiau: jeigu savijauta prastesnė, sudėtingesnius kūrinius keičiu lengvesniais. Todėl į koncertus dažniausiai vežuosi storą klavyrų pluoštą – pusšimtį kūrinių, ne mažiau. Pianistai, kurie lydi mane koncertuose – Lina Giedraitytė, Povilas Jaraminas ar Vytautas Lukočius, kūrinius puikiausiai skaito iš lapo, todėl problemų nekyla. Žmogaus balsas – ne „garmoška“ (armonika – rus.), jo kaip nori į kairę ir į dešinę nepatampysi.

Specialistai pastebi, kad kartais ir didžiausios žvaigždės pasilengvina sau gyvenimą. Turiu „Trijų tenorų“ koncerto įrašą, kuriame „Širdis mergelių“ jie traukė puse tono žemiau, nei derėtų.

– Kuriuos savo mokinius vadintumėte daugiausia pasiekusiais? Kurių pažanga jus patį labiausiai nustebino?

– Didžiulę pažangą padarė dabar žymiuose pasaulio teatruose Kristian Benedikt vardu pasirodantis tenoras Vaidas Vyšniauskas. Edgarui Montvidui jo šiandieninių angažementų irgi galima tik pavydėti. Nuostabus solistas buvo anksti miręs Sergejus Larinas. O estų bosas Ainas Angeris, irgi mano mokinys, jau dainuoja ir „Metropolitan“ teatre.

Visų neišvardysiu. Pastaraisiais metais dėsčiau Talino muzikos akademijoje, kurioje turėjau penkis studentus vokalistus: kiną, korėjietį, italą ir du estus. Šįmet dėl silpstančios sveikatos jau nebegaliu važinėti į Estiją. Užtat Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mano magistrantu tapo perspektyvus jaunuolis iš Maskvos, puikiai išlaikęs stojamuosius egzaminus.

– Kokios klaidos labiausiai erzina žiūrovų salėje operų klausantį Virgilijų Noreiką? Ar išmokote klausytis spektaklių ramiai, ar balso stygos klausantis ligi šiol nejučiomis „dainuoja“?

– Man sudėtinga klausytis operų, nes savaime pradedu stebėti, kaip solistas atsikvepia, ar protingai valdo savo balsą. Bet ne lengviau būna ir populiariosios muzikos koncertuose klausytis, kaip atlikėjai dainose tąso trumpąsias balses: (dainuoja) „Tu ma-a-ano saulė“ arba „Su-urask tu mane, su-urask tu mane…“ O kodėl ne „Tu mane surask“?

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...