2013 Birželio 27

Lietuvos ūkiuose auga levandos, sojos, smidrai ir net šokoladinės mėtos

veidas.lt


Mūsų ūkininkai vis drąsiau eksperimentuoja ir imasi auginti ne tik tradicines, bet ir Lietuvos ūkiuose neįprastas augalų rūšis.

Dirbamuosiuose Lietuvos žemės plotuose didžiausi laukai užsodinti javais, rapsais, cukriniais runkeliais ir bulvėmis – kultūromis, su kuriomis vargo mažiausiai, o pelnas garantuotas. Tačiau atsiranda vis daugiau entuziastingų ūkininkų, matančių perspektyvų ir nusprendžiančių auginti įvairesnių rūšių augalų.
Jau yra ne vienas sojų, šparagų, sorų, burnočių, garstyčių, įvairių vaistažolių bei prieskonių augintojas. Deja, tik maža dalis šių vertingų augalų atkeliauja į mūsų parduotuves ar turgelius – beveik visa ūkininkų išauginta produkcija išvežama į užsienį.
Saulius Daniulis, daugiau nei dešimtmetį kartu su tėvais ir broliu ūkininkaujantis Ukmergės rajone, prieš trejus metus pradėjo auginti sojas. Jis sako, kad didžioji jų dalis – kelios dešimtys tonų iškeliavo į Vokietiją. „Vienoje tarptautinėje parodoje indai, sužinoję, kad Lietuvoje auginama nemodifikuota soja, iškart norėjo pasirašyti sutartis ir sakė, kad supirks viską, ką užaugina mūsų ūkininkai. Tokia pat paklausa juntama ir iš Vokietijos, Austrijos, Skandinavijos šalių. Tad sojų auginimas – itin perspektyvi niša“, – atskleidžia S.Daniulis.
Pasak ūkininko, Europos augintojai nepatenkina poreikio, nes sojas nėra labai paprasta auginti. Nors tarpukariu Lietuvoje kone kiekviena kaimo moteris jų savo darže augino ir naudojo maistui, dabartiniams ūkininkams reikia iš naujo mokytis dirbti su šiuo augalu. Išnyko net keturios mūsų laukuose augusios veislės, todėl reikia išsiaiškinti, kurioms rūšims Lietuvoje tinkamos sąlygos, kada jas sėti, kad, tarkim, nesupūtų dirvoje.
Ponas Saulius perskaitė daug literatūros, lankėsi ne viename kitų šalių ūkyje, tačiau nuostolių nepavyko išvengti: „Pernai tarp augalų palikome per mažus tarpus, šiemet per anksti pasėjome, todėl dalis sėklų žuvo. Patiems ūkininkams reikia eksperimentuoti, nes nė vienas agrarinių tyrimų institutas tuo neužsiima.“
Buvęs Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkas prof. Antanas Svirskis taip pat apgailestauja, kad tyrimų, kokių naujų augalų būtų galima auginti, beveik neatliekama. Tad pabandę eksperimentuoti patys ūkininkai dažnai nusivilia ir nuleidžia rankas. Tačiau soja, A.Svirskio žodžiais, gali augti Lietuvos sąlygomis ir tapti puikia alternatyva iš užsienio šalių įvežamiems modifikuotų sojų produktams.

Populiarina burnočius ir soras

Alytaus rajone ūkininkaujantis Alfonsas Peckus sojas augino dešimt metų, tačiau nusprendė ieškoti naujų nišų. Tad šiemet didesnė dalis jo dirbamo 300 ha žemės ploto užsėta garstyčiomis, soromis, burnočiais. Nors pernai 200 t sorų ir 100 t garstyčių ponas Alfonsas išsiuntė į Vokietiją, sako, kad jam ne pinigai svarbiausia. „Darau tai, ko kiti kaime nedaro. Ūkininkavimas – mano hobis, todėl išėjęs į pensiją galiu eksperimentuoti. Be to, noriu propaguoti sveikatai naudingus produktus“, – kodėl augina neįprastus augalus, vardija fizikos mokslų daktaras.
Pasak jo, ypač vertingas yra burnotis. Į aguonų grūdelius panašiose sėklose baltymų, riebalų ir ląstelienos yra gerokai daugiau nei kituose varpiniuose augaluose. Pagal aminorūgščių kiekį burnočiai prilygsta sojoms ir net motinos pienui. Juose gausu ir kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio. Be to, nėra gliuteno, kuris vaikams dažnai sukelia alergiją.
A.Svirskis pabrėžia, kad burnočiai iš pusės milijono pasaulyje priskaičiuojamų augalų patenka į vertingiausiųjų trisdešimtuką. Iš jų lapų galima gaminti salotas, virti sriubas, o sėklos, primenančios riešutų skonį, valgomos vienos, jų dedama į salotas, desertus. Burnočiai vadinami vieni perspektyviausių XXI a. augalų, tad Lietuvos sveiko maisto parduotuvėse jų kilogramas kainuoja net 33 Lt.
A.Peckus, norėdamas vartotojams pasiūlyti daugiau vertingų produktų, dar augina ir laukinius kviečius, kurie neturi gliuteno, bei maistingosiomis savybėmis išsiskiriančias soras.
„Tiek soros, tiek burnočiai kuliami lapkritį, todėl jei augalus užsninga, dalis derliaus žūva. Dėl to daugelis ūkininkų nenori rizikuoti. Be to, ir mūsų vartotojai dar nelabai vertina soras, o apie burnočius nedaug žino, nors tai pasaulyje labai vertinamas augalas“, – dėsto iš senelių ir tėvų paveldėtame ūkyje ne vieną dešimtmetį dirbantis A.Peckus.

Ūkininkų laukuose – levandos, bananinės, šokoladinės mėtos

Pasirodo, mūsų laukuose puikiai gali augti net ir Prancūzijoje, Italijoje populiarūs augalai, kuriems reikia itin daug saulės. Štai Vilniaus rajone, netoli Maišiagalos, Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė 2 ha ploto teritorijoje ne vienus metus augina levandas, iš kurių gamina arbatą, levandų vandenį, puokštes ir kitas namų interjero puošmenas. Be to, šalia kvepiančio ryškiai mėlyno levandų lauko įrengtame kempinge galima apsistoti arba atvykti pasivaikščioti, daugiau sužinoti apie šiuos augalus.
Milnora Pšibišauskienė į savo ūkį Panevėžio rajone Paliūniškio kaime taip pat kviečia visus norinčiuosius susipažinti su įvairiais vaistiniais ir prieskoniniais augalais, juos pauostyti ar paragauti. 38-erių metų moteris kartu su vyru ne tik augina levandas, čiobrelius, mairūnus, bazilikus, kalninius dašius, ežiuoles, bet ir trylika rūšių mėtų. Vienos egzotiškiausių – obuolinė, bananinė, šokoladinė, marokinė, levandinė mėta. Pasak M.Pšibišauskienės, tai ne aromatizuoti augalai, bet išvestos tam tikro kvapo ir skonio mėtų rūšys. Pirmą kartą šiuos augalus ūkininkė pamatė viename Prancūzijos miestų sodų ir pagalvojo, kad išskirtinio skonio mėtos galėtų augti Lietuvoje.
Po agronomijos studijų Lietuvoje ir Prancūzijoje ponia Milnora prieš trejus metus grįžo į tėvų sodybą ir kartu su vyru pradėjo kurti vaistinių bei prieskoninių augalų ūkį. Neįprasto skonio mėtų daigų parsisiuntė iš Prancūzijos, per metus išplėtė augalų plotą nuo 5 arų iki 1,5 hektaro ir pernai pradėjo jais prekiauti. Be to, moteris pati ruošia arbatų bei prieskonių mišinius. „Ir augalus renku, ir raviu rankomis. Turime tik žemės apdirbimo technikos. Dirbame dviese su vyru ir kelis kartus per metus organizuojame talkas“, – pasakoja M.Pšibišauskienė.
Ar pasiteisino toks ūkininkavimo būdas, moteris dar negali tvirtai pasakyti, nes reikia daugiau laiko, kad produkcija susidomėtų daugiau žmonių, bet sužinoję apie neįprastas mėtas žmonės mielai jas perka. Netrukus ūkininkų išaugintų ir paruoštų arbatų bei prieskonių bus galima įsigyti didžiųjų prekybos centrų kaimiškų produktų skyriuose. Jais prekiaujama sveiko, ekologiško maisto parduotuvėlėse.
M.Pšibišauskienė neslepia, kad norint padidinti apyvartą dar reikia nemažai tobulėti vadybos ir rinkodaros srityse, bet svarbiausia, jog parsivežus naują Lietuvoje kultūrą neteko patirti nuostolių dėl auginimo sąlygų. Ponios Milnoros žodžiais, pas mus puikiai auga tiek neįprasto skonio mėtos, tiek levandos. Tiesa, levandos Prancūzijoje užauga šiek tiek vešlesnės, sukaupia daugiau aromatingųjų medžiagų. Lietuvoje ne visos veislės gali peržiemoti, o net ir tos, kurios išgyvena, apšąla, todėl pavasarį turi iš naujo vegetuoti ir krūmeliai nespėja užaugti tokio dydžio kaip Prancūzijoje ar Italijoje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...