2010 Rugpjūčio 19

Rokas Alvydas Flickas

Literatūroje ramiau nei valdžios viršūnėse

veidas.lt

Buvęs energetikos viceministras Rokas Alvydas Flickas (Liaukonis) atsidėjo istorinių romanų rašymui.

“O apie dujas ar galėsime pasikalbėti?” – iš anksto atsargiai teiraujuosi šiuo metu romanus, o anksčiau – disertacijas ir vadovėlius apie regiono gamtinių dujų sistemas rašiusio habilituoto mokslų daktaro. “Jei tik jums įdomi asmeninė mano, jau pensininko, nuomonė”, – kukliai atsako kaip tik šiandien 74-ąjį gimtadienį švenčiantis pirmosios po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyriausybės energetikos viceministras Rokas Alvydas Liaukonis, vėliau priėmęs iš Zalcburgo kilusios motinos pavardę ir tapęs Roku Flick.

Būsimoje knygoje – vilko vaikai

Naujausiame jo romane “Šiaurės Sachara” pagrindinis herojus Martynas sako: “Mes visi, Rytų Prūsijos gyventojai, esame susimaišę. Vokiečiai, lietuvininkai, prūsai, kuršiai, mozūrai. Visi laikui bėgant savo noru ar verčiami tapome vokiečiais”. Ponas Rokas taip pat save vadina vokiečiu ir neslepia, kad su jo rankraščiais tenka pavargti redaktorėms, bandančioms vokišką autoriaus sakinio struktūrą sudėlioti lietuviškai.
Tačiau iš tiesų nei “Šiaurės Sacharoje”, nei šiuo metu kuriamame naujame R.Flicko romane “Paskutinis traukinys” autobiografinių atspindžių nėra gausu. Savo kilmės ir gyvenimo istoriją autorius nuosekliai išdėstė prieš porą metų nedideliu tiražu pasirodžiusioje eseistinėje knygoje “Atrastoji žemė”, todėl dabar mieliau vaizduoja iš daugybės kraštiečių gyvenimų fragmentų ir dokumentinių šaltinių vaizduotėje supintus likimus.

"Veido" archyvas

Taip “Šiaurės Sacharoje” atgimsta prieškarinėje Nidoje, Hermanno Blodės svečių namų “štubėje”, vykdavusios aštrios žymių to meto vokiečių menininkų, impresionizmo bei ekspresionizmo šalininkų, žodinės dvikovos, o “Paskutiniajame traukinyje” – kontrastingai susiklostę geležinės uždangos perskirtų Rytų Prūsijos vokiečių atžalų, nebesusikalbančių be vertėjo, gyvenimai. 1948-ųjų lapkričio 29-ąją iš Karaliaučiaus geležinkelio stoties Vokietijos link pajudėjo paskutinis traukinys su pabėgėliais, į kurį nemažai besitraukiančiųjų nespėjo. Jiems teko vadinamųjų vilko vaikų ar savo kilmę priverstų slėpti žmonių dalia.

Apie valstybės stuburą

Savo kilmės sovietmečiu stengėsi neafišuoti ir pats Rokas. Neakivaizdiniu būdu jam pavyko baigti aspirantūrą garsiame Maskvos I.Gubkino naftos ir dujų pramonės institute ir pirmajam iš Lietuvos sėkmingai apginti dvi disertacijas. “Visoje Lietuvos dujofikacijos sistemoje, kurioje praleidau du dešimtmečius ir kurioje tuo metu sukosi maždaug 2,5 tūkst. žmonių, buvau vienintelis mokslų kandidatas, vėliau – ir vienintelis mokslų daktaras. Tai daug kam užkliūdavo, todėl ramybės dėlei devintajame dešimtmetyje išėjau profesoriauti”, – prisimena pašnekovas.

1990-aisiais R.Flickas buvo pakviestas dirbti Kazimieros Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės energetikos ministro Leono Ašmanto pavaduotoju, atsakingu už nepriklausomybę ką tik atkūrusios valstybės kuro ūkį – naftą, dujas ir akmens anglis.

“Tiesą sakant, į ministeriją man liepte buvo liepta eiti. Abu su L.Ašmantu, irgi profesoriumi, tuomet ketinome nustatyti valstybės strateginių energetikos objektų skaičių ir užtikrinti jų neliečiamybę, nes valstybė privalo išlaikyti tvirtą stuburą. Siūliau atlikti nuodugnią inventorizaciją ir įstatymais įtvirtinti, kiek akcijų strateginėse įmonėse valstybei pasilikti ir kiek jų galima parduoti privačiam kapitalui, kad vėliau kiekviena valdžion atėjusi partija negalėtų inicijuoti naujos privatizavimo bangos. Tačiau to padaryti nepavyko. Viršų paėmė primityvus supratimas, neva valstybinės įmonės efektyviai tvarkytis nemoka, o privatus ūkis neišvengiamai klesti… Nieko panašaus. “Neste”, kuri Europoje valdo degalinių tinklą, taip pat yra valstybinio kapitalo kompanija. Vadinasi, suomiai valdyti benzino kolonėles sugeba, o mes kažkodėl – ne. Pardavėme visas už vieną litą”, – ligi šiol be jaudulio apie tai negali kalbėti Rokas.

“O dar visokie kvalifikuotais užsienio ekspertais apsimetę berniukai, kurių žinių lygis toks, kad institute iš egzamino būčiau išvaręs, – dirbdamas banke tokių apsčiai prisižiūrėjau. Ir kiek milijonų jie iš Lietuvos išsivežė! Žodžiu, pabuvau, pamačiau, kaip viskas valdžios viršūnėse vyksta, ir daugiau į jas niekada nebesiveržiau. Be to, su šeima tuomet kūrėm planus persikelti į Vokietiją, todėl aukštų valstybinių postų sąmoningai vengiau. Dirbau tuometinio Vilniaus banko Užsienio investicijų departamento direktoriumi. 1995 m. persikėliau į Klaipėdą, čia atidariau privačią konsultavimo firmą. Žmona, aktorė Regina Arbačiauskaitė, vaidino teatre, vaikai pradėjo lankyti vokišką Henriko Zudermano vidurinę mokyklą – taip ir pasilikome. Tiesa, ir sūnus, ir duktė baigė Vokietijos universitetus, bet abu jau sugrįžo į Lietuvą”, – pasakoja R.Flickas.

Dujų tanklaiviai – plaukiojančios bombos

Klaipėdoje, kur, griaudžiant perkūnijai, sėdime jaukiuose Reginos ir Roko namuose, šiuo metu labai aktualus suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos klausimas. “Žinoma, kad terminalo reikia. Bet iškyla klausimas: o kur pumpuosime tanklaiviais atgabentas dujas? Tam reikia valdyti magistralinius dujotekius, kurie šiuo metu yra “E.ON Ruhrgas” ir “Gazprom” valdomų “Lietuvos dujų” rankose. Juos išpirkti teks, manau, tris keturis kartus didesne kaina, nei pardavėm. Štai jums ir “monkės biznis”, – aiškina mokslininkas.

“Bet “Lietuvos dujos” teigia, kad magistralinių dujotekių valdymo atskyrimas būtų didelė klaida, nes mažesnei įmonei sudėtingiau palankiomis sąlygomis gauti finansavimą dujotekio plėtros projektams. Kad ir Lietuvos taip trokštamai dujotekio jungčiai su Lenkija”, – primenu Rokui.

Šis tik atlaidžiai šypteli: “Viktoras Valentukevičius, mane sutikęs, tikriausiai išrašys velnių, bet pasakysiu taip: ten sėdėdamas aš irgi taip kalbėčiau. Bet Lietuvos valstybinis interesas yra kitoks”.

Kur, mokslininko nuomone, saugiausia statyti būsimą terminalą? “Išoriniame uoste arba prie “Klaipėdos naftos”. Plukdyti dujų tanklaivius per visą uostą prie Kiaulės nugaros salos būtų paprasčiausiai nesaugu. Kiekvienas toks dujovežis – tarsi plaukiojanti atominė bomba, o Klaipėdos uostas siauras ir laivybai nepatogus”, – dėsto argumentus R.Flickas.

Komentuodamas galimą akcininkų kaitą bendrovėje “Orlen Lietuva” buvęs energetikos viceministras pabrėžia, kad politinė padėtis Lietuvoje, palyginti su 1990-aisiais, yra gerokai pasikeitusi: “Tuomet aš pats studentams aiškinau, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos rusams parduoti jokiu būdu negalima. Jaunos valstybės politinė padėtis buvo pernelyg nestabili, kritišku (tarkim, diversijos įmonėje) atveju rusai be didelių ceremonijų galėjo čia įvesti karinius dalinius. Šiandien Lietuva yra NATO bloko ir Europos Sąjungos narė, o tai esmingai keičia situaciją. Dabar labiau žaidžia ekonominiai svertai ir įtakos sferos”.

Žmonai aktorei parašė dramą

Storiausia ant pašnekovo stalo gulinti knyga – fundamentalus vadovėlis “Degiųjų dujų sistemos”, kuriam R.Flickas kartu su kitais bendraautoriais paaukojo ketverius darbo metus. Tik štai nuosekliai skaityti jo, pasak autoriaus, nebėra kam: Lietuvoje dujofikacijos specialistai šiandien nerengiami. Ar verta tuomet stebėtis, kad Energetikos ministerijoje dirbančius kvalifikuotus energetikus rankos pirštais galima skaičiuoti?

"Veido" archyvas

Šalia storo vadovėlio guli kukli plonytė knygelė. “Regina vis skųsdavosi, kad moterims teatre stinga iškilių vaidmenų. Kartą ėmiau ir pasakiau: žinai ką? Aš tau parašysiu pjesę. Ir parašiau – per nepilną mėnesį”, – pasakoja R.Flickas.

Trys pjesės “Ištiesk pagalbos ranką man” dalys – tai pasakojimai apie žymias skirtingo istorinio laikotarpio lietuves. “Pirmoji iš jų – karalienė Morta, kurią Justinas Marcinkevičius vaizdavo kaip jausmais besivadovaujančią ir valstybės reikalus menkai išmanančią moterį. O juk Morta kartu su Mindaugu kraštą valdė devynerius metus. Aš ją vaizduoju kaip stiprią asmenybę, kuri, nujausdama artėjančią mirtį, įkalbinėja savo seserį Daumantienę pakeisti ją valstybės soste, kad šis neatitektų svetimtaučiams”, – teigia autorius.
Pjesė šią vasarą jau buvo vaidinama Kelmės dvare. Mortą vaidino R.Arbačiauskaitė, Daumantienę – iš “Triumfo arkos” pažįstama operos solistė Diana Tiškovaitė.

Antroji istorija skirta kunigaikščio Vytauto žmonos Onos tarnaitei Gailei, kuri sutinka pasiaukoti, kad savo valdovą ištrauktų iš priešo gniaužtų. “Gaila, bet istoriniai šaltiniai neišsaugojo tikrojo tarnaitės vardo. Gailę teko sugalvoti man pačiam”, – prisipažįsta ne tik ekonomisto, bet ir archeologo diplomą turintis Rokas. Trečiasis pasakojimas – apie Vinco Kudirkos mylimąją lenkę Valeriją.

Kas toliau? “Paskutinis traukinys” ir, jei Dievas duos, kiti romanai. “Dramų rašyti daugiau neketinu, man artimesnė proza”, – teigia į rašytojus persikvalifikavęs viceministras.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...