2012 Birželio 22

Lietuvos siuvėjai turi šansą nugalėti Kiniją

veidas.lt


Kinijoje augant kainų lygiui ir atlyginimams Lietuvos tekstilininkai ir siuvėjai pradeda susigrąžinti užsakymus iš užsienio partnerių, tačiau dabar mūsų šalies įmonės susiduria jau su kita problema – ima labai stigti darbuotojų.

„Prieš septynerius metus mūsų partneriai iš Belgijos nutraukė bendradarbiavimą ir perkėlė užsakymus į Kiniją. Tačiau prieš metus jie sugrįžo ir vėl bendradarbiauja su mumis“, – sako tekstilės įmonės „Tekstilis“ direktorė Janina Malakauskienė.
Galima sakyti, kad iki 2002 m. Lietuvos siuvyklos išgyveno aukso amžių, kai į Lietuvą viena po kitos plūdo užsakymų bangos. Tačiau 2003-iaisiais tekstilės gamyba ėmė menkti. Kritimą šiek tiek pristabdė Lietuvos narystė ES, bet nuo 2005 m. panaikinus importo kvotas iš Kinijos kritimas vėl paspartėjo. Šią tendenciją labiausiai lėmė Lietuvoje brangusi darbo jėga ir padidėjęs gatavų drabužių importas iš Kinijos – kaip tik tai ir sumažino tekstilės gamybą visoje Europos Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje.
Europos gamintojai savo gamybą pradėjo kelti į dar pigesnes šalis, o Lietuvoje siuvyklos ir tekstilės įmonės buvo uždaromos viena po kitos. Bene ryškiausias to laikmečio ženklas – „Alytaus tekstilės“ bankrotas 2007 m.
Šiandien matome atvirkštinę tendenciją, prasidėjusią prieš porą metų. Augant kainų lygiui Kinijoje, Europos užsakovai grįžta į Lietuvą ir į kitas Rytų Europos šalis. Be to, Europos pirkėjas nori būti išskirtinis, pagauti naujausias mados tendencijas, tad Europos šalių mažmenininkai gamina nedideles kolekcijas, kurias siekia dažnai atnaujinti. Todėl dabar užsakovams svarbiausi dalykai yra užsakymo atlikimo greitis ir galimybė užsakyti nedidelį gaminių kiekį.
Lietuvos siuvyklos noriai imasi nedidelių užsakymų, siuva labai kokybiškai, o pristatymo greitis – tiesiog įspūdingas: į Skandinavijos šalis iš Lietuvos gaminius galima pervežti per vieną dvi dienas, į Norvegiją ar Jungtinę Karalystę – per tris dienas. O užsakymai iš Kinijos keliauja savaitėmis ar net mėnesiais. Europos užsakovai tai įvertina ir patys reikliai atsirenka, su kuo nori dirbti.

Kinija brangsta
„Didžiųjų prekių ženklų atstovai gamyklas ir siuvyklas turi Kinijoje, jie ten sudėję visą patirtį ir jiems sunku iš ten pajudėti, – sako Aldona Žindžiuvienė, įmonės „Edmundas ir partneriai“ vadovė. – O kas naudojosi tik drabužių siuvimo paslauga, dabar iš Kinijos bėga. Daugiausia dėl kainų didėjimo.“
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu Kinijoje didėja tiek atlyginimai, tiek infliacija. Šių metų pradžioje daugelyje Kinijos provincijų minimalus atlyginimas buvo padidintas, be to, Kinijos vyriausybė planuoja ir toliau jį kelti. 2011–2015 m. penkmečio plane numatyta, kad minimalus atlyginimas Kinijoje turi kilti mažiausiai po 13 proc. kasmet. Kartu Kinijoje brangsta ir degalai – šiemet per sausį–balandį mažmeninės degalų kainos buvo padidintos du kartus: 4 ir 7 proc., taigi transporto ir energijos kainos gamintojams taip pat kyla.
Tokios tendencijos verčia Europos ir Amerikos įmones atsigręžti atgal į Rytų Europą. Nenuostabu, kad Kinijos eksportas mažėja, nors kol kas lėtėja tik jo augimas. 2011 m. ketvirtąjį ketvirtį Kinijos eksportas augo 14,3 proc., 2012 m. pirmąjį ketvirtį – jau tik 7,6 proc.
„Pirmieji mūsų klientai buvo iš Olandijos, – pasakoja A.Žindžiuvienė, kurios vadovaujama įmonė tekstilės srityje dirba jau 20 metų. – Prieš dešimtmetį beveik visi jie išėjo į Rytus. O visai neseniai, kai lankiausi parodoje Amsterdame, jie mus susirado ir klausė, ar priimsime juos atgal.“
„Edmundo ir partnerių“ pajamos pernai didėjo maždaug trečdaliu, šiemet vadovė prognozuoja net 100 proc. augimą. A.Žindžiuvienė aktyviai dalyvauja specializuotose mugėse ir parodose, todėl sudėtinga atskirti, kiek pajamų didėjimą lemia ekonominė padėtis Kinijoje, o kiek – pačios įmonės pastangos skatinti pardavimą.
Anksčiau Kinija buvo sukūrusi išties išskirtines sąlygas tekstilės sektoriui: eksporto subsidijas, beprocentes paskolas, nemokamą elektros energiją. „Tos priemonės labai iškreipė rinką“, – aiškina Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) prezidentas Linas Lasiauskas.
Bet prieš dvejus metus eksporto subsidijas Kinija panaikino, o kitos priemonės jau keleri metai taip pat nebegalioja. Taigi Europos užsakovai skaičiuoja, kad įskaitant transporto sąnaudas galutinė suma yra beveik tokia pati, kaip ir gaminant Europoje. „Mūsų pozicijos dar sustiprėtų, jei būtų nustatytos ir netarifinės rinkos apsaugos priemonės, pavyzdžiui, reikalavimai dėl aplinkosaugos ar dažiklių“, – sako LATIA prezidentas.
Europos mažmenininkai su užsakymais grįžta į tas šalis, kuriose tekstilės ir siuvimo pramonė dar išliko net ir per kelerius metus trukusį užsakymų atoslūgį. Galinčių konkuruoti šioje srityje šalių nėra labai daug: Lietuva, Bulgarija, Rumunija, Ukraina, Moldova, Makedonija, Portugalija, Ispanija, Italija. Vis dėlto globalios ekonomikos sąlygomis užsakymai vėl gali staiga „nutekėti“ į kitas didesnes pigios darbo jėgos šalis.
„Daugėja kalbų apie Pietų Ameriką, kaip Kinijos alternatyvą. Bet Rytų Europa visada turės „buferio“ statusą greitiems užsakymams“, – neabejoja L.Lasiauskas. Jo nuomone, Lietuvos tekstilės įmonės gali susikurti konkurencinį pranašumą siūlydamos visą paslaugą, tai yra nuo dizaino iki pristatymo į užsakovo prekybos centrą, arba taip pat kurdamos ir savus prekių ženklus.

Užpildoma tik kas trečia laisva darbo vieta
Tai tolimesnės ateities vizija, o šiandien siuvimo įmonės neberanda darbuotojų, kurie galėtų įvykdyti didėjančius užsakymus. Per 2011 metus ir 2012-ųjų pirmąjį ketvirtį buvo užregistruota 7,5 tūkst. darbo vietų tekstilės, siuvimo ir odos apdirbimo srityse, o įdarbinta tik 2,5 tūkst. žmonių. Tai reiškia, kad užpildoma tik kas trečia nauja ar atsilaisvinusi darbo vieta. „Tekstilės pramonė Lietuvoje numirs, kai paskutinis darbuotojas išeis į pensiją“, – pesimistiškai prognozuoja Violeta Bakstienė, siuvimo įmonės „Violeta ir partneriai“, įsikūrusios Kretingoje, savininkė.
„Vis mažiau jaunų žmonių renkasi tekstilės inžinerijos studijas ar sukirpėjų, siuvėjų, audėjų, verpėjų specialybes, – teigia laikinasis LATIA direktorius Tomas Urbonas. – Šis sektorius nepatrauklus dėl menkų atlyginimų.“ Vidutinis atlyginimas „į rankas“ aprangos sektoriuje yra 27 proc. mažesnis už vidutinį atlyginimą Lietuvoje, o tekstilės sektoriuje – 8 proc. mažesnis. Priminsime, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje 2012 m. pirmąjį ketvirtį buvo 1662 Lt (atskaičius mokesčius).
Todėl siuvyklų savininkai tvirtina patiriantys jau nebe paradoksalią, o tiesiog dramatišką situaciją. Štai drabužius taisančių siuvyklų tinklo Kaune steigėja Inga Brastavičienė du mėnesius negali rasti nė vieno darbuotojo ir jos verslo ateitis pakibusi ant plauko. V.Bakstienė sako, kad visi darbuotojai jos įmonėje vyresni nei 40 metų. „Jaunos merginos mieliau eina dirbti pardavėjomis į batų parduotuves ar įsidarbina padavėjomis“, – pripažįsta siuvyklos savininkė.
Didelė dalis darbininko profesijas turinčių žmonių emigravo į Jungtinę Karalystę ar Skandinaviją. Vienas išvažiavęs šeimos narys dažniausiai paskui save patraukia ir visą šeimą. O patyrę ir ištikimi darbuotojai sulaukia pensinio amžiaus ir apskritai palieka darbo rinką.
„Darbuotojų mums jau seniai trūksta, bet didžiausias iššūkis yra rasti siauros specializacijos darbuotoją“, – tvirtina Biržų tekstilės įmonės „Siūlas“ direktorius Vidmantas Gražinys. Jis pripažįsta, kad didesni atlyginimai padėtų susigrąžinti darbuotojus prie mašinų, tačiau tenka balansuoti tarp konkurencingos galutinės produkto kainos ir atlyginimo.

Prisikviesti dirbti – sunku
Tekstilės ir aprangos įmonių asociacija ieško būdų, kaip išspręsti jau ne vienus metus smilkstančią problemą. Šių metų kovo mėnesį Lietuvos darbo birža ir LATIA pasirašė naują bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo susitarta skatinti specialistų rengimą ir darbuotojų perkvalifikavimą. Įmonės paragintos pačios steigti mokymo bazes ar centrus ir pačios rengti ar perkvalifikuoti darbuotojus. Taip pat nuspręsta nuo šių metų pradėti taikyti profesinio mokymo kuponų sistemą, keisti Darbo kodeksą, kad darbdaviai galėtų lanksčiau priimti sprendimus dėl darbo santykių. Iš apdirbamosios pramonės būtent aprangos ir tekstilės pramonės šakos įmonės siūlo daugiausiai laisvų darbo vietų. Didžiausią dalį poreikio sudaro drabužių siuvėjai, įrenginių operatoriai, vadybininkai, lengvosios pramonės inžinieriai ir technikai.
V.Bakstienė tvirtina, kad bandyta perkvalifikuoti ilgalaikius bedarbius, tačiau nesėkmingai – jie mieliau likdavo gyventi iš pašalpų arba emigruodavo. Nors, tarkime, Kauno bendrovės „Klasikinė tekstilė“ savininkas Rimantas Baumilas patikino, kad jų įmonė problemų dėl darbuotojų neturi. Jau ilgą laiką „Klasikinė tekstilė“ bendradarbiauja su Kauno technologijos universitetu, priima studentus atlikti praktikos, ir nemažai jų lieka dirbti įmonėje.

Giedrė Putelytė

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...