Šiomis savaitėmis Lietuvoje ypač dažnai minimas Europos Žmogaus Teisių Teismas. Tiek dėl jame nagrinėtų bylų prieš Lietuvą, tiek dėl pastarosios naujienos – šio teismo teisėjos Danutės Jočienės pareigų paaukštinimo. Apie šias aktualijas ir kalbamės su pačia D.Jočiene.

– Jūs ką tik buvote išrinkta į Europos Žmogaus Teisių Teismo Antrojo skyriaus pirmininko pavaduotojo pareigas trejų metų kadencijai, kuri prasidės nuo 2011 m. vasario 1 d. Tai pirmas kartas Teismo istorijoje, kai į tokias pareigas išrenkama teisėja iš buvusio Sovietų Sąjungos valstybių bloko. Ką tai reiškia Jums pačiai ir kuo šios pareigos svarbios?

D.J.: Man pačiai tai reiškia, kad mano kompetenciją ir žinias pripažįsta kolegos teisėjai, nes skyriaus pirmininko pavaduotoją renka skyriaus teisėjai, kurių šiuo metu mūsų Antrajame skyriuje yra devyni. Kita vertus, man tai reiškia didesnį darbo krūvį ir naujas pareigas. Teismo taisyklių numatytais atvejais skyriaus pirmininko pavaduotojas pakeičia skyriaus pirmininką, padeda jam organizuoti Teismo skyriaus administracinį bei teisinį darbą.

– Visa Lietuva susidomėjusi laukė sprendimo byloje “Paksas prieš Lietuvą”. Kaip Jūs vertinate sprendimą Teismo praktikos požiūriu ir jo įtaką Lietuvos teisei?

D.J.: Visų pirma aš nedalyvavau šioje byloje, nes buvau nuo jos nusišalinusi pagal Teismo 28 taisyklę. Antra, šiuo atveju turėtų būti išskirti du, mano nuomone, svarbūs Teismo praktikos aspektai, liečiantys patį apkaltos procesą ir teisę dalyvauti prezidento rinkimuose, bei teisę balsuoti ir kelti savo kandidatūrą renkant įstatymų leidžiamąją valdžią.

Teismo didžioji kolegija, kurią sudarė 17 teisėjų, sprendė byloje esminį klausimą, ar nuolatinis ir neatšaukiamas draudimas pareiškėjui dalyvauti rinkimuose į Seimą atitinka Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnyje numatytą asmens teisę dalyvauti periodiškai vykstančiuose, slaptuose ir laisvuose rinkimuose, renkant įstatymų leidžiamąją valdžią. Šiuo atveju siūlyčiau prisiminti ir buvusios Europos Žmogaus Teisių Komisijos 1998 m. nutarimą dėl priimtinumo byloje “Baškauskaitė prieš Lietuvą”, kuriame Komisija pabrėžė, kad Pirmojo protokolo 3 straipsnis yra taikomas tik renkant “įstatymų leidybos institucijas”, bet nėra taikomas valstybės vadovo rinkimams. Komisija dar tada pabrėžė, jog nėra požymių, kad Lietuvos prezidento įgaliojimai galėtų būti aiškinami kaip “įstatymų leidybos institucijos”, todėl šis skundas buvo atmestas kaip dalyko prasme nesuderinamas su Konvencijos nuostatomis.

Taigi žinant Teismo praktiką buvo galima tikėtis panašios išvados ir Rolando Pakso byloje dėl ribojimų dalyvauti prezidento rinkimuose, ką Teismas ir padarė, pabrėždamas, kad nei pareiškėjo pašalinimas iš posto, nei įvestas draudimas dalyvauti prezidento rinkimuose nepatenka į Pirmojo protokolo 3 straipsnio taikymo sferą.

Dėl antro aspekto, tai yra dėl teisės dalyvauti rinkimuose renkant įstatymų leidžiamąją valdžią (šiuo atveju dalyvauti LR Seimo rinkimuose), Teismo didžioji kolegija pabrėžė, kad teisė į rinkimus sudaro efektyvios politinės demokratijos fundamentalų principą ir yra ypač svarbi Konvencijos sistemai. Ši teisė apima du aspektus – tai subjektyvi teisė balsuoti ir, antra, kelti savo kandidatūrą rinkimuose. Nors ši teisė labai svarbi, valstybės turi teisę riboti naudojimąsi ja; be to, valstybės turi plačią veiklos laisvę šioje srityje.

Teismas taip pat pabrėžė, kad valstybės vis dėlto turi mažiau galių, nustatydamos tam tikrus ribojimus, naudojantis teise balsuoti; tuo tarpu dėl teisės kelti savo kandidatūrą parlamento rinkimuose galimi didesni ribojimai, tačiau jais negalima panaikinti ar atimti pačios rinkimų teisės esmės ar paneigti jos efektyvumo. Tai reiškia, kad nustatyti naudojimosi rinkimų teise apribojimai turi būti teisėti, proporcingi valstybės siekiamam teisėtam tikslui ir negali trukdyti “laisvam žmonių valios išreiškimui renkant įstatymų leidžiamąją valdžią”.

– Ar yra panašių bylų prieš kitas valstybes, kuriose Teismas būtų sprendęs klausimą dėl apribojimų proporcingumo naudojantis rinkimų teise?

D.J.: Reikėtų paminėti, mano galva, itin įdomią naują bylą pagal Konvencijos 12 protokolą, kurio Lietuvos Respublika iki šiol neratifikavo. Šis Protokolas, priimtas 2000 m., uždraudžia bet kokią diskriminaciją, naudojantis teise, numatyta vidaus įstatymuose. Mano nuomone, jei Lietuva būtų buvusi šio Protokolo dalyvė 2004 m., tai pareiškėjas R.Paksas būtų turėjęs ir turėtų galimybę kelti klausimą ir dėl jo diskriminacijos, dalyvaujant prezidento rinkimuose, kuri numatyta jau vidaus teisėje.

– Lietuvoje vis pasigirsta politikų kalbų apie būtinybę riboti seksualinių mažumų atstovų teises, neleisti jiems iškraipyti valstybėje galiojančių moralinių normų ir tradicijų, mūsų Seime bus svarstomos Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisos dėl baudų už homoseksualinių santykių propagavimą. Kokia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika šioje srityje?

D.J.: Visų pirma reikia pabrėžti, kad Konvencijos 14 straipsnis uždraudžia bet kokią diskriminaciją, naudojantis Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintomis teisėmis įvairiais pagrindais, įskaitant ir seksualinę orientaciją. Tai reiškia, kad homoseksualūs asmenys, kaip ir kiti asmenys, turi visas Konvencijoje numatytas teises ir pagrindines laisves.

Antra, reikia prisiminti L. bylą prieš Lietuvą (2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas), kurioje Teismas nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą transseksualo atžvilgiu privataus gyvenimo kontekste, nes LR civilinis kodeksas, nors ir suteikė pilnamečiams asmenims teisę pakeisti lytį, jei tai mediciniškai įmanoma, tačiau specialus įstatymas dėl lyties pakeitimo operacijos sąlygų ir tvarkos, numatytas taip pat CK, taip ir nebuvo priimtas.

Beje, Lietuva vis dar neįvykdė minėto Strasbūro Teismo sprendimo, specialaus įstatymo iki šiol nėra, o Lietuvos administraciniams teismams jau pateikiami prašymai kompensuoti žalą, kurią transseksualai patyrė atlikdami lyties keitimo operacijas užsienyje. Šiuose prašymuose tiesiogiai remiamasi Strasbūro Teismo sprendimu byloje “L. prieš Lietuvą”. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi pareiškėjui jau buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas aptartu atveju.

Dėl kitų bylų, kurios tiesiogiai susijusios su Lietuvoje diskutuojamu siūlymu bausti už homoseksualių santykių propagavimą, dar galima paminėti gana seną bylą “Dudgeon prieš Jungtinę Karalystę” dėl pilnamečių vyriškos lyties asmenų homoseksualių santykių kriminalizavimo bei “Norris prieš Airiją” bylą. Šios ir kitos panašios bylos perša išvadą, kad pilnamečiai asmenys neturėtų būti baudžiami už homoseksualius santykius, kuriuos jie palaiko laisva valia, nes tai yra jų asmenybės laisvas apsisprendimas ir jų privataus gyvenimo aspektas.

– Lietuvoje garsiai nuskambėjo ir buvo plačiai diskutuojamas administracinių teismų leidimas vis dėlto leisti rengti gėjų eitynes Vilniuje. Kokia yra Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika šiuo klausimu?

D.J.: “Bączkowski ir kiti prieš Lenkiją” byloje Teismas nustatė Konvencijos 11 straipsnio pažeidimą dėl demonstracijos, kurioje turėjo būti pasisakoma prieš diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, religijos, nacionalinės ir etninės priklausomybės pagrindais, draudimo. Šia byla rėmėsi ir Lietuvos VAT praktikai, spręsdami klausimą dėl gėjų eitynių Vilniuje leidimo, tad leidimas buvo duotas.

Konvencijos požiūriu toks LVAT sprendimas yra sveikintinas, tuo labiau kad panašioje byloje “Alekseyev prieš Rusiją” Teismas taip pat nustatė pažeidimų, kai Maskvos valdžios atstovai nuolat neleido vykti gėjų eitynėms, nes, jų nuomone, tokios demonstracijos būtų propagavusios homoseksualumą. Teismas nustatė diskriminaciją dėl pareiškėjų seksualinės orientacijos, naudojantis asociacijų laisve.

– 2011 m. sausio 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė penkis sprendimus bylose prieš Lietuvą, kuriais buvo nustatyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką) pažeidimų (“Zabulėnas prieš Lietuvą”, “Stasevičius prieš Lietuvą”, “Kravtas prieš Lietuvą”, “Maneikis prieš Lietuvą” ir “UAB “Rikoma” prieš Lietuvą”). Dar viena byla – “Giedrikas prieš Lietuvą” atmesta dėl aukos statuso nebuvimo Konvencijos 34 straipsnio požiūriu. Kaip šių bylų baigtį vertinate Jūs?

D.J.: Minėtos penkios bylos dėl procesų ilgumo Lietuvos teisėje – tai mūsų klasikinės, pasikartojančios bylos, kurios laikomos paprastomis bylomis Teismo praktikos prasme. Jos kelia vis tą patį seną klausimą, kaip vidaus teisėje reikėtų spręsti tiek baudžiamųjų, tiek civilinių procesų paspartinimo klausimą. LR Vyriausybės argumentas, kad CK 6.272 nuostata, numatanti galimybę reikalauti žalos atlyginimo, padaryto neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais, tapo efektyvia priemone Konvencijos 13 ir 35 straipsnio 2 dalies prasme, kurią asmenys turėtų išnaudoti, prieš kreipdamiesi į Strasbūrą dėl procesų ilgumo, vis yra atmetamas.

Tačiau itin svarbus, mano nuomone, yra Teismo nutarimas minėtoje Giedriko byloje prieš Lietuvą, kurioje Strasbūro Teismas pabrėžė, kad asmuo, gavęs žalos atlyginimą už jo bylos proceso ilgumą Lietuvos teismuose, nebegali būti laikomas auka pagal Konvencijos 34 straipsnį. Todėl jo byla Strasbūre buvo atmesta. Tai yra itin svarbus Lietuvos teismų žingsnis Konvencijos prasme, kuris aiškiai rodo, kad jei Lietuvos teismai nuosekliai priteis žalą už proceso ilgumą jau vidaus teisėje, tokia nauja ir pozityvi Lietuvos teismų praktika galėtų lemti Strasbūro teismo jurisprudencijos pakeitimą efektyvių vidaus gynybos priemonių požiūriu, nustatant, kad tam tikra vidaus teisėje numatyta priemonė pasiekė reikalaujamą efektyvumo lygį ir tapo efektyvi Konvencijos 13 straipsnio prasme.

To ir linkėčiau Lietuvos teismams, o tai leistų spręsti procesų ilgumo problemas jau vidaus teisėje, nesikreipiant į Strasbūrą. Beje, džiugu tai, kad Strasbūre kol kas nėra bylų dėl procedūrų Lietuvos administraciniuose teismuose ilgumo.