2015 Gruodžio 04

Įtakingiausieji 25-čio lietuviai

Lietuvos (už)valdymas: režisieriai, prodiuseriai, aktoriai

veidas.lt

"Veido" archyvas

Garsiausias per visą Lietuvos Nepriklausomybės ketvirtį amžiaus pilkasis kardinolas, patekęs net į pasaulinį skandalą sukėlusius „WikiLeaks“ analus, pasakojama, dabar augina avis. „Jam reikia pastatyti paminklą, o ne kaltinti valstybės perversmais“, – apie Albiną Janušką, lietuviškąjį Richelieu, yra sakęs vienas gerai informuotas politikas. Paminklo jam nepastatė ir, galima lažintis, nepastatys. Bet šalia savęs jį stengėsi laikyti ne vienos pakraipos politikas.

Aušra LĖKA

Valdas Adamkus, po daugiau nei pusšimčio metų emigracijoje grįžęs į Lietuvą prezidentauti, subūrė neblogą patarėjų komandą, kurioje dirbo Albinas Januška, Darius Kuolys, Raimundas Mieželis, atstovė spaudai Violeta Gaižauskaitė. Nors viešumoje A.Januška eksponavosi rečiau nei kiti, niekas neabejojo, kad būtent jis spręsdavo rimčiausias ir kebliausias problemas.

Pilkojo kardinolo asmenybės šviesa ir šešėliai

V.Adamkui 2003 m. pralaimėjus rinkimus, A.Januška tapo Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretoriumi. Kaip pasakoja tuo metu ministerijoje dirbę žmonės, čia buvo vieša paslaptis, kad ministras Antanas Valionis jokio svarbesnio sprendimo nepriimdavo be A.Januškos. Kokį slaptą failą kam reikia nuleisdavo ministerijoje įdarbinta buvusi V.Adamkaus atstovė spaudai V.Gaižauskaitė. Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotoju tapo buvęs URM sekretorius Darius Jurgelevičius.

Kas žino, gal vadinamųjų valstybininkų įtaka ir mistifikuojama. Štai autoritetingiausio Lietuvoje politinių laidų vedėjo žurnalisto Edmundo Jakilaičio vertinimu, A.Januška – visų pirma diplomatas, prisidėję prie Lietuvos užsienio politikos formavimo. Iš URM viceministrų nuėjo dirbti Prezidento patarėju, kuravo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimus, o taip sutapo, kad saugumui vadovavo jo senas bendražygis, taip pat signataras Mečys Laurinkus, kitoms institucijoms – kiti jo pažįstami žmonės, ir natūraliai susiformavo tam tikras žmonių ratas. „A.Januška ne parašiutu buvo nuleistas, jis – Nepriklausomybės Akto signataras, Sąjūdžio aktyvistas, daug metų dirbęs URM. Bet jei tu sakai ir tavęs klauso, problema tų, kurie klauso“, – tokios nuomonės laikosi E.Jakilaitis.

Vis dėlto valstybininkų įtaka vienu metu buvo didžiulė: jų disponuojama ir sumaniai paskleista informacija išgelbėjo Lietuvą nuo Rolando Pakso – prezidentu išrinkto rusiškų ir prorusiškų įtakų marionetės. Tačiau kai 2006 m. VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo iškritęs pro Bresto viešbučio „Inturist“ langą, valstybininkai buvo apkaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis. Po V.Pociūno mirties A.Januška pasitraukė iš URM. Tačiau ne iš pilkojo kardinolo posto: tapo socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo patarėju.

„WikiLeaks“ paskelbtuose slaptuose dokumentuose stebimasi, kad A.Januškos žodis turėjo svorį ir amžiaus sandoriuose – Lietuvai parduodant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą „Williams“, paskui Lenkijos „Orlen“, kad tai A.Januška neva privertė Viktorą Uspaskichą dėl partijos juodosios buhalterijos sprukti iš Lietuvos.

Apie dabar 55-erių A.Janušką negirdėti, išskyrus žinias, kad jis nevykdė teismo sprendimo nugriauti savavališkai pasistatytą pirtelę Dzūkijos nacionaliniame parke. E.Jakilaitis girdėjęs, kad dabar jis augina avis.

Buvę kolegos jį apibūdina kaip protingą strategą ir sunkiai randa atsakymą, kaip viename žmoguje tilpo kovotojas už Lietuvos Nepriklausomybę ir manipuliatorius valstybės slapta informacija.

Vis dėlto, filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus hab. dr. Zenono Norkaus manymu, VSD pulkininko V.Pociūno žuvimo bylos peripetijos neleidžia teigti, kad valstybininkai ir pilkieji kardinolai tėra tik mitas ar Kremliaus propaganda.

Galingiausiųjų seka surašyta Konstitucijoje

Dėl to, kas valstybėje įtakingiausi, atrodytų, nereikia daryti jokių tyrimų ar apklausų – tereikia pacituoti Konstituciją. Jei apklausose (tokias aštuonerius metus rengė ir „Veidas“) ši konstitucinė seka pažeidžiama, tokiu atveju verta sunerimti.

Pavyzdžiui, „Veido“ 2007 m. apklausoje pirmavo pensininku Nr.1 valstybėje vadintas jokių oficialių pareigų tuomet nebeturėjęs Algirdas Brazauskas, o Prezidentas V.Adamkus tebuvo ketvirtas.

Bet ir A.Brazauskas, ir dabar Vytautas Landsbergis, taip pat neturintis jokių oficialių pareigų, bet tebeįtakingas, – ypatingi pensininkai. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo du dešimtmečius šie politikos ąžuolai pasikeisdami (tiesa, ne savo, o rinkėjų valia) savo autoriteto ir, ne paslaptis, savo paskirtų ar su jų palaiminimu į valstybės arba partinę valdžią patekusių asmenų galios dėka tebereguliavo politinį eismą net tada, kai nebeturėjo jokių oficialių pareigų.

Pasak Z.Norkaus geriausias politiko įtakos rodiklis ir  yra gebėjimas išlikti viršuje. Tad savotiškas Lietuvos politikos Sabonis yra Vytautas Landsbergis – taip pat ir nuo to laiko, kai pasitraukė iš formalaus konservatorių partijos lyderio pareigų, tapdamas kaip ir jų žaidžiančiu treneriu.

Tiesa, abiem politikos saboniams yra tekę nuryti karčių išsekusios įtakos piliulių. A.Brazauskas, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas ir dviejų Vyriausybių premjeras, prie savo paties buvusio kabineto Vyriausybės rūmuose pralaukęs 50 minučių, turėjo apsisukti ir išeiti, nes dešiniųjų premjeras Andrius Kubilius nerado jam laiko.

O praėjusią savaitę Seimas atmetė V.Landsbergio kandidatūrą Laisvės premijai gauti. Nesigilinant į apgailėtinas aplinkybes V.Landsbergis bent jau gali didžiuotis, kad ir 26-aisiais Nepriklausomybės metais, sulaukęs garbaus amžiaus, jis dar ne muziejinis eksponatas, o politiniams, ką jau kalbėti apie savo partijos, procesams įtaką darantis politikos veikėjas.

Priešingai nei A.Brazausko, V.Adamkaus įtaka, atrodė, baigėsi vos uždarius Prezidento kabineto duris: vos baigęs kadenciją 2009 m. „Veido“ apklausoje jis nukrito į 26-ą vietą įtakingųjų sąraše. Tik mirus A.Brazauskui V.Adamkus vėl imtas dažniau kalbinti ir cituoti, o kartu ėmė kilti ir visuomenės apklausų bei įtakingųjų reitinguose, nors jo įtaka labiau moralinė.

Visai ne pagal Konstituciją įtakingųjų sekoje atrodo Seimo vadovai. Taip, V.Landsbergis eidamas šias pareigas buvo neabejotinai lyderis (tiesa, iki Prezidento institucijos atkūrimo tai buvo aukščiausias valstybės postas). 2009 m. Seimo pirmininke tapusi konservatorė Irena Degutienė „Veido“ įtakingųjų apklausoje iš karto šoko į ketvirtą vietą, nors prieš metus nepateko net į 60-uką.

Tačiau Nr.1 pramogų pasaulyje, bet tikrai ne politikoje, tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, nors su povo pasipūtimu pareikalavęs į jį kreiptis solidžiai, kaip į „vieną iš trijų“ valstybėje, įtakingiausiųjų reitinguose 2008 m. tebuvo 27-as. Beje, kaip ir dabartinės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės įtaka, pasak vieno parlamentaro, prasideda ir baigiasi galia įtraukti kokį klausimą į Seimo posėdžio darbotvarkę ar jį išbraukti.

Tiesa, kartais tas „įtraukti“ ar „neįtraukti“ turi nemažos įtakos: taip ji savo patroną V.Uspaskichą gelbėjo nuo teisinės neliečiamybės svarstymo.

O štai premjero pareigybė vieną įtakingiausių valstybėje darė bet kurį šiame poste. Tiesa, nedaugelis likdavo svarbus ir jo netekęs.

Dvidešimt metų – tas pats kvartetas

Paprašyti nurodyti pirmųjų 20-ies Nepriklausomybės metų pačius įtakingiausiuosius „Veido“ pašnekovai vardijo tas pačias keturias pavardes, tik, priklausomai nuo ideologinių simpatijų, ne ta pačia seka: du to laiko Prezidentus – A.Brazauską ir V.Adamkų, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką – de facto valstybės vadovą prof. V.Landsbergį ir verslininką, Kovo 11-osios Akto signatarą ir premjerą Bronislovą Lubį.

Česlovas Juršėnas, taip pat signataras, beveik 23-ejus metus Seimo narys, triskart buvęs Seimo pirmininku ir tiek pat kartų vicepirmininku, vertindamas pirmuosius 15 metų po nepriklausomybės atkūrimo, įtakingiausiųjų ketvertuką papildo dviem to meto premjerais Gediminu Vagnoriumi bei Adolfu Šleževičiumi ir Prezidentu Rolandu Paksu. Nors šis poste neišbuvo nė pusantrų metų, bet Prezidentą ir jo siūlymus, kad ir kas juo buvo, pasak Č.Juršėno, Seimas vertino kaip labai svarbius. Bet ir veto visi sulaukdavę. Č.Juršėnas prisimena, kad vetuoti penki ar šeši V.Adamkaus atmesti įstatymai: „Pora buvo reikalingų liberalams, o pora – socialdemokratams, sutarėme vieni kitus palaikyti, ir veto buvo atmesti.“

Kiekvienas iš politikų elito savaip įėjo į to laikotarpio istoriją. Č.Juršėnas vertina: „V.Landsbergis tikrai labai stengėsi, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė: kreipėsi į visas puses – į kairę ir į dešinę, į dangų ir į pragarą. Yra keletas dokumentų, kur jis tiesiog maldauja: pripažinkite, padarykite ką nors. Apmaudu, bet tinkamo atsako ilgai nebuvo net iš tokių demokratų ir antikomunistų, kaip Lechas Walęsa ar Vaclavas Havelas, – jie nedrįso pirma kitų to padaryti. Bet tai V.Landsbergio nestabdė ir jis toliau darė savo darbą.“

Kitas etapas, kai dešinieji grįžo į valdžią po triuškinamo LDDP pralaimėjimo 1996 m. Seimo rinkimuose. Tada jau buvo atkurta Prezidento institucija, valstybės vadovu išrinktas A.Brazauskas. „Kartais V.Landsbergis pademonstruodavo savo įtaką dubliuodamas Prezidentą. Pavyzdžiui, šis kažkur važiuoja, o V.Landsbergis užšoka su savo vizitu į tą pačią šalį pirmas. Arba dabar skandalas, kad dukart nepatvirtino generalinio prokuroro. O Prezidento A.Brazausko teiktą valstybės kontrolierių konservatorių laikais patvirtino tik iš trečio karto ir kandidatai buvo ne kokie smulkmenos, o trys signatarai – teisininkas Kęstutis Lapinskas (paskui tapęs Konstitucinio Teismo pirmininku), ekonomistas Audrius Rudys ir teisininkas Jonas Liaučius, kurį pagaliau Seimas patvirtino. Žinoma, tai lėmė konservatoriai ir jų lyderis“, – pasakoja Č.Juršėnas.

Bet, jo vertinimu, V.Landsbergis esant būtinybei ėjo ir į kompromisą. Nei tada, nei dabar tuo nesigiriama, bet istorijoje yra toks faktas: Vyriausybė parlamentui pateikė dokumento dėl moratoriumo projektą. Nors jis buvo apsuptas trimis apsaugos žiedais, bet skambėjo, kad atsisakome Kovo 11-osios akto. Seime kilo didžiuliai ginčai. Bet pats V.Landsbergis pateikė balsavimui galutinį variantą.

Dar didesnis kompromisas buvo dėl sovietų armijos išvedimo. Tauta per referendumą balsavo ją išvesti 1992 m., o išvesta 1993-iųjų rugpjūčio pabaigoje. V.Landsbergio vadovaujama delegacija nuvažiavo į Maskvą ir parsivežė tokius susitarimus. „Įsivaizduokite, būtų A.Brazauskas nuvažiavęs – kas iš jo būtų likę? Sakytų: tauta nubalsavo, o Brazauskas nusileido. Bet V.Landsbergis ėjo į kompromisą ir teisingai padarė. Sukelti didelį skandalą tada būtų reiškę užtęsti armijos išvedimą“, – vertina vienas įtakingiausių to meto socialdemokratų.

Jo nuomone, A.Brazausko jėga buvo kita: jis buvo žmogus, kuris pažinojo Lietuvą iš visų pusių ir giliai, pažinojo ir vertino žmones. Pasak Č.Juršėno, jo tikslas buvo tas pats – kurti kitokią, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos Lietuvą, bet su kuo mažiausiais praradimais, kad būtų kuo mažiau ašarų.

Vis dėlto net pats A.Brazauskas neformaliuose pokalbiuose pripažindavo, kad Seimo rinkimus laimėjus konservatoriams kaip Prezidentas jis buvo nustumtas į politinę paraštę.

Aplink vienos, ir aplink kitos pakraipos pirmuosius asmenis buvo „antro flango“ įtakingųjų. Tarp jų Č.Juršėnas visų pirma išskiria Romualdą Ozolą, pasitarnavusį, kad būtų daugiau demokratijos, kad parlamente būtų laikomasi demokratinių taisyklių.

Bet gal valstybės modernumo mums ir pristigo, kad 20 metų įtakingiausi buvo keturi vyresnės kartos atstovai, realiai taip ir neprileidę prie įtakos jaunesnių? Tiesa, tenka pripažinti, kad ši tezė – su išimtimi: R.Paksas buvo jaunesnės kartos, bet pats prasčiausias įtakingasis Lietuvos ketvirčio amžiaus nepriklausomybės istorijoje.

D.Grybauskaitė: daug galios ar daug triukšmo?

19-aisiais nepriklausomybės metais į politikos olimpą kaip kometa įskriejo politine įtaka pirmtakams ne tik prilygusi, bet ir juos pralenkusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji, kaip kritikė iš užsienio, patekdavo tarp įtakingiausiųjų dar būdama eurokomisarė – 2008 m. „Veido“ apklausoje ji buvo ketvirta.

Savo galias D.Grybauskaitė ėmė demonstruoti nė nesulaukusi inauguracijos – pareikalavo, kad jau pirmą jos darbo dieną ant stalo būtų sprendimas, kaip iš „Leo LT“ atsiimti energetikos įmonių kontrolę. O aukštų pareigūnų, diplomatų, ministrų galvos lėkė kaip iš po giljotinos. Tačiau 2008-aisiais niekam nė minties nekilo tam priešintis, o dabar Prezidentės viešas nepasitenkinimas ar net nepasitikėjimo pareiškimai neprivertė anksčiau kadencijos pabaigos atsistatydinti jos pačios paskirtų nei generalinio prokuroro Dariaus Valio, nei VSD vadovo Gedimino Grinos.

„Žmonės mano, kad D.Grybauskaitė labai įtakinga. Nemanau – triukšmo garsas yra triukšmo garsas, bet nebūtinai poveikis sprendimams“, – mano įtakingas žurnalistas E.Jakilaitis. Bet jis pripažįsta: įtakingesnio už ją valstybėje dabar ir nėra. D.Grybauskaitė, palyginti su jos pirmtakais, gal ir įtakingiausia, ypač pirmą kadenciją, esant dešiniosios koalicijos daugumai.

Netikėtai D.Grybauskaitei rimtą konkurenciją sudarė, atrodytų, nieko bendra su lyderyste ir įtakingumu nė turėti negalintis neryžtingas, nesklandžiai šnekantis, pats sau nuolat prieštaraujantis premjeras A.Butkevičius.

Partijų peizaže, nors viešai dabar nedažnai matomas, tebeturi įtakos V.Uspaskichas. Akivaizdu, E.Jakilaičio įsitikinimu, kad jis įtakingesnis už dabartinį Darbo partijos pirmininką Valentiną Mazuronį ir jau daug kartų – už L.Graužinienę. O pačioje Darbo partijoje V.Uspaskichas – vienvaldis: jis kada panorėjęs gali atsiimti šios partijos pirmininko pareigas, jei dabartinis netinkamai interpretuos jo prašymus.

Kartu su populiarumu didėja ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio įtaka. Tačiau neatrodo, kad kartu su postu įtaką įgijo naujasis konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis. „A.Kubiliaus įtaka didesnė už G.Landsbergio, nes tai A.Kubilius šio žaidimo režisierius. O personažas, aktorius retai būna įtakingesnis už režisierių ir prodiuserį. Čia buvo A.Kubiliaus scenarijus: jis sugalvojo genialiai, nes galėjo pralošti rinkimus I.Degutienei, o dabar tą partiją laimėjo – V.Landsbergis pasisakydavo prieš jo kandidatūrą, dabar yra jo sąjungininkas“, – A.Kubiliaus partiją atskleidžia E.Jakilaitis.

Kas daro įtaką įtakingiausiems

Kur kas tiksliau galios centrai atsiskleidžia pabandžius praskleisti uždangą, kas daro įtaką įtakingiausiems. Žinoma, šie asmenys nepatenka į įtakingiausiųjų reitingus, nes jie juk – pilkieji kardinolai, kurių įtakos svorį galima matuoti tik neoficialia nuomone (todėl ir daugelis pašnekovų nenorėjo būti įvardyti), dalyvaujančiųjų sprendimų priėmimo procese apklausomis (visuomenės apklausos čia netinka, nes žmonės negali žinoti, kas vyksta politikos užkulisiuose) ir dedukciniu metodu.

Gausybėje vaidybinių filmų apie pasaulio galingųjų JAV prezidentus galima susidaryti nuomonę, kad kol jie miega, jų komanda ir prie jos prieinantys asmenys stumdo valstybės ir jos veikėjų likimus, it sėdėdami prie šachmatų lentos.

Be abejo, komandos įtaka didžiulė. Nevertinant, ar iš to valstybei buvo daugiau naudos, ar žalos, užtenka vien palyginti Adamkų Pirmąjį su stipria „prezidentūrėle“, ir Adamkų Antrąjį, kai jis susirinko tokią komandą, kuri jo nenustelbtų. Vis dėlto, kaip pabrėžia įtakas politinių sprendimų priėmimui tirianti ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė politologė dr. Irmina Matonytė, patarėjų korpusas labai reikšmingas, bet atsakomybė ir viešas iniciatyvų pristatymas – tai jau viešo asmens vaidmuo.

A.Brazauskas, Č.Juršėno manymu, kokio vieno pilkojo kardinolo neturėjo. Į tokį vaidmenį pretendavo akademikas Raimundas Rajeckas, bet kai pradėjo per daug „stengtis“, neteko posto, kaip dažnai būna, jei kas ima trukdyti pirmiesiems asmenims, ir buvo išsiųstas į „auksinę“ tremtį – paskirtas ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje. Grįžęs iš Londono jis paskelbė atvirą laišką Prezidentui, protestuodamas prieš savo buvusio boso vykdomą šalies vidaus ir užsienio politiką.

Č.Juršėnas pasakoja, kad A.Brazauskas mėgo be tarpininkų kalbėtis su savo patarėjais, kitais asmenimis. Kiekvieną pirmadienį A.Brazausko kabinete (tada dar Seimo rūmuose) rinkdavosi trejetas – Prezidentas, premjeras ir Č.Juršėnas, kaip Seimo pirmininkas. „A.Brazauskas klausdavo apie padėtį, keldavo uždavinius, susitardavome, ką daryti. Aš trijulėje buvau vyriausiasis technologas: žinojau, kaip tai padaryti. Pats kūriau taisykles – Seimo statutą, tad turėjau pranašumą ir tuo pasinaudodavau, bet su šypsena, elegantiškai: kol kiti susigaudo – šaukštai po pietų“, – šelmiškai šypsosi Č.Juršėnas.

V.Landsbergio to meto bendražygiai pasakoja, kad jis buvo toks „pats sau“: jei jau ką nutarė, niekas nepertars. Gal kiek arčiau pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo prisileidęs Virgilijų Čepaitį, Eduardą Vilką. „Reikėjo iš karto steigti partiją, nes Sąjūdyje buvo daug skirtingų žmonių ir visokių įtakų“, – prisimena vienas Sąjūdžio pirmeivių.

Kas buvo tikrieji projekto „Paksas – Prezidentas“ režisieriai ir prodiuseriai, kur kas tiksliau nei supoetinto ir heroizuoto vaizdelio „meniniame“ filme „Pilotas“ įrodė Konstitucinis Teismas. Paaiškėjo, kad politinę galią valstybėje įgydavo net Kauno dantistės, o valstybės vadovas tardavosi ne tik su aiškiaregėmis. „Kai Jurijų Borisovą įformino patarėju, tai papiktino net tuos, kurie jį buvo linkę paremti. R.Pakso apskaičiavimu, jam turėjo užtekti rėmėjų Seime balsų. Balsavimo dėl apkaltos dieną, 2004 m. balandžio 6-ąją, keturis kartus kalbėjomės telefonu, įtikinėjau, kad atsistatydintų pats. Bet R.Paksas kartojo „ne“, – prisimena tuometis Seimo pirmininkas Č.Juršėnas.

Prezidentas V.Adamkus buvo kaltinamas per dideliu pasitikėjimu patarėjais, o dabartinė valstybės vadovė, atvirkščiai, dedasi esanti visiškai nuo nieko nepriklausoma, o patarėjų, ją pačią cituojant, jai reikia tik informacijai surinkti.

„Priešingai nei ankstesni Prezidentai, Grybauskaitė mažai bendrauja su aplinkiniais, neina į renginius, po jų nelieka pasikalbėti, vadinasi, ratas, iš kurio ji susirenka informaciją, labai siauras, tad poveikį jos nuomonei daro labai ribotas kiekis žmonių. Kadangi ji labai introvertiškas žmogus, tikėtina, kad jai labai didelę įtaką turi visokios specialiųjų tarnybų pažymos apie įvairius asmenis ir jai labai įdomu jas paskaityti. Logiška, kad tų, kurie neša tas pažymas, oficialiuose reitinguose nėra, o jie daro jai labai nemažą įtaką“, – daro išvadą politinių laidų vedėjas E.Jakilaitis.

Dabartinė Vyriausybės galva A.Butkevičius, kaip pasakoja arti jo buvę ar tebesantys žmonės, nėra reformų premjeras, jo politika – daryti vaizdą, lyg kažkas vyksta, bet iš tikrųjų nieko per daug nedaryti, ir ne turtai, o reitingai yra jo narkotikas. Tad arčiausiai – tie, kurie atsako už viešuosius ryšius. Jo atstovė spaudai Evelina Butkutė-Lazdauskienė yra viena iš dviejų patarėjų, kurie esant reikalui visuomet gali eiti tiesiai į jo kabinetą. Tokią išimtinę teisę dar turi patarėja ekonomikos klausimais Irina Urbonavičiūtė.

Premjeras kviečia pietų jam palankesnius žiniasklaidos, bankų, kitų institucijų atstovus aptarti problemų, šie jaučiasi įvertinti, pagerbti, ir tokiais būdais bandoma valdyti viešąją nuomonę. Arba, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis – vienas laisviausiai patenkančių pas premjerą žmonių: įvertindamas jo dažną kalbėjimą viešojoje erdvėje, tokiu draugiškumo demonstravimu premjeras siekia neutralizuoti galimus neigiamus verslo vertinimus.

Šaipomasi, kad premjerui didžiausią įtaką turi tas, kuris šneka su juo paskutinis, todėl jis vis ir kaitalioja nuomonę. Bet geriau pažįstantieji A.Butkevičių mano, kad tokia jo taktika – į klausimus atsakinėti nerišliai, tačiau ramiai, tada žurnalistas užmiršta, ko klausia, ir leidžia šnekėti bet ką. Paprasti žmonės dar mažiau supranta, tad premjeras lieka tas, kurio žodis būna paskutinis, o ramus tonas nustelbia, ką jis pasakė anksčiau.

Vis dėlto A.Butkevičiui įtaką gali padaryti ne bet kas. Kai kuriais klausimais apskritai jo neperkalbėsi, o jei kas ir gali tai padaryti, tai nebent finansų ar susisiekimo ministrai Rimantas Šadžius ir Rimantas Sinkevičius ar Seimo narys Algirdas Sysas. Anksčiau socialdemokratų pilkuoju kardinolu vadintas Juozas Bernatonis ar ekspremjeras Gediminas Kirkilas dabar tikrai ne tie žmonės, kuriuos premjeras mėgsta.

Ir nuo kai kurių valdančiosios koalicijos partnerių, pavyzdžiui, V.Uspaskicho, jam alergija, bet A.Butkevičius jo paisė, nes šis bet kada galėjo išeiti į viešąją erdvę.

Akivaizdu, kad premjerui nekvestionuojama buvo Prezidentės pozicija energetikos ir gynybos klausimais, ir jis dirgliai reaguodavo, jei kas bandydavo siūlyti kitokią nuomonę.

Bet, kaip juokauja E.Jakilaitis, kai kur įtaka premjerui labai lengvai prognozuojama, pavyzdžiui, galima lažintis, kas statys nacionalinį stadioną ir ar ten yra žodis „Panevėžys“.

Verslas politikų duris koja atsidarinėdavo

„Verslininkai daro didelę ir kartais labai jau siaurus interesus atitinkančią įtaką politikams, bet kol įstatymu nebuvo uždrausta juridiniams asmenims remti partijų, verslininkai koja duris atsidarinėdavo“, – politikų prievoles savo finansiniams rėmėjams primena ano meto politikas.

Įvairaus plauko pinigingieji dosniai rėmė politikų rinkimų kampanijas (ir ne tik jas), bet paskui supančioti politikai dirbo tiems, kurie jiems nupirko darbo vietą. Kad milijono R.Paksui davėjas su Rusijos tam tikromis tarnybomis siejamas J.Borisovas valdė Lietuvos Prezidentą, įrodė ir Konstitucinis Teismas.

Politikai vadovavosi principu – pinigai nekvepia. Bet paskui – ojojoj koks tvaikas sklisdavo nuo partijų. Kelios viešumon patekusios VSD pažymos praskleidė uždangą, kaip VP su valdžia derėjosi dėl „Leo LT“ ar „Rubicon Group“ pirko įtaką Vilniaus savivaldybėje, kaip verslas „banko bilietais“ su net kelių partijų „iždininkais“ atsiskaitinėjo už atliktus darbus, kaip per verslą ir jo pinigus mūsų valstybės sprendimų priėmėjams įtaką bandė daryti Rusijos spec. tarnybos.“

Z.Norkaus manymu, ryškiausi verslo įtakos pavyzdžiai galėtų būti Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) elektros skirstomųjų tinklų privatizacija 2002 m. bei tik per plauką nepasisekusi „Leo LT“ afera 2007–2008 m.: „Už abiejų stovėjo VP savininkų interesai. VST privatizacijos istorija gali būti vadovėlinis pavyzdys, kaip ir kodėl privati monopolija ne geresnė, bet blogesnė už valstybinę monopoliją tose ūkio srityse, kuriose monopolija technologiškai neišvengiama. Smarkiai padidėjo elektros energijos kainos vartotojams, bet iki 2008 m. krizės VST investavo dvigubai mažiau negu valstybės nuosavybėje likę Rytų skirstomieji tinklai.“

Verslo, tiksliau, pinigų įtakos Lietuvos įtakingųjų ketvirčio amžiaus sagoje išsiskiria B.Lubio fenomenas. Jo įtakos valdžių pasikeitimas nekeitė. „B.Lubys buvo įtakingas ir liko įtakingas tiek būdamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, tiek vicepremjeras, tiek premjeras, tiek grįžęs į verslą. Jis buvo tas, kuris matė visą Lietuvą, jos problemas, santykių su užsienio šalimis klausimus, nes jo strategija buvo verslą išvesti į užsienį, ir jis to pasiekė. B.Lubys buvo geras patarėjas ir A.Brazauskui, ir kitiems politikams. Jis neprotegavo savo verslo, jį pats susitvarkydavo, o žiūrėjo plačiau“, – taip B.Lubį vertina Č.Juršėnas, pridurdamas, jog, nepaisant neabejotinos jo įtakos, nebuvo taip, kad B.Lubys pasakė, ir sprendimas priimtas: galutinis sprendimas priklausė frakcijai ar koalicijai.

Bet, kaip pasakoja artimos B.Lubio aplinkos žmonės, nuo kokių 2005-ųjų jis ėmė retai gauti kvietimų į svarbius valstybėje renginius, jo nuomonė tapo nebeįdomi. O galutinis lūžis įtakos kreivėje – pralaimėtas Vakarų skirstomųjų tinklų pirkimo konkursas ir pasipylusios atakos prieš jį žiniasklaidoje. B.Lubys tai skaudžiai išgyveno. Pavaldiniai patarinėjo duoti atkirtį per jo paties valdomą žiniasklaidą (galima daryti prielaidą, jog nuostolingas „Lietuvos žinias“ ir menkos įtakos Baltijos televizijos kanalą jis ir išlaikė tam, kad reikalui esant galėtų per juos kirsti atgal). B.Lubys patarimams neprieštaravo, bet sakydavo: dar ne dabar. Tačiau taip viskas ir likdavo.

Kad B.Lubio įtaka liko praeityje, įrodė ir dar vienas itin skaudus smūgis – jis pralaimėjo kovą dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos.

Ironiška, bet atėjus naujam „Lietuvos žinių“ redaktoriui ir dienraščiui ėmus pulti oponentus vėl daug kas „prisiminė“ B.Lubį – įvairūs veikėjai ėmė siųsti pas jį žygeivius, jis vėl imtas kviesti į renginius.

B.Lubys nuo kitų verslininkų skyrėsi ir tuo, kad, laikytas A.Brazausko bendražygiu, prieš rinkimus vienodai paremdavo visas didžiąsias partijas, sakydamas, jog taip remia demokratijos procesą. Skyrėsi  ir tuo, kad jei matė reikalą, pats beldėsi į įtakingiausiųjų duris ir visi jį matė. Žinoma, niekas neabejojo, kad būta ir užkulisinių derybų.

Kitus verslo įtakingiausiuosius – „VP dešimtuko“ ar „MG Baltic“ galvas – net viešai kalbant retai išgirsi, o Seime Nerijaus Numavičiaus ar Dariaus Mockaus nepamatysi: jie siunčia čia savo žmones, perka tokią viešųjų ryšių agentūrų paslaugą arba ne jie pas politikus veržiasi, o atvirkščiai.

Kaip pasakoja parlamentarai, didžiojo verslo magnatai darė ir daro dažnai nematomą, bet labai didelę įtaką įstatymų leidybai ir įvairiems valdžios sprendimams, susijusiems su jų verslu. Keistoka, kad oficialiai užsiregistravęs lobistas tampomas po teismus, bet pilni Seimo koridoriai nežinia ko čia vaikštinėjančių žmonių. Lobistinės veiklos įstatymas realiai neveikia ir niekada neveikė.

Neabejotina ir įvairių verslo asociacijų, ypač LPK įtaka politikams. Nors sunku prilygti du dešimtmečius tarp įtakingųjų buvusiam jos steigėjui ir vadovui B.Lubiui, bet ir dabartinis LPK prezidentas R.Dargis – vienas matomiausių ir vienas įtakingiausių verslo atstovų.

Dažnai į savo laidas R.Dargį kviečiantis E.Jakilaitis išskiria jo unikalų gebėjimą viešai kalbėti, matymo plotį, problemos suvokimą, strateginį mąstymą, o tai daro įspūdį ir tam tikrą įtaką tiems, kurie jo klausosi.

LPK, kitų verslo asociacijų įtaka politikams, bent jau dalis jos – vieša ir teigiama: tai, kad ginama ne vieno kurio nors verslo subjekto, o viso verslo interesai, leidžia politikams išvengti klaidingų sprendimų. Bet, kaip atkreipia dėmesį vienas pašnekovas, esti abejonių, ar verslo ir politikų bičiulystė apsiriboja tik įstatymų leidybos sritimi ar visokių „gairelių“ tarp verslo ir premjero ar ūkio ministro apsidalijimu.

Kai kurių politikų bei valdininkų meilės ir nemeilės su verslininkais virsta arba nevirsta ES pinigų upėmis, iš kurių tiek vieni, tiek kiti, įtariama, lygia greta turtėja. Tačiau skandalų daug, o kiek gavusiųjų pagal nuopelnus? Deja, korupciniai įtakos tinklai sumegzti profesionaliau nei juos gaudančiųjų.

Nauja tendencija: tiesioginę įtaką politikams ima daryti ne verslas, o advokatai. Ar ne keista, kad daugybę, o energetikos srityje – beveik visus svarbiausius įstatymus rengia advokatų kontoros, tiksliau, viena – Rolando Valiūno „Ellex“ (anksčiau LAWIN). Būtent šios kontoros atstovų būna įvairiausiose valstybės komisijose ir darbo grupėse, jos darbuotojai tampa svarbių valstybės institucijų ar D.Grybauskaitės rinkimų kampanijos vadovais.

„Ši advokatų kontora, matyt, buvo sumaniausia – plėtėsi, dabar didžiausia, atstovauja didžiausioms įmonėms. Jais pasitiki didžiausias verslas ir investuotojai. Maža to, pats R.Valiūnas yra ir Investuotojų forumo valdybos pirmininkas, jis kalba užsienio kapitalo, investuotojų Lietuvoje vardu. Kaip jis gali būti neįtakingas?“ – svarsto E.Jakilaitis.

Bet gal tai nelegalus lobizmas – gal įstatymų projektų rengimą iš piliečių rinktų politikų perėmę aukščiausios prabos teisininkai atstovauja ne visuomenės, o savo klientų interesams?

Vis dėlto, kaip sako I.Matonytė, tikriausiai ne pati advokatų kontora siūlėsi politikams, o jiems pasiūlyta rengti įstatymus, galų gale už įstatymus balsuoja ne advokatai, o Seimo nariai, tad galutinis pasirinkimas ir atsakomybė – jų. Tačiau įstatymų rengėjų parinkimas, jų apmokėjimas, kaip paaiškėjo ir socialinio modelio projekto atveju, nei skaidrus, nei reglamentuotas, be to, labai brangus.

O jei į šalies paveikslą dar pažiūrėtume ir kaip į 60 figūrų dėlionę, tai dar labiau kiltų abejonė, kas iš tikrųjų valdo valstybę, tiksliau, kas valdo valdančiuosius. Korupcijos lygis savivaldybėse rekordinis ir lenkia nacionalinę valdžią. Daugelis savivaldybių turi savo politikos ir verslo karaliukus, kurie dirba vieni kitų naudai.

Nepriklausomybės pradžioje kai kurių savivaldybių valdžios virveles bandė tampyti ir kriminalinis pasaulis. Bet piliečių gerovei ne mažiau kenkia ir šiandieninis, nors ne toks brutalus, kostiumuotas, bet korumpulų nusikalstamas pasaulis.

O kai kurie pašnekovai patarė išorinę įtaką politikams matuoti ne tik pagal tai, kas daryta, bet ir pagal tai, kurias sritis labai ilgai apėjo bet kokios reformos. Jei tiek metų buvome šimtu procentų priklausomi nuo Rusijos energetikos ar nereformavome sveikatos apsaugos, galima daryti prielaidą: mūsų valdantieji buvo arba visiški  nevykėliai, arba rusiškų įtakų klapčiukai energetikos srityje ir tiesiog mirtingieji, bijantys pajudinti sveikatos įstaigų vyr. gydytojus.

Energetikos reformos dabar jau įvykdytos, tik, Z.Norkaus vertinimu, nevykusiai, todėl turime valgyti jų rūgščius vaisius: „Jie rūgštūs, nes energetikos klausimai politizuoti, paverčiant energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos nacionalinės politikos prioritetu. Juo mikliai pasinaudoja ir privatūs interesai, kurių atstovai drauge su energetikos įmonių vadovais į savo kišenę ir įsideda didelę „mokesčio už energetinę nepriklausomybę“ dalį.“

Nuomonės plovėjai ir formuotojai

Dar viena lietuviška keistenybė: dažniausiai žiniasklaidos cituojami, tad, galima daryti prielaidą, ir įtakingiausi nuomonės formuotojai – bankų analitikai. I.Matonytė primena, kad citavimo lyderis „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis dirbo (ir tebedirba) ISM, aštrų protą turėjo tą patį, bet nebuvo tarp labiausiai cituojamų asmenų valstybėje, kol nepradėjo dirbti banke.

„Bankai elgiasi protingai: turėdami didelį kapitalą, samdo protingus žmones, kurie kalba apie viską, bet kartu ir tai, kas palanku bankui“, – atkreipia dėmesį E.Jakilaitis, pridurdamas, kad viešajame sektoriuje yra protingų žmonių, bet jie nešneka, tad tai viešojo sektoriaus, o ne bankų problema. Pavyzdžiui, Finansų ministerijoje yra kažkoks mistinis analitikas, kurio makroekonominės prognozės būna tikslesnės už bankų, bet kas jį girdėjęs?

Bankai Lietuvoje turi neadekvačiai didelę įtaką ir kreditavimo galimybe, ir reiškimusi viešojoje erdvėje.  Z.Norkaus manymu, šiuo metu didžiausia problema  yra kelių Lietuvos finansų rinką monopolizavusių bankų diktatas ir savavaliavimas, nuo kurio šalies vartotojų negina nei Lietuvos bankas, nei tautos atstovai Seime, nei Vyriausybė.

Tad nenuostabu, kad premjeras A.Butkevičius, kaip pasakoja jo aplinkos žmonės, linkęs atmesti visus siūlymus, jei tik jie gali nepatikti bankams.

Kur kas menkesnė kitų ekspertų ar politologų įtaka, nors bemaž kiekvienas aukštas valdžios žmogus aplink save susiburia ekspertų, tiesa, dažnai tik pritarėjų, kuopelę. Beje, kai kurių jų nuomonės svoris visuomenei sutapdavo su jų patrono kadencija.

Sakoma – kas valdo informaciją, tas ir valdo. Žiniasklaidos įtaka lyg ir didelė, bet ji „sezoninė“ – prieš rinkimus akivaizdžiai šokteli, kaip Kalėdų ir Velykų metu padidėja pasitikėjimas Bažnyčia ir jos hierarchais, kurie taip pat nuolat patenka į įtakingųjų reitingų dešimtukus.

„Yra kažkokios įtakos viešajai nuomonei, bet ne mano, o pašnekovų, kuriuos aš pasikviečiu. Bet kai į vieną krūvą sumetami žiniasklaidos savininkai, investicinių bendrovių valdybų pirmininkai ir samdomi žurnalistai, tai kompromituoja tokias apklausas. Ką mane, kilbuką, lyginti su tokiais asmenimis“, – lygina šiemet „Delfi“ rengtoje apklausoje ketvirtu įtakingiausiu valstybėje išrinktas E.Jakilaitis.

Kaip dabar įtakos prabos ženklas politikui būti pakviestam į E.Jakilaičio laidą (valstybės kontrolierius pareiškė, kad jo vadovaujama institucija įtakinga, nes E.Jakilaitis jį pakvietė į savo laidą!), taip anksčiau politines įtakas reguliavo Audriaus Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“, o Seimo posėdžių salėje ties žurnalistų lože prie LRT „Panoramos“ žurnalistės Nijolės Steiblienės net išsirikiuodavo eilė politikų, kaulijančių būti jos pašnekintiems.

Bet tarp pačių įtakingiausiųjų anksčiau buvę „popierinės“ žiniasklaidos bosai dabar įtaką (kaip ir pozicijas rinkoje) užleidę didžiausio „Delfi“ portalo vyriausiajai redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei.

„Lietuvos ryto“ galva Gedvydas Vainauskas nė iš tolo nebeprilygsta tiems laikams, kai išskirtinė informacija tiesiai iš vienos Gedimino prospekto pusės, kur įsikūrusi Vyriausybė, keliaudavo į kitą, kur reziduoja „Lietuvos rytas“, kas demokratiniame pasaulyje būtų pavadinta tiesiog oligarchiniais ryšiais, kuriuos vainikuodavo bendros dienraščio ir Vyriausybės galvų atostogos Šri Lankoje. O Vitas Tomkus su savo „Respublikos“ leidinių imperija galėjo net mėginti paveikti prezidento rinkimų rezultatus, paskelbdamas apie banko griūtį.

Vis dėlto įtakos sprendimų priėmimui tyrimai rodo, kad

žiniasklaidos įtaka mąžta. Per apklausas tai pripažįsta ir patys žiniasklaidos atstovai. „Tai visuomenės pilietinio brendimo požymis“, – konstatuoja ISM profesorė I.Matonytė.

Beje, įtaką politikų sprendimams daro net… meilė. Iliustratyviausias – A.Brazausko pavyzdys, kai pagal geriausias sovietinės okupacijos metų nomenklatūros tradicijas meilės moteriai vardan prichvatizuotas „Draugystės“ viešbutis.

Kas turi daugiau įtakos, nei derėtų

Vis dėlto, kaip rodo ISM mokslininkų tyrimai, daugiausia sprendimų priėmimo procesus dabar lemia ES institucijos – reikalavimai atitikti ES standartus. Bet tai ne tik geroji žinia: šalia demokratijos aksiomų Lietuvą užvaldė ir įtakingųjų aistra įsisavinti, o kartais tiesiog nusavinti ES milijardus.

Palyginti su demokratinėmis Vakarų šalimis, pas mus didesnė ir verslo įtaka, o juk už termino „verslas“ apklausose slypi daugiau stambusis, o ne vidutinis verslas. Pavyzdžiui, Vokietijoje įtakingos profsąjungos, ir tai kažkiek atskiedžia stambiojo verslo, bankų įtaką.

Visuomenės apklausose kaip įtakinga minima mūsų „auksinė žuvelė“ Rūta Meilutytė ar koks popdainininkas. Taip, juos garbina minios gerbėjų, tad politikai įžymybes medžioja kaip reklamos veidus. Tarp matomumo ir įtakingumo yra sąsajų, bet, kaip rodo praktika, toli gražu ne kiekvienas krepšininkas sulaukė tokio pat palaikymo prie rinkimų urnų kaip krepšinio aikštelėje.

Vis dėlto, pasak I.Matonytės, pagal demokratijos kanonus įtakingumas turėtų būti siejamas ne tiek su asmenybe, kiek su jos atstovaujama institucija. „Asmenys keičiasi, o institucijos lieka. Asmenybės svarbu, bet jos turi išlaikyti institucinį atstovavimo elementą, o ne kartoti „aš“. Tačiau Lietuvoje vyrauja tendencija orientuotis į asmenį“, – pastebi profesorė.

Dar viena bloga tendencija: tyrimai rodo, kad priimant sprendimus Lietuvoje (kaip ir kitose naujesnėse ES narėse) neadekvačiai didelė valdininkų galia, o ji labiausiai nuasmeninta, anonimiška, mažiausiai atsakomybės prisiimanti. Priežasčių čia bent kelios. Labai greitai ir visoje ES priimti sprendimus verčia tai ekonominė krizė, tai terorizmo pavojus, tad diskusijoms laiko nelieka. Konsultuotis su pilietine visuomene privaloma, bet dažna institucija pasirenka kelis palankius sau ekspertus ir sudaro procedūrinę uždangą, neva tariamasi su visuomene.

„Daugumos nuomonė nėra nekintamas dydis – jai galima daryti įtaką, ją keisti, formuoti. Iš žurnalistų, akademinio sluoksnio ir meno žmonių to ir laukiama. Dauguma tai ir daro – tėra tik politiškai teisingos nuomonės retransliuotojai ar ruporai, nes gyvena iš projektų ir kitokių užsakomųjų darbų, kurių parametrus nustato vienas ar kitas užsakovas. Nepriklausomą žurnalistiką keičia viešieji ryšiai, viešąsias diskusijas – informaciniai karai. Į skirtingas partijas pasidaliję politikai yra nuolatiniai jų dalyviai, o ne virš mūšio lauko iškilę stebėtojai ar arbitrai, gebantys atskirti, kuri nuomonė teisinga ar bent jau arčiausiai tiesos“, – konstatuoja Z.Norkus.

Palyginti su Vakarų šalimis, net su Estija, Lietuvoje labai mažas nevyriausybinių organizacijų įtakos svoris. „Tai, kaip ir institucijų nuvertinimas iškeliant asmenybes, – blogi demokratijai ženklai, rusiškas „trendas“, – atkreipia dėmesį I.Matonytė.

Nors į pabaigą eina 26-ieji Nepriklausomybės metai, vis dar neatsikratėme rusiškos, bet nebūtinai iš Rusijos, įtakos.

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...