2011 Lapkričio 29

Lietuvos pažangą stabdo sukimasis užburtame nepasitikėjimo rate

veidas.lt


Po dvidešimties nepriklausomybės metų nuo kaimynų latvių, o ypač estų labiausiai skiriamės emigracijos mastais, pesimizmu ir kritiškumu valstybės institucijų atžvilgiu.

Turime pripažinti: prieš dvidešimt metų Lietuva daugeliu aspektų buvo trijų Baltijos šalių lyderė, o dabar pagal kai kuriuos parametrus varžosi su latviais dėl antros vietos. Estija – galva aukščiau už kaimynes praktiškai visose srityse. Tai akivaizdžiai rodo daugybe parametrų pamatuotas trijų Baltijos šalių 1990–2010 m. raidos tyrimas, praėjusią savaitę ekspertų, politikų ir žurnalistų aptartas Taline.
Tyrime dalyvavę Lietuvos ekspertai susirūpinę: mūsų šalis pateko į užburtą nepasitikėjimo ratą.

Esame apolitiški ir pikti

Estai pirmauja ne tik pagal ekonominius ir socialinius rodiklius. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas prof. dr. Zenonas Norkus atkreipia dėmesį į dar vieną estišką fenomeną, nemažai lemiantį jų sėkmę – politinį stabilumą. „Estijoje rinkimus laimėjo valdančioji koalicija – jokių populizmo gaisrų. O pas mus artėja Seimo rinkimai, ir turbūt Andriui Kubiliui teks eiti į opoziciją. Matyt, vėl atsiras koks Valinskas Nr. 2. Estijos politinės kultūros sąlygomis Valinsko fenomenas sunkiai įsivaizduojamas“, – neabejoja Z.Norkus.
„Pagal politinio susvetimėjimo rodiklį tarp mūsų ir Estijos – gana didelė praraja“, – pritaria ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Ainė Ramonaitė. Pasak politologės, lietuviai pasižymi neobjektyviai kritišku požiūriu. Vertinant objektyvius rodiklius, Latvijoje padėtis daug kur blogesnė nei Lietuvoje, bet žmonių nuostatos blogiausios Lietuvoje.
Štai į „TNS Emor“ klausimą, ar patenkinti permainomis savo šalyje per metus nuo nepriklausomybės atkūrimo, pozityviai atsakė pusė estų ir tik 25 proc. lietuvių, 23 proc. latvių. Beje, 1996–2002 m. patenkintų permainomis lietuvių buvo daugiau nei estų. O Eurobarometras pernai išsiaiškino, kad 45 proc.estų, bet tik 25 proc. lietuvių ir 21 proc. latvių mano, jog šiuo metu reikalai juda į gerąją pusę. Lietuvių pasitikėjimas teisine sistema, parlamentu perpus mažesnis nei estų.
A.Ramonaitės vertinimu, negatyvus požiūris į politikus jau tapo sistemine visuomenės problema. „Lietuvoje tokia nuostata, kad jei gerai galvoji apie valdžią, tai tau pačiam kažkas negerai. Užburtas ratas: galintys efektyviai veikti politikoje į ją nebeina, nes bijo susigadinti reputaciją. Atrodytų, kritinis požiūris į valdžią turėtų versti ją pasitempti, bet iš tikrųjų, atvirkščiai, skatina tik oportunizmą, nes, kad ir kaip stengsiesi ir būsi švarus, vis tiek bus blogai. Totalus nepasitikėjimas pats save augina, ir iš to užburto rato sunku išsisukti“, – tvirtina A.Ramonaitė. Viena esminių priežasčių, politologės manymu, ta, kad Estijoje, nors rinka dar mažesnė nei mūsų, žiniasklaidos normos panašesnės į Vakarų.
Lietuvoje žmonės tampa ir vis labiau apolitiški. Nuo Sąjūdžio laikų susidomėjimas politika smuktelėjo nuo 60–80 proc. iki kiek daugiau nei 50 proc. Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje – net iki beveik 30 proc.
Z.Norkaus manymu, racionalesnė ir Estijos užsienio politika. „Estijos santykiai su Rusija ne lengvesni nei mūsų – ji turi dar daugiau problemų, nes ten didelė rusakalbių populiacija. Bet estai neužsibrėžia tikslo demokratizuoti Rusiją ar Baltarusiją. Mes esame maža valstybė, o mąstymas didžiavalstybinis, imperinis, ne pagal išgales. Estai neieško konfliktų, o mes jų ieškome ir nieko nelaimime, išskyrus „guzus“, – apgailestauja Z.Norkus.
Estai kur kas sėkmingiau tvarkosi ir etnokultūrinių mažumų klausimais. „Estija turi didelę rusakalbių mažumą, net keblu ją vadinti mažuma, nes ji sudaro iki trečdalio gyventojų, bet ten nėra tokios etniniu pagrindu sukurtos partijos, kaip Lietuvoje Lenkų rinkimų akcija. Nors Estija nepriklausomybės pradžioje ėmėsi griežtos pilietybės politikos, vėliau daug rusų natūralizavosi, jie lojalūs Estijos piliečiai. Mes uždelsėme spręsti tautinių mažumų problemas“, – pabrėžia Z.Norkus.

Ekonomika: jau nesame lyderiai

Estai pirmi ir pagal visus ekonomikos rodiklius. Estijos BVP per dvidešimt metų išaugo 65 proc., mūsų – 15,3 proc. 1990 m. mūsų BVP lenkė estų, o dabar padėtis atvirkštinė. Nors ir estams dar toli iki klestinčių Europos šalių, Žmogaus socialinės raidos indekse jie pakilo į 34 vietą 169-ių šalių rikiuotėje – tarp Maltos ir Kipro, o Lietuva ir Latvija – vos 44 ir 45 eilutėje.
Konkurencingumo indekse pagal konkurencingumo rodiklį estai 33 vietoje iš 139-ių, lietuviai 47-oje, latviai 70-oje. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse estai taip pat šalia labiau pažengusių šalių: jie stabiliai pelno 6,5–6,6 rodiklio iš 10 galimų, lietuviai balansuoja 4,6–5 ribose.
Spartesnę estų ekonomikos raidą lėmė daug priežasčių, tarp jų – ir geografinė padėtis. „Kuo arčiau išsivysčiusių šalių, tuo daugiau jos perkelia pas kaimynus savo gamybos grandžių. Tarp Suomijos ir Estijos tokių atvejų daug. Plyno lauko investicijų, kad į Lietuvą būtų perkeliami gamybos padaliniai, – tokių pavyzdžių mažai. Lietuva labiau nutolusi nuo aukštos technologijos centrų, turime gerus kelius tranzitui, bet esame atsidūrę kaip ir Europos užkampyje, nes kitose šalyse nejuda „Avia Baltica“ projektas“, – vardija Z.Norkus.
Jei lyginsime trijų baltijiečių socialinę gerovę, ir vėl pirmauja estai. Jų didesnis ir vidutinis, ir minimalus mėnesinis atlyginimas, taip pat pensijos. Tačiau, kaip pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. Jolanta Aidukaitė, pagal daugelį socialinių rodiklių visos trys Baltijos šalys patenka į tą pačią kategoriją.
Pagrindinį skirtumą sociologė įžvelgia šeimos politikoje: latviai ir estai, priešingai nei lietuviai, moka išmokas visiems vaikams iki 16 metų, o jei jie mokosi – iki 21-erių, Estijoje – net iki 24-erių. Tos išmokos nedidelės, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybės jas moka parodydamos, kad kiekvienas vaikas joms svarbus.

Lietuvių sumažėjo rekordiškai
Visos trys šalys susiduria su gyventojų mažėjimo problema: 1990–2010 m. jų sumažėjo 1,5 mln., arba 15 proc. Tai didžiausias to laikotarpio sumažėjimas visoje Europoje. Išankstiniais šių metų gyventojų surašymo duomenims, per dvidešimt vienus metus Lietuva prarado 17,3, Latvija – 16,4, Estija – 14,7 proc. gyventojų.
„Prieš 20 metų mūsų demografinė padėtis buvo daug geresnė, pagal visus pagrindinius parametrus lenkėme latvius ir estus. Nuo šio šimtmečio pradžios lig šiol tampame autsaideriais“, – apgailestauja Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. dr. Vlada Stankūnienė.
Demografė primena, kad 1990 m. emigracijos iš Latvijos ir Estijos mastai buvo didesni nei iš Lietuvos, tačiau tai buvo daugiausia reemigracija į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Tačiau į Vakarus tokia dalis žmonių kaip iš Lietuvos iš ten neemigravo. Lietuva pagal emigraciją, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tarp lyderių visoje ES. „Skaičiai katastrofiški“, – konstatuoja V.Stankūnienė. Vos mažiau nei pusė lietuvių tenori, kad jų vaikai ateitį sietų su Lietuva.
Arti tragiškų ir mirtingumo rodikliai. „Turime 40-ies metų duomenis, ir anksčiau jie buvo geresni – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo didesnė nei Latvijoje ir Estijoje, o dabar esame treti. Tiesa, moterys Latvijoje gyvena dar trumpiau nei Lietuvoje, tačiau Lietuvos vyrų mirtingumas toks pat kaip 1965 m. Tarp esminių – išorinės priežastys, gyvenimo būdas“, – apgailestauja V.Stankūnienė.
Esame ir ligotesni už kitus: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveiki vyrai estai būna iki 61,3 metų, lietuviai – iki 58,3, estės – iki 70,6, o lietuvės – iki 67,8 metų. Pastaruosius penkerius metus šiek tiek pagerėjo gimstamumo rodikliai, bet jie vis tiek prastesni nei Estijoje.
Kas lemia tokias tendencijas? „Demografija labai gerai diagnozuoja bendrą socialinę ekonominę padėtį šalyje“, – pabrėžia V.Stankūnienė.

Baltijos sesės ar tik kaimynės
Tyrime bandoma atsakyti ir į klausimą, ar baltijietės – sesės, ar tik kaimynės. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas primena, kad prasidėjus nepriklausomybės sąjūdžiams visos trys šalys koordinavo veiksmus, vienybė pravertė ir siekiant ES narystės. „Tačiau kai Estija buvo pirma pakviesta pradėti derybas dėl narystės, ji prarado interesą plėtoti trišalį bendradarbiavimą, ypač aiškiai deklaruodama, kad yra Šiaurės šalis. Tuo metu tarpusavio konkurencija buvo aiškiausiai pastebima“, – vertina R.Vilpišauskas.
Vėliau Lietuva su Latvija prisivijo estus ir baigė derybas vienu metu. Tapusios ES narėmis šalys labiau konkuravo, nei bendradarbiavo. Pastaruosius porą metų vėl galima matyti bendradarbiavimo bangą, kurią sustiprino ir krizė, ir politiniai pokyčiai, pavyzdžiui, Lietuvoje grįžus prie Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formato. „Dabartinis etapas sietinas su jau išplėtotų ekonominių ryšių svarbos supratimu, politiniu poreikiu tarpusavyje bendradarbiauti energetikos, transporto infrastruktūros srityje. Esant dideliam neapibrėžtumui euro zonoje, tikėtinas ir intensyvesnio Šiaurės bei Baltijos (galbūt kartu su Lenkija ir Vokietija) bendradarbiavimo etapas ES viduje“, – prognozuoja. R.Vilpišauskas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...