"Veido" archyvas

Lietuvos liaudies vyriausybė 1940 m. birželio 17 d. Iš kairės: M.Mickis, V.Krėvė-Mickevičius, A.Venclova, J.Paleckis, P.Pakarklis, E.Galvanauskas, L.Koganas, V.Vitkauskas

Iš kur atsirado dabar istorikų gana dažnai vartojamas žodis “sovietizacija” ir ką jis reiškė? Atrodo, pirmasis jį pavartojo pats Josifas Stalinas dar 1939 m. spalį, Kominterno vadovui Georgijui Dimitrovui pareiškęs, kad sudaręs paktus su Baltijos šalimis jis neskubės jų sovietizuoti, nes atėjus laikui jos tą esą padarys pačios. Kaip žinoma, jis apsiriko, todėl ir prireikė tiek ultimatumų, tiek tankų.

O sovietizacijos esmė tokia: paprastai užėmusi svetimą šalį ar teritoriją, kiekviena valstybė ten įveda savo valdžią ir tvarką, bet SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos tuo neapsiribojo – užgrobtos šalys ne tik būdavo pajungiamos administraciniam Maskvos valdymui, bet dar ir įtraukiamos į didžiulio, unikalaus eksperimento vykdymą, vadinamąją komunizmo statybą. Todėl Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje po jų okupacijos turėjo būti įgyvendintos radikalios permainos visose gyvenimo srityse – visa tai ir vadinosi sovietizacija.

Liaudies vyriausybė – iliuzijų metas

Daugumai Lietuvos Respublikos piliečių nepriklausomybės praradimas buvo netikėtas: juk jie negalėjo žinoti, kas ruošiama, planuojama Maskvoje ar Berlyne. Tiesa, įvairių gandų netrūko, bet valdžia žmones ramino: dar 1940 m. balandžio 17 d. premjeras Antanas Merkys viešai pareiškė, kad “Lietuvos vyriausybė neranda jokio pagrindo galvoti, kad Lietuvai iš SSRS grėstų kokie pavojai”. Įdomiausia, kad tai buvo staigmena net Lietuvos komunistams – apie tai savo atsiminimuose atvirai pasakojo vienas to meto LKP(b) sekretoriato narių Chaimas Aizenas, kas dar kartą patvirtina, kad jokios revoliucijos Lietuvoje 1940 m. vasarą nebuvo.

Mūsų žmonės miestų ir miestelių gatves staiga užplūdusius svetimus kareivius, tankus sutiko labai įvairiai: buvo pasipiktinusių ir nusiminusių, buvo juos sveikinusių, bet dauguma, atrodo, atsidūrė nežinioje – o ką tai reiškė Lietuvai? Teisingo atsakymo į šį klausimą jie negalėjo išgirsti nei iš spaudos, nei iš radijo pranešimų, greičiau priešingai – to meto žiniasklaida klaidino žmones, skelbdama, kad nieko blogo neįvyko.

Beje, tą nežinią, iliuzijas skatino ir Kremliaus politika. Po didelės nesėkmės Suomijoje, kai Maskvoje sudaryta komunistinė vyriausybė taip ir nepasiekė Helsinkio ir neužvaldė krašto, Baltijos šalyse buvo nutarta veikti ne taip tiesmukai – atvežtinės valdžios atsisakyta. Pradžioje galvota net leisti toms šalims pačioms sudaryti naujas, geresnes vyriausybes, bet jose įtaisyti Maskvos patarėjus – prižiūrėti, kad jos veiktų “teisingai”, o visus sprendimus užsienio politikos ir karinėje srityje jos turėtų derinti su Maskva.

Tačiau vėliau buvo pasirinktas mažiau rizikingas variantas – pasiųsti į Kauną, Rygą ir Taliną Kremliaus emisarus su neribotais įgaliojimais: Vladimirą Dekanozovą, Andrejų Višinskį ir Aleksejų Ždanovą. Jie Baltijos valstybėse visų pirma turėjo sudaryti vadinamąsias Liaudies vyriausybes, o po to ir joms faktiškai vadovauti. Svarbiausias nurodymas jiems buvo visą sovietizaciją pridengti tariamo teisėtumo skraiste. Tuo buvo pasiekti du svarbūs tikslai: nuraminta pasaulio viešoji nuomonė ir išvengta pasipriešinimo Baltijos šalių viduje: daugelis gyventojų patikėjo, kad vykdomos permainos jiems bus naudingos, apie tai daug rašė ir spauda. Pavyzdžiui, “Naujoji Romuva” pranešė: “Naujoji vyriausybė visose gyvenimo srityse padarys radikalių reformų ir sutvarkys gyvenimą taip, kad liaudis būtų sveika, soti ir turėtų visas sąlygas šviestis, kultūrintis”.

O kaip netikėti, jei tą žada rimti žmonės, tarkime, ministrai? Mat Maskvos emisarai sužaidė gudrų žaidimą – iš pradžių į Liaudies vyriausybes jie nekvietė vietos komunistų, o pasitelkė žymius ir gerbiamus žmones. Nežinodami, kas bus toliau, vietiniai komunistų vadai piktinosi: “Jeigu būtų davę užduotį sudaryti vyriausybę pogrindžio kompartijai, tai ten būtų visai kiti žmonės”. Bet maskviečiai turėjo savo planų ir į Liaudies vyriausybę įtraukė profesorius, žinomus rašytojus – Vincą Krėvę, Povilą Pakarklį, Augustą Kirchenšteiną, Johanesą Varesą–Barbarusą ir kitus. O V.Krėvė savo ruožtu pareikalavo finansų ministru palikti Ernestą Galvanauską, patyrusį specialistą, jau ėjusį šias pareigas A.Merkio vyriausybėje.

Tikriausiai visi jie buvo sąžiningi žmonės, patriotai, turėję vilčių, kad dirbdami tose vyriausybėse sugebės bent šį tą gero padaryti savo kraštui, nors ir bus po to apkaltinti pagalba okupantui: “Kai eina klausimas Lietuvos gelbėjimo, nėra reikalo kreipti dėmesio į tai, kas ir ką apie mus manys ir kalbės”, – tuomet sakė E.Galvanauskas. Ir iš tiesų aptariamiems ministrams pavyko kai ką padaryti, pristabdyti kai kurias Maskvos iniciatyvas, tačiau jų galimybės buvo labai ribotos: vėliau tas pats E.Galvanauskas pripažino, kad V.Dekanozovas buvo užvaldęs vyriausybinį aparatą ir faktiškai ėjo Lietuvos prezidento pareigas.

Iliuzijų pabaiga – Liaudies Seimas

Tiesa, Lietuvos komunistai, kaip ir Latvijos ar Estijos, nuošalyje buvo neilgai: greitai jų atstovai įsikraustė į Liaudies vyriausybes ir užėmė svarbiausius postus. Štai Lietuvos vidaus reikalų ministru tapo Mečys Gedvilas, Latvijos – Vilis Lacis. Šiek tiek vėliau abu jie gavo premjerų postus. Todėl nuotaikos tose vyriausybėse sparčiai keitėsi Maskvos naudai, bet dar kurį laiką buvo neaišku, kas toliau laukia Baltijos šalių: kaip bus tvarkoma jų ekonomika, ypač žemės ūkis, ar bus gerbiama privati nuosavybė, o svarbiausia – kokie bus santykiai su Maskva?

Todėl liaudies ministrai ir toliau piešė žmonėms šviesų rytojų, o Justas Paleckis, tapęs Lietuvos prezidentu vietoj į Vokietiją pasitraukusio Antano Smetonos, tvirtino, kad ir toliau bus vykdoma 1939 m. spalį pasirašyta tarpusavio pagalbos sutartis – neva Lietuva liks nepriklausoma valstybė. Tuo, pasak V.Krėvės, kurį laiką tikėjo ir M.Gedvilas.

Tiesa, tuo metu vis dar premjero pareigas ėjusiam V.Krėvei, matančiam, kaip Lietuvoje šeimininkauja V.Dekanozovas ir jo komanda, abejonių vis dėlto kilo. Taigi liepos 1 d. jis apsilankė Maskvoje pas Viačeslavą Molotovą ir ten gavo tokį aiškų ir atvirą atsakymą, kad grįžęs iš karto paprašė atleisti jį iš visų pareigų. Mat jis sužinojo, kad Kremliaus valdovai netrukus į Vakarus žada pasiųsti raudonąją armiją ir juos užkariauti, todėl “negali gi toli užnugaryje pasilikti maža salelė su santvarka, kuri turės išnykti visoje Europoje”. Tačiau apie tai V.Krėvė papasakojo tik savo kolegoms ir draugams, o Lietuvos gyventojai ir toliau liko nežinioje.

Tuo tarpu V.Dekanozovas ir jo kolegos kaimyninėse šalyse pareikalavo skubiai, per porą savaičių, surengti rinkimus į parlamentą. Pas mus atitinkamą įstatymą parengti nebuvo sunku: jis buvo labai panašus į senąjį, galiojusį nuo 1936 m. Gal net truputį demokratiškesnis – jame, kaip ir ankstesniame, nebuvo numatyta piliečių teisė laisvai siūlyti kandidatus, bet tokia tvarka nebuvo didelė staigmena – tikrų rinkimų Lietuvoje nebuvo nuo pat 1926 m. Vėliau buvo paaiškinta, jog valdžia pati parinko geriausius kandidatus, “kad piliečiams nereiktų sukti galvos, už ką balsuoti”.

Liepos 6-ąją visi laikraščiai paskelbė, kad rinkimai įvyks po devynių dienų – liepos 14-ąją. Žinoma, toks skubotumas buvo sąmoningas, kad žmonės nespėtų organizuotis, iškelti savo kandidatų ar pareikšti nepasitenkinimo. Be to, gana sėkmingai buvo panaudotas botago ir pyrago metodas: rinkimų išvakarėse įvykdyti pirmieji masiniai areštai – liepos 10–14 d. suimta apie 500 žmonių (tautininkų, krikdemų, liaudininkų aktyvistų), taigi žmonės buvo įbauginti. Kita vertus, vienintelės politinės jėgos – Darbo liaudies sąjungos rinkimų programoje buvo daug gražių pažadų vidaus politikos srityje: dovanoti ūkininkų skolas bankams, pakelti darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestį, sumažinti butų nuomą, garantuoti piliečių asmens ir turto neliečiamumą ir kt. – kaip normaliuose rinkimuose. Ir nė žodžio apie Lietuvos prijungimą prie TSRS – tik draugystė ir sąjunga su ja. O kai japonų žurnalistas užsienio reikalų viceministrą Pijų Glovacką užklausė, ar būsimasis Seimas neprašys Lietuvos priimti į Tarybų Sąjungą, tai gavo trumpą atsakymą: šis klausimas vyriausybėje nesvarstytas.

"Veido" archyvas

1940 m. birželio 19 d. darbininkų ir įgulos dalinių mitingas Vilniuje

Nepaisant visų naujosios valdžios pastangų, rinkėjų aktyvumas buvo menkas, tačiau tai nesukliudė jai raportuoti Maskvai, kad Lietuvoje balsavo 95,5 proc. visų rinkėjų, Latvijoje 94,8, o Estijoje – tik 84 proc. Visur rinkimai vyko tuo pat metu ir tokia pačia tvarka.

Žinoma, turint tokį rinkimų įstatymą, Lietuvos kompartija galėjo kandidatais iškelti vien savo žmones, bet ji to nepadarė. Tikriausiai sąmoningai – norėta pavaidinti demokratiją. Todėl į Seimą pateko ir nemažai nekomunistų, žinomų inteligentų – režisierius Romualdas Juknevičius, rašytojai Liudas Dovydėnas ir Stasė Vaineikienė, gydytojas Antanas Garmus ir kiti. O dėl to kilo pavojų vykdyti iš anksto parengtą įvykių scenarijų, ypač kai deputatai netikėtai sužinojo, kad jiems teks balsuoti ne tik už prašymą priimti Lietuvą į SSRS, bet ir už pramonės, bankų nacionalizavimą, taip pat už tarybų valdžios įvedimą. Beje, tuo pasipiktino ne tik jie, bet ir daugelis Seimo narių, netgi Lietuvos komunistų. Kuluaruose jie kalbėjo esantys už visišką Lietuvos nepriklausomybę…

Išeitį valdžiai, žinoma, pavyko rasti: visų pirma seimūnams buvo pagrasinta: “Nejau, draugai, nesuprantat, apie ką eina reikalas? Pasipils kraujas, jei kas drįs prieštarauti”. Antra, posėdžių salėje dalyvavo ir balsavo ne tik deputatai, bet ir gerokai daugiau pašalinių – valdžiai ištikimos publikos…