Aukštųjų technologijų srityje Lietuva turi kuo didžiuotis. Neginčijama mūsų mokslo vizitinė kortelė – lazeriai. Kaip mums tai pavyko ir ar galime tai pakartoti kitose aukštųjų technologijų šakose?

Vaiva Sapetkaitė

Lietuva noriai prisistato kaip inovacijų, aukštųjų technologijų šalis. Esą šis kelias nedidelei, daug gamtinių išteklių neturinčiai valstybei – pats geriausias. Vis dėlto ar turime tam pakankamai parako, o jei taip, tai kokiomis strategijomis būtų protingiausia vadovautis? Apie tai „Veidas“ kalbasi su pasaulyje lyderiaujančios lazerių gamybos įmonės „Ekspla“ vadovu Kęstučiu Jasiūnu.

VEIDAS: Nuolat girdime, kad turime vytis kitus, o štai lazerių srityje esame tarp pirmūnų. Kaip mums tai pavyko ir ar galėtume tą patį pakartoti kitose srityse?

K.J.: Lietuva yra lyderė globaliu mastu ne vien lazerių srityje. Yra pirmaujančių ir maisto, ir baldų pramonės įmonių.

Taip, Lietuvoje nėra tokių gigantų kaip „General Electric“, „Nokia“ ar IBM, tačiau, nors ir įsivaizduojame, kad lyderiai yra gigantai, taip nėra. Jie nėra lankstūs, savo prekės ženklą lyderiaujantį padaro per masto ekonomiją. Kaip gigantai gauna naujų dalykų? Jie nusiperka tuos mažiukus, kurie per savo lankstumą, gebėjimą inovatyviau pažiūrėti į problemas savo siauroje srityje tampa lyderiais. Taip, didieji susirenka daugiau pinigų, bet mažieji sukuria naujas technologijas. Pažanga bus pasiekta tik per juos.

O jei kalbame apie lazerius, tai reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje atsirado reikiami žmonės. Kai esi mažiukas ir ant pečių neturi didelių įsipareigojimų, gali labiau rizikuoti. Mums pasisekė – sutikome reikiamą žmogų, kuris mumis patikėjo, nupirko vieną, kitą, trečią lazerį, ir taip įsivažiavome. Taip pat pasisekė, kad iš sovietinių laikų liko tam tikra technologija. Nors ją ir reikėjo pritaikyti, bet ji jau buvo.

Žinoma, neatsikėlėme vieną rytą ir nepasakėme, kad darysime lazerius. Vilnius buvo vienas stipresnių kvantinės elektronikos ir lazerių centrų Sovietų Sąjungoje. Buvo paklotas gana geras pagrindas. Vis dėlto pagrindų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, elektronikos, puslaidininkių pramonėje.

Elektronikos srityje vyko ir su karinėmis technologijomis susijusių darbų, Vilniuje buvo gamyklų, gamintos net juodosios lėktuvų dėžės… Tiesiog neatsirado išdrįsusiųjų ką nors daryti, o gal kam ir aplinkybės nebuvo palankios.

Galų gale nemažai ko yra. Tiesiog jie mažiau išsiplėtoję, mažiau girdimi. Sakykime, yra tokia įmonė, jau dvidešimt metų JAV pardavinėjanti moduliukus – unikalų dalyką, bet ji daugiau neinvestuoja, nesiplečia ir sėdi tik prie tos vienos technologijos.

VEIDAS: Sakoma, kad Lietuvoje mokslas dažnai plėtojamas dėl mokslo, o jo pritaikomumas – mažas. Kodėl mūsų padėtis kitokia nei, tarkime, JAV?

K.J.: Tai viso pasaulio problema. Save tikrais mokslininkais laikantys tyrėjai taip elgiasi visur ir nori, kad „mokslas darytų mokslą“. Tiesiog JAV sistema sukonstruota taip, kad paramą gauna norintieji daryti konkrečius dalykus, pasinaudodami pirmųjų idėjomis. Lietuvoje to balanso nėra.

Vienas profesorius Amerikoje man kažkada pasakė: „Ar žinai, kas yra amerikietiška svajonė? Esu mokslininkas, profesorius, bet sukūriau kažką unikalaus, įsteigiau startuolį, išplėtojau jį, pardaviau ir nusipirku ferarį. Likau profesoriumi, noriu ir galiu užsiimti mokslu, bet turiu ferarį.“ Esu įsitikinęs, kad kuo daugiau Lietuvoje atsirastų tokių profesorių, tuo geriau gyventume.

Vokietijoje yra netgi atskiri abiejų krypčių tyrimų institutai. Yra Maxo Plancko tyrimų institutų sistema, ten visi rengiasi gauti Nobelio premijas ir dirba tik dėl šio tikslo, ir yra Franko Hofferio institutų sistema, kurios mokslininkai gilinasi, kaip pritaikyti vienas ar kitas idėjas konkretiems sprendimams gauti. Kitaip tariant, Vokietijoje yra dvi sistemos, gaunančios valstybės finansavimą ir nekonkuruojančios projektais, o Lietuvoje abi kryptys tarpusavyje konkuruoja. Be to, žinoma, garbus mokslininkas, turintis daug vertinamų straipsnių, tas, kurį universitetai kviečia skaityti paskaitų, gauna daugiau pinigų, o tas, kuris konstruoja unikalų varikliuką, bet straipsnių nerašo, dažniausiai negauna ir projektų.

VEIDAS: Kaip įmanoma subalansuoti teoriją ir praktiką, kaip priartinti mokslą prie realaus gyvenimo poreikių?

K.J.: Tai išeina natūraliai. Didieji mokslininkai rašo publikacijas, konferencijose skaito pranešimus, na, o mūsų, „Eksplos“, inžinieriai, mokslininkai dalyvauja įvairiose konferencijoje, skaito mokslines publikacijas.

Gaudome tai, ką didieji mokslininkai padaro, tai yra medžiojame idėjas, ir bandome jas pritaikyti. Kartais tai pasiteisina, kartais ne. Kartais apskritai pasirodo, kad koks nors mokslininkas būna tik pafantazavęs. Idėjų gaudymas neretai duoda realios piniginės naudos arba bent sužinome, kad kažkas tuo būdu tikrai nepavyks. Tai irgi gerai: neigiamas rezultatas irgi yra rezultatas.

Taigi įdomius sumanymus reikia gaudyti, bet negalima pamiršti, kad finansavimą gauname iš savo pirkėjų, kai tas idėjas pritaikome praktikoje. Vis dėlto tai nėra taip paprasta. Manau, jei valstybė šioje vietoje patvarkytų finansavimo struktūrą, šiek tiek daugiau paremtų ir tą „kitą“ dalį, būtų ir mokslui naudingiau, ir verslui paprasčiau gauti labiau išplėtotas, labiau patikrintas idėjas, su kuriomis būtų galima drąsiau eiti į rinką.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.