2015 Birželio 22

Lietuvos kolegijos: scenos žvaigždės, pigus išlaikymas ir europiniai rezultatai

veidas.lt

Shutterstock

 

Vieta žemėlapyje. Nors Lietuvoje kolegijos neretai laikomos kažkuo tarp universiteto ir profesinės mokyklos, atrodo, kad jos pačios savo misiją supranta geriau. Mūsiškių kolegijų pasiekimai mažai kuo skiriasi nuo užsienio atitikmenų – taikomųjų mokslų universitetų Europoje.

Reitingavimo sistemos „U-Multirank“ duomenys rodo, kad Lietuvos kolegijos pasižymi aukštais studijų rodikliais – daug studentų sėkmingai baigia mokslus. Kaip ir derėtų kolegijoms, jos aktyviai veikia regione, kur praktiką atlieka (o vėliau ir dirba) jų auklėtiniai. Beje, kai kurios kolegijos į Lietuvos regioną pritraukia ir išsiunčia svetur praktiškai tiek pat studentų, kiek Suomijos ar Nyderlandų taikomųjų mokslų universitetai. O štai pagal pasiekimus meno srityje Lietuvos kolegijos aplenkia savo kolegas Europoje ir dar, pasirodo, išugdo dalyvių europiniam „Eurovizijos“ dainų konkursui.

„Veidas“, remdamasis „U-Multirank“ duomenimis, įvairiose srityse palygino jame dalyvaujančių lietuviškų kolegijų rodiklius su panašių užsienio institucijų rezultatais. Jos, žinoma, taip pat yra binarinės aukštojo mokslo sistemos – į mokslą, akademines žinias orientuotų universitetų ir praktinius įgūdžius savo auklėtiniams diegiančių kolegijų, taikomųjų mokslų universitetų, dalyvės. Daug „Veido“ pasirinktų mūsiškėms kolegijoms giminingų Vakarų mokslo įstaigų yra jų partnerės, su kuriomis Lietuvos kolegijos keičiasi studentais, dėstytojais, o ir jų studijų apimtis, matuojama kreditais, sutampa. Tokioje panoramoje mūsų kolegijos žiba studijų ir regioniškumo srityse, tačiau vargiai savo jėgomis pelno pajamų iš privačių užsakymų ir mokslo taikomąja veikla bent kol kas aktyviau neužsiima.

Pamatinius Lietuvos kolegijų skirtumus nuo panašių institucijų užsienyje dėl pajamų, mokslo taikomosios veiklos ar kitų parametrų gali lemti ir kitokia jų kūrimosi istorija. Lietuvoje binarinė sistema ir kolegijos atsirado 2000 m., Jungtinėje Karalystėje – keliais dešimtmečiais anksčiau. Vokietijoje kolegijų atitikmenų – ~Fahoschule~ dėstytojams doktorantūros studijos buvo nemokamos.

Iš technikumų kilusios, palyginti dar menką istoriją skaičiuojančios ir, kaip dažnai mėgstama sakyti, podukros vietoje laikomos Lietuvos kolegijos tikina išgyvenusios nuolat besikeičiančius reikalavimus, jų funkcijos gryninimą. O štai jų kolegos užsienyje, priešingai, esą nuo pat pradžių jautė valstybės pagalbos ranką. Pačios kolegijos tikina kai kur pasiekiančios panašių rezultatų kaip ir jų partnerės užsienyje, nors pastarąsias ir valstybė labiau skatina, ir verslas dažniau prisimena, kai reikia pagalbos įgyvendinti kokius nors užsakomuosius darbus.

Didžiausios Lietuvos neuniversitetinės aukštosios mokyklos – Vilniaus kolegijos direktorius doc. dr. Gintautas Bražiūnas, paklaustas apie Lietuvos kolegijų padėtį Europos kontekste, atsako, kad ne tik „U-Multirank“, bet ir „Webometrics“, ir kiti reitingai liudija, jog Lietuvos kolegijų padėtis yra gera. Trumpai tariant, už mažiau joms pavyksta padaryti tiek pat ar daugiau nei užsienio kolegoms.

„Ko gero, galime didžiuotis kainos ir kokybės santykiu: kur kas pigiau, turėdami mažiau išteklių, darome tai, kas užsienyje kainuoja gerokai brangiau. Pavyzdžiui, dėstytojų atlyginimai, kad ir Estijoje, yra beveik dvigubai didesni. Pigiau nei užsienyje Lietuvoje atsieina nebent išlaikyti pastatus, tačiau mūsų infrastruktūra yra pasenusi. Jei važiuotume per Europos aukštąsias mokyklas, pamatytume, kaip per pastarąjį dešimtmetį jos pasikeitė: arba pasistatė naujus rūmus, arba iki blizgesio renovavo senuosius. Vis dėlto turime prietaisų, įrangos, kurios pažangumu prilygstame ar net lenkiame kitas Europos aukštojo mokslo institucijas“, – Lietuvos kolegijų panoramą Europoje apžvelgia Vilniaus kolegijos vadovas ir priduria, kad reitinguose nematomas, bet svarbiausias veiksnys kokybei užtikrinti yra dėstytojai. Kitaip tariant, jei nėra gerų dėstytojų, nepadės nei gražiausi rūmai, nei geriausi studentai.

„U-Multirank“ studijų kriterijų grupėje pagal sėkmingai ir numatytu laiku bakalauro studijas baigiančių absolventų dalį Lietuvos kolegijos įvertintos aukščiausiais A ir B (labai gerai ir gerai) įvertinimais. Tiesa, kai kurios kolegijos nurodo, kad numatytu laiku bakalauro laipsnį įgyja 100 proc. absolventų. Jei jų pateikti skaičiai atitinka realybę, vadinasi, visi pirmakursiai po trejų metų, kiek trunka profesinio bakalauro studijos kolegijoje, ją baigia be menkiausio nubyrėjimo.

Analogiškus gerus įvertinimus Lietuvos kolegijos gauna ir poveikio regionui srityje: labai gerai (A) vertinama didelė absolventų, dirbančių regione, taip pat studentų, čia pat atlikusių praktiką, dalis. Dvi kolegijos – Vilniaus ir Šiaulių šioje srityje gauna aukščiausius įvertinimus ir už pajamas iš regioninių šaltinių.

Penkios iš septynių „U-Multirank“ dalyvaujančių kolegijų nuskynė laurus ir pagal sukuriamą meninę produkciją, kūrybos rezultatus. Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas svarsto, kad šį rodiklį būtų galima taikyti ir universitetams, ir kolegijoms, kurių menų padaliniai, kaip matyti iš „U-Multirank“ duomenų, gali pasiekti aukštų rezultatų ir be papildomo finansavimo.

„Mes turime daug meno profesionalų, tad šioje srityje galime varžytis su universitetais. Jei turime įžymybių, nesvarbu, ar tai džiazo, ar populiariosios muzikos ekspertai, juk profesionalai vertinami vienodai gerai, – tvirtina aukščiausią įvertinimą už meninę produkciją gavusios kolegijos vadovas. – Net turime šūkį: jei nori dalyvauti „Eurovizijoje“, studijuok Vilniaus kolegijoje. Daug šio konkurso dalyvių – Vilija Matačiūnaitė, Jeronimas Milius, Erica Jennings, Vaidas Baumila yra mūsų absolventai.“

Pagal meninės produkcijos įvertinimą Lietuvos kolegijos prilygsta Suomijos Savonijos ir Seinejokio taikomųjų mokslų universitetams, lenkia ~Lillebaelt~, VIA universitetų koledžus Danijoje, Nyderlandų ~Hanze~ taikomųjų mokslų universitetą.

Esminis Lietuvos kolegijų ir panašių į jas užsienio institucijų skirtumas – pajamos. Vakarų taikomųjų mokslų įstaigoms įprasta uždirbti iš įmonių, kitų partnerių užsakymų – suprojektuoti kokią nors automobilio detalę ar parengti miesto viešojo transporto galimybių studiją. O Lietuvos kolegijose dar tik randasi tokios praktikos užuomazgų. „U-Multirank“ skaičiuojant pajamas iš privačių šaltinių (be mokesčių už studijas), visos kolegijos įvertintos prasčiau nei vidutiniškai. Tiesa, panašių neblizgančių įvertinimų sulaukia ir kai kurie užsienio taikomųjų mokslų universitetai.

„Pagal „U-Multirank“ duomenis įdomu stebėti savo ir kolegų situaciją, atrasti tendencijas, patvirtinančias bendras problemas. Pajamos nėra vien mūsų bėda – su panašiais sunkumais susiduria ir užsienio aukštosios mokyklos. Tad pasiguosti negalime, bet turime progą sau tai patvirtinti ir ieškoti kitų variantų, kaip sustiprinti šią veiklą“, – tvirtina Šiaulių valstybinės kolegijos direktorės pavaduotoja strateginės plėtros klausimais Lina Tamutienė. Ji pasakoja, kad neseniai kolegija įsitraukė į dviejų klasterių – Baltijos baldų ir Lietuvos plastiko – veiklą, nes iš naujos veiklos tikisi ir daugiau galimybių bendradarbiauti su regiono verslu.

L.Tamutienė svarsto, kad kolegijoje kuriamas žinias, produktus komercializuoti sunku, nes iki konkretaus užsakymo, už kurį galima gauti papildomų pajamų, reikia įdirbio, pasitikėjimo ir rekomendacijų. „Todėl, – priduria ji, – turime daug sutarčių visuomeniniais pagrindais, nors finansinio atlygio dar negauname.“

Taigi pagrindinis lėšų šaltinis kolegijoms vis dar yra valstybė. Papildomų pajamų aukštosios mokyklos gauna nebent iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos – kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo kursų, tęstinių studijų, suaugusiųjų mokymo. Pagal šį kriterijų labai gerai ir gerai įvertintos Alytaus, Marijampolės ir privati Socialinių mokslų kolegija.

Alytaus kolegijos direktorė doc. Danutė Remeikienė paaiškina, kad pastaruoju metu kolegija vykdė daug svarbių regione darbų: kvalifikaciją čia kėlė visi Alytaus pedagogai, praėjusiu ES finansiniu laikotarpiu 2 tūkst. alytiškių kolegijoje mokėsi kompiuterinio raštingumo, ji taip pat turi licenciją teikti valstybės tarnautojų mokymo paslaugas, o apie 200 vaikų mokosi Jaunųjų informatikų akademijoje.

„Turime ir verslo užsakymų: pagal iš anksto suderintas programas mokome įmonių darbuotojus. Tai būna specializuoti kursai, pavyzdžiui, kelių tiesėjams ar statybos inžinerinių tinklų specialistams. Kadangi turime pažangų regioninį technologijų centrą, naudojamės baze, tinkama alternatyviesiems energijos ištekliams – saulės baterijoms, vėjo jėgainėms ir kt. lyginti“, – vardija Alytaus kolegijos vadovė.

Klaipėdos valstybinės kolegijos (KVK) direktoriaus pavaduotoja strateginės plėtros klausimais Nijolė Galdikienė svarsto, kad Lietuvoje dar nesusiformavo tradicija verslui paslaugas užsakyti iš aukštųjų mokyklų. Tokių užsakymų stygių jaučia ne tik kolegijos: užsakomosios veiklos pavyzdžių dar palyginti nedaug turi ir universitetai, kurių įranga bei priemonės įgyvendinti įvairius įmonių užsakymus, tikėtina, yra geresnės nei kai kurių kolegijų.

N.Galdikienės įvardijamos kolegijų teikiamos paslaugos, iš kurių uždirbama papildomų pajamų, – suaugusiųjų mokymo, švietimo ir konsultavimo, taip pat kolegijai priklausančio turto nuoma.

„Pavyzdžiui, mūsų kolegijos vadovybė vyko į Vakarų Lietuvos savivaldybes ir įmones, gavome užsakymų organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus, konsultacijas. Pajamos iš šios veiklos sudaro didžiausią kolegijos uždirbamų papildomų lėšų dalį“, – komentuoja N.Galdikienė. Jos teigimu, Lietuvos kolegijos kasmet iš tokios veiklos uždirba nuo 1,5 tūkst. iki 0,5 mln., skaičiuojant litais, o sumos dydis tiesiogiai susijęs su įstaigos dydžiu.

„Veido“ kalbinti pašnekovai tikisi, kad jei, kaip svarstoma, bus taikomos skirtingos konkursinės finansavimo sąlygos universitetams ir toms institucijoms, kurių pagrindinė veikla yra ne mokslinė, tarp jų ir kolegijoms, nauja tvarka galėtų paskatinti proveržį kolegijų mokslo taikomojoje veikloje. Dabar „U-Multirank“ visų kolegijų išorinės mokslinių tyrimų pajamos vertinamos prasčiau nei vidutiniškai.

„Jei kalbame apie mokslinę veiklą, mes leidžiame tarptautinį žurnalą, vykdome konsultacinę veiklą. Bet mokslinė veikla yra apysilpnė, nes arba negauname finansavimo, arba gauname jo nedaug. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija Vilniaus kolegiją pagal atitinkamus kriterijus įvertino geriausiai ir skyrė 23 tūkst. eurų mokslinei veiklai. Taigi manome, kad labai pasisekė. Juk kiekvieno straipsnio spausdinimas rimtame žurnale kainuoja, be to, dėstytojas turi skaityti paskaitas ir neturi laiko mokslinei veiklai – tai problema, nes šiuo metu be pinigų mokslo nesukursi“, – komentuoja G.Bražiūnas.

Vilniaus kolegijos direktorius paaiškina, kad su ribotomis kolegijų galimybėmis pritraukti užsakymų ir uždirbti papildomų pajamų susijusi ir didelė aukštųjų mokyklų koncentracija ne tik Lietuvoje, bet ir konkrečiame regione. Pavyzdžiui, įmonė, norinti užsakyti kokį nors darbą, Vilniuje ar Kaune renkasi iš galybės variantų, kuriuos kolegijoms nurungti gali būti sudėtinga.

„Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra per daug. Nesakau, kad jas reikia naikinti, bet jei jas sujungtume – pajamų rodikliai pagerėtų, nes institucija turėtų daugiau erdvės teikti konsultacijas, įgyvendinti užsakymus. Kiek dabar Vilniuje yra universitetų, kolegijų, institutų, centrų ir kitų darinių. Jei koks nors darbdavys nori užsakyti tiriamąją analizę ar kvalifikacijos kėlimo kursus, jis turi aibę galimybių rinktis, ir Vilniaus kolegijai sunku pirmauti prieš tokią mokslinės produkcijos pasiūlos įvairovę“, – aiškina G.Bražiūnas.

Gali būti, kad būtent dėl riboto mokslo taikomąją veiklą vykdančių institucijų skaičiaus geriausius rodiklius pagal pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos demonstruoja Alytaus ir Marijampolės kolegijos.

Vis dėlto Vilniaus kolegijos direktorius primena, kad dabar egzistuojantį Lietuvos kolegijų atotrūkį pagal pastangas pritraukti privataus kapitalo pajamų lėmė ir jų formavimosi istorija. Pavyzdžiui, Vokietija nuo pat taikomųjų mokslų universitetų (vok. ~Fahoschule~) kūrimosi pradžios investavo į dėstytojų kvalifikacijos kėlimą – apmokėjo doktorantūros studijas, o apsigynusieji disertaciją turėjo grįžti į ~Fahoschule~. Todėl šiai gerovės valstybei per dešimtmetį pavyko pasiekti, kad tokiose mokslo įstaigose dirbtų 80 proc. mokslų daktarų. Airija koledžų kokybę pagerino panašiu finansiniu stimulu – dotacijomis, konkursais finansavimui gauti, taip skatindama mokslinę taikomąją veiklą.

„O mes į doktorantūrą savo žmones siunčiame patys. Krepšeliuose nenumatyta lėšų dėstytojo kvalifikacijai kelti, vadinasi, reikia rasti pinigų kieno nors sąskaita. Be to, neretai apsigynę disertacijas, perspektyvūs ir gabūs žmonės viliojami likti universitetuose“, – sako G.Bražiūnas.

Dabar galiojantis normatyvas, kad kolegijoje dirbtų 10 proc. mokslų daktarų, seniausiai viršytas. Tačiau šios „lubos“ nesiejamos su konkrečios kolegijos situacija ir poreikiais. Vadinasi, kolegijoms finansiškai nenaudinga turėti kuo daugiau mokslų daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, kuriems reikia mokėti didesnius atlyginimus.

KVK direktoriaus pavaduotoja N.Galdikienė sako, kad besiformuojant binarinei sistemai, vis kylant reikalavimams kolegijoms, šios priprato prie pokyčių tempo, tad ir dabar supranta poreikį nuolat tobulėti ir konkuruoti su universitetais. Juolab kad, universitetinių ir neuniversitetinių aukštojo mokslo įstaigų pobūdžiui skiriantis, jų veikla daugeliu atvejų yra labai panaši.

„Jei valstybė priėmė sprendimą, kad Lietuvoje yra binarinė aukštojo mokslo sistema, jos dalyviai turi prisitaikyti ir dirbti savo darbą. Pavyzdžiui, aš ginuosi disertaciją Suomijoje, kur taip pat yra binarinė aukštojo mokslo sistema. Ten taikomųjų mokslų universitetai, kolegijos vykdo bakalauro studijas, kurios yra tik kai kuriuose universitetuose, nes šie vykdo magistrantūros ir doktorantūros studijas“, – lygina N.Galdikienė.

Paklausta apie Lietuvos ir Vakarų kolegijų skirtumus, KVK direktoriaus pavaduotoja svarsto, jog Skandinavijos šalyse vyrauja didesnis dėmesys taikomųjų mokslų universitetams, kad šie įgyvendintų pagrindinę savo funkciją – praktinių įgūdžių diegimą. Pavyzdžiui, kiekvienoje praktikos vietoje studentams paskiriami mokytojai: jei slaugytojas priima praktikantą, sumažėja jo darbo krūvis, kad jis galėtų studentą apmokyti ir pan.

Kolegijų atstovai, nepaisant „U-Multirank“ rodiklių, labiausiai linkę sureikšminti mažus bedarbių absolventų skaičius. Gegužės 1 d., Lietuvos darbo biržos duomenimis, darbo neturėjo mažiau nei dešimtadalis, arba per septynis šimtus kolegijų absolventų, iš 9,9 tūkst. baigusiųjų kolegijas 2014 m. Tokie skaičiai – palyginti saujelė su pernai „Veido“ suskaičiuotais 5 tūkst. 2013 m. laidos universitetų ir kolegijų bedarbių, kurie darbo nerado iki 2013 m. pabaigos.

Gabija Sabaliauskaitė

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. nejuokinkite nejuokinkite rašo:

    gal čia reklaminis straipsnis? Tuomet reikia jį pažymėti. Nejuokinkite, pirma, 100 – procentinis baigimas – joks pliusas, visų studijų tarptautinių ekspertų požiūriu tai rodo, kad net protiškai neįgalus baigia studijas. Ir tai vertinama kaip minusas, o ne pliusas. Antra, abejotina ar tas įstaigas apskritai galima vadinti aukštuoju mokslu, nes mokslo ten nei su žiburiais nerandama. Pusmoksliai ne tik studentai, bet ir dėstytojai, nes nei skaito, nei kuria mokslą. Ten mokosi talentai? Nes neturi laiko mokytis, o ten lengvai gauna popierką:)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...