2010 Liepos 27

Nacionalizacija

Lietuvos senos nebėr…

veidas.lt

"Veido" archyvas

Privačių parduotuvių nacionalizacija buvo didžiulė skriauda jų savininkams

Iš pradžių gana atsargiai vykęs mūsų krašto sovietizacijos procesas, 1940 m. liepą ir rugpjūtį įgavo radikalų, net revoliucinį pobūdį.

Prieš 70 metų, 1940 m. liepos 21 d., Liaudies seimo sprendimu Lietuvoje buvo oficialiai įvesta tarybinė santvarka ir taip palaidotos paskutinės viltys išsaugoti nepriklausomybę.

Jau tą pačią dieną iš Vilniaus ir Kauno radiofonų programų buvo išbrauktas Lietuvos himnas, o ant Gedimino kalno ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte paskutinį kartą iškeltos mūsų trispalvės vėliavos. Rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo oficialiai aneksuota – įtraukta į TSRS sudėtį. Tad netrukus Vytis, trispalvė ir “Tautiška giesmė” buvo pavadinti buržuazinio nacionalizmo simboliais, už kurių naudojimą grėsė didelės bausmės.

Liaudies seimas pasivadino LTSR Aukščiausiąja taryba, Liaudies vyriausybė – Liaudies komisarų taryba, kurioje nebeliko nei užsienio reikalų, nei susisiekimo, nei krašto apsaugos žinybų, mat tuos reikalus sprendė tik Maskva. Taip, anot amerikiečių istoriko Alfredo Senno, Baltijos šalyse vyko “revoliucija iš viršaus”, tiksliau, pagal komandas iš Maskvos. Daug kartų savo politines pažiūras keitęs poetas Liudas Gira tuo metu džiaugėsi:

Lietuvos senos nebėr,

Lietuva – LTSR!

Tačiau jau po kelių mėnesių jam pritariančių sparčiai mažėjo – visų pirma dėl NKVD siautėjimo ir smukusio pragyvenimo lygio, nulemto nacionalizacijos ir kitų ūkio pertvarkymų.

Nacionalizacija įsibėgėjo

Rugpjūčio 25 d. Liaudies seimas priėmė LTSR konstituciją, kurios tekstą, vienodą ir mums, ir latviams su estais, kaip rašoma VKP(b) CK politbiuro protokole, parengė autoritetingas autorių kolektyvas (A.Ždanovas, A.Vyšinskis, B.Dekanozovas).

"Veido" archyvas

Lietuvos pramonės nacionalizacijai vadovavo Motiejus Šumauskas

Karštligiškais tempais vyko pramonės įmonių nacionalizacija: juk LTSR konstitucija skelbė, kad kapitalistinė ūkio sistema likviduota, privatinė gamybos įrankių ir priemonių nuosavybė panaikinta.

Tiesa, priešingai nei kitose senųjų TSRS respublikų konstitucijose, čia buvo straipsnis, kuris smulkiam privatiniam ūkiui dar leido veikti – kol kas. Todėl po pirmojo nacionalizacijos etapo, per kurį buvo suvalstybintos 562 įmonės, kuriose dirbo daugiau nei po 20 darbininkų, prasidėjo antrasis. Per jį imtasi įmonių, kuriose dirbo 10–19 ir net 5–9 darbininkai.

Iš viso iki 1941 m. birželio nacionalizuota 860 įmonių. Jų savininkai buvo nušalinti nuo įmonių valdymo, direktoriais paskirti darbininkai – komunistai arba jiems prijaučiantys. Pavyzdžiui, vilnonių audinių fabriko “Drobė” direktoriumi tapo buvęs sargas, kaip anketoje nurodyta, “seniai prijaučiantis VKP(b)”. Didžiausios Lietuvoje spaustuvės “Spindulys” direktoriumi – komunistas buvęs raidžių rinkėjas ir t.t.

Greitai paaiškėjo, kad atlikti tokių sunkių pareigų jie nesugeba, bet ir toliau jas ėjo, nes aukšti Maskvos emisarai vis barė naująją Lietuvos valdžią, kad ši per mažai kelia eilinių darbo žmonių į vadovaujamus postus. Taigi 1941-ųjų pradžioje, nacionalizacijai baigiantis, net 248-ioms Vietinės pramonės liaudies komisariato įmonėms iš 374 vadovavo buvę darbininkai.

Lygiagrečiai vyko ir stambesnių prekybos įmonių, kurių apyvarta siekė 150 tūkst. Lt ir daugiau, nacionalizacija. Ją buvo įsakyta įvykdyti labai skubotai – per tris dienas, tiesa, tai buvo nerealu. Per devynis mėnesius buvo suvalstybinta 9/10 prekių apyvartos Lietuvoje. Nepagailėta ir kooperatyvų: “Lietūkio”, “Pienocentro”, “Lino” vadovai bandė įrodyti LKP(b) CK, kad jų organizacijos, veikdamos po senovei, nebūdamos nacionalizuotos, būtų naudingesnės, bet CK tuo nepatikėjo, o gal pabijojo nusižengti Maskvos direktyvoms. Beje, buvo nacionalizuojami ir stambesni gyvenamieji namai, lengvieji automobiliai, net baldai – čia buvo nesunku įžiūrėti asmeninį valdžios atstovų interesą.

Pramonės ir prekybos įmonių nacionalizacija buvo didžiulė materialinė ir moralinė skriauda jų savininkams. Maskva, žinoma, dėl to sau galvos nesuko, bet jai rūpėjo, kad dėl pernelyg skubotos reformos iš karto nesugriūtų krašto ekonomika, gyventojų aptarnavimas, nes tai savo ruožtu sukeltų jų maištą. Kad po nacionalizacijos įmonės ims dirbti daug blogiau, Maskvai buvo žinoma iš anksto – juk jau turėjo praktikos. Todėl ji ne kartą tramdė vietinių komunistų entuziazmą ir užmojus šioje srityje, pavyzdžiui, 1940 m. rugpjūčio 7 d. VKP(b) CK politbiuras priėmė specialų nutarimą apie prekybos organizacijas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Jame nurodė neskubėti nacionalizuoti viešbučių, kino teatrų, vaistinių, o tik paskirti joms prižiūrėti valstybės komisarus.

Priminsime, kad 1940 m. lapkričio 16 d. visose Baltijos respublikose buvo įvesti rubliai. Iš pradžių litai cirkuliavo kartu su rubliais, bet jau netrukus litus į rublius pradėta keisti nepagrįstai žemu kursu, taip apiplėšiant gyventojus. Kartu tai nulėmė ir didžiulį kainų kilimą.

Permainų rezultatai ir padariniai

Natūralu, kad visos šios permainos Lietuvos gyventojų pritarimo nesulaukė. Tiesa, kai kas juos sudomino, pavyzdžiui, žemės reforma. Paskutiniaisiais nepriklausomybės metais šalyje (net valdžios sluoksniuose) būta nemažai žemės reformos šalininkų. Todėl Liaudies vyriausybei pažadėjus duoti žemės bežemiams ir mažažemiams, atėmus ją iš stambesnių žemvaldžių, norinčiųjų jos gauti atsirado daug: iki 1940 m. rugpjūčio 31 d. gauta beveik 202 tūkst. prašymų, 75 tūkst. jų buvo patenkinti. Gavusieji žemės, žinoma, džiaugėsi, bet ši reforma buvo vykdoma ir skubotai, ir, svarbiausia, nuskriaudžiant tūkstančius gerų ir darbščių žmonių.

Negalima nepaminėti, kad gerų naujienų būta švietimo, kultūros ir socialinėje srityje. Pagausėjo lankančiųjų pradžios mokyklas ir ypač progimnazijas bei gimnazijas – per metus net 1,66 karto. Pagerėjo medicininis aptarnavimas, socialinis draudimas įvestas tiek valstybinio, tiek privataus sektoriaus darbuotojams, beveik 56 tūkst. bedarbių gavo darbo. Įkurta Mokslų akademija, keli nauji teatrai, atsirado dainų ir šokių liaudies ansamblis.

Bet svarbiausia – ekonomikos ir pramonės padėtis greitai blogėjo: dėl nesubalansuotų planų, chroniško žaliavų, atsarginių dalių trūkumo, dėl kritusios darbo drausmės atsirado brokdarių, pagausėjo nelaimingų atsitikimų darbe. Nors laikraščiai daug rašė apie darbo pirmūnus, socialistinį lenktyniavimą, iš tiesų darbuotojų motyvacija gerai dirbti vis menko, jų nuotaikos prastėjo ir dėl anarchijos gamyboje, ir dėl kritusio gyvenimo lygio. Tiesa, visoms įmonėms valdžia nurodė nuo 1940 m. rugpjūčio 1 d. padidinti atlyginimus, mažiausiai gaunantiems – net 25–30 proc. (nedidinant produkcijos kainų – tai buvo neįtikėtina), po to jie buvo didinami dar porą kartų. Bet kainos kilo sparčiau – jos turėjo pasivyti gerokai didesnes mažmenines prekių kainas, galiojusias TSRS. Todėl nuo spalio 1 d. pramoninės prekės pabrango iki 50 proc., maisto produktai – iki 25 proc., kitas centralizuotas pabrangimas buvo numatytas nuo lapkričio 1-osios.

Tačiau jį teko atidėti: visose Baltijos respublikose kilo panika ir didžiulis žmonių nepasitenkinimas, jie masiškai tuštino parduotuves, kaupdami prekių atsargas, prasidėjo spekuliacija, nes ėmė trūkti net pirmojo būtinumo prekių. Žmonėms tai buvo nesuprantama ir neįprasta, todėl Estijoje net kilo streikų, Latvijos valdžia įvedė korteles cukrui ir muilui gauti bei dideles bausmes už spekuliaciją – net dešimt metų kalėjimo.

Neilgai gauta žeme džiaugėsi ir naujakuriai: jiems, kaip ir visiems ūkininkams, 1941 m. pavasarį buvo įvestos didžiulės grūdų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių, vilnos duoklės, už jas valstybė, tiesa, mokėjo, bet dešimt kartų mažiau nei rinkos kaina. O stambesni ūkiai (tokių buvo užfiksuota per 94 tūkst.) turėjo sumokėti duoklę dar ir už praėjusius 1940 metus. Šie valdžios reikalavimai daugeliui buvo nepakeliami – iki gegužės pabaigos papildomą duoklę atidavė vos ketvirtadalis ūkininkų, likusieji buvo apkaltinti sabotažu, už ką grėsė turto konfiskacija, lageris Pravieniškėse.

Naujakuriai ėmė grąžinti gautus sklypus – valdžiai teko tai uždrausti. O žemės ūkis neišvengiamai turėjo smukti: per 1941 m. pirmąjį ketvirtį iš valstiečių buvo supirkta 45 proc. mažiau mėsos ir 22 proc. mažiau pieno nei 1940-aisiais.

Kad padėtis Lietuvoje bloga, savo raporte Maskvai pripažino ir jos ypatingasis įgaliotinis Kaune Nikolajus Pozdniakovas. Žinoma, jis turėjo nurodyti priežastis, surasti kaltininkus. Ir surado: tiesa, jis pripažino kai kurias valdžios klaidas, pavyzdžiui, pernelyg atvirą įkyrią rusifikaciją. Bet svarbiausia, jo nuomone, buvo: vokiečių agentų kurstomoji veikla, menkas vietos gyventojų sąmoningumas – net einančiųjų aukštas pareigas. Antai prekybos liaudies komisaras Marijonas Gregorauskas esą nesupranta, kam reikia organizuoti valstybinę prekybą, kai visai gerai veikia kooperatyvai…

Ir tai natūralu: komisarui, nepatyrusiam žmogui, rūpėjo gerai aprūpinti ir aptarnauti gyventojus, o Maskvai ir jos emisarams knietėjo visai kas kita – viską paimti į savo rankas, viską kontroliuoti, taigi ir mažmeninę prekybą. Užkliuvo ir žemės ūkio liaudies komisaras Matas Mickis: už tai, kad jo vadovaujamos žinybos politika neteisinga – jis nenori duoti žemės samdiniams, vadina juos tinginiais. N.Pozdniakovas apkaltino jį buožinėmis nuotaikomis ir pareiškė: jeigu jo perauklėti nepavyks, teks pašalinti iš pareigų.

Savo ruoštu kaltininkų ieškojo ir NKVD – jiems įprastais metodais gaudė bet kokius įtartinus žmones, kankino, vežė į lagerius, o tai tik dar labiau didino valdžios priešų gretas. Bet Maskvai tai nerūpėjo – sovietizacijos traukinys per Baltijos šalis prabildėjo nesustodamas. Nesvarbu, kad patirdamas daug nuostolių, sėdamas absurdą ir net nusiveždamas daug žmonių aukų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Marius Marius rašo:

    Is kur cia istraukta?
    Negalima nepaminėti, kad gerų naujienų būta švietimo, kultūros ir socialinėje srityje. Pagausėjo lankančiųjų pradžios mokyklas ir ypač progimnazijas bei gimnazijas – per metus net 1,66 karto. Pagerėjo medicininis aptarnavimas, socialinis draudimas įvestas tiek valstybinio, tiek privataus sektoriaus darbuotojams, beveik 56 tūkst. bedarbių gavo darbo. Įkurta Mokslų akademija, keli nauji teatrai, atsirado dainų ir šokių liaudies ansamblis.

    Matosi autore pakomentavo oficialia statistika, taip, kai ziuri i skaicius viskas atrodo labai grazu, taciau butu galima ir paanalizuoti is kur tie skaiciai atsirado, kazkaip nelabai tikisi kad ateje komunistai okupantai staiga puole lietuvoje gerinti svietimo sistema ir sveikatos apsauga. Gryna nesamone, darzelinuko lygio mintys.

    Stai rasoma kad buvo ikurta mokslu akademija, taip ji buvo ikurta 1941 ir tuoj pat uzdaryta – 1944.

    Rasoma 56 tukst zmoniu gavo darba, neitiketina, kaip zinoma prie komunistu visi turejo dirbti, tiktai kyla klausimas ar kiekybe nulemia kokybe.

    Galetu veidas pasitempti ir rasyti profesionalius straipsnius o ne perspausdinti darzelinuku rasinelius.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...