2010 Rugpjūčio 30

Regionai

Lietuvos kaimų gyvybę palaiko miestiečiai

veidas.lt

Penktadienio vakarą iš sostinės ir laikinosios sostinės į visas puses nusidriekia didžiulės automobilių eilės – miestiečiai traukia į vasarnamius. Šimto kilometrų spinduliu nuo Vilniaus ir Kauno sodybos jau seniai išpirktos.

Neretai arčiau miestų esančios sodybos virsta ne tik vasarnamiais, bet ir nuolatinėmis gyvenamosiomis vietomis.

Ypač tai pasakytina apie Trakų rajoną ir jo gyventojus, kurie dirba ir mokosi Vilniuje, arba apie Kačerginę, kurios gyventojai dirba ir mokosi Kaune.

Panašios tendencijos ryškėja ir mažesniuose šalies miestuose. Pavyzdžiui, vis daugiau uteniškių gyvenimą mieste iškeičia į gyvenimą kaime ir dėl to nė kiek nesigaili. Gyventi sodyboje ant ežero kranto ir važinėti į darbą keliolika ar keliasdešimt kilometrų jiems atrodo priimtiniau, nei gyventi bute mieste.

Kita vertus, jei sodybos ėmėte dairytis tik dabar, teks gerokai nusivilti, nes gražesnėje vietoje namą su stogu galima įsigyti ne pigiau kaip už 100 tūkst. Lt. O jei sodyba sutvarkyta, teks pakloti tokią sumą, kuri prilygs buto mieste kainai.

Nekilnojamojo turto agentūros “Ober-haus” žemės sklypų eksperto Dovydo Paulausko tvirtinimu, vilniečiai dažniausiai dairosi prie vandens telkinio esančios sodybos, kuri būtų iki 70 km nuo sostinės centro,nereikalautų didelių investicijų, joje būtų galima gyventi žiemą ir kainuotų apie 200–300 tūkst. Lt. Labai svarbus veiksnys – geras kelias, mat retas miestietis ryšis keliolika kilometrų važiuoti miško vieškeliais. Beje, tokios pat sodybos 150–200 km atstumu nuo sostinės gali kainuoti net 30–50 proc. pigiau.

Pasak D.Paulausko, sodybų pasiūla, ypač aplink didžiuosius miestus nėra didelė, nes jų tiesiog nedaugėja. Vis dėlto miestiečiai ypač vasaromis tuntais keliasi į užmiestį.

Draugauja su kaimiečiais

Karaviškių kaimas Varėnos rajone stūkso šalia pasienio su Baltarusija. Jei nosies tiesumu trauksi per daržą – paėjęs puskilometrį įsirėši į valstybės sieną. Dabar ją saugo tvoros ir dryžuoti pasienio stulpai, o dar prieš aštuonerius metus pagrybauti buvo galima ir šiapus, ir anapus sienos. Kaimelyje septynios sodybos, bet tik dviejose nuolat gyvena vietiniai žmonės. Į kitas vasaromis susirenka gausios miestiečių pajėgos. Ir traukia ne tik iš sostinės ar Kauno, bet yra pargrįžtančiųjų net iš Vokietijos. Vieną sodybą turi nusipirkusi olandų pensininkų pora.

Kitame Lietuvos kampe – Ignalinos rajone Palūšės seniūnijai priklauso devyni kaimai, kuriuose dabar gyvena vos 190 žmonių. Tačiau vasarą apylinkės knibždėte knibžda vasarotojų iš miesto. Pavyzdžiui, keliasdešimties namų Meironių kaime dabar žiemoja 25 gyventojai, nors prieš keturiasdešimt metų čia nuolat gyveno 77 žmonės.

Vasarą kaimas atgyja – juk atostogauti suvažiuoja miestiečiai. Šio kaimo seniūnė Irena Lukašavičienė tikina, kad į Meironis miestiečius vilioja aplinkui liūliuojantys didžiuliai ežerai ir ošiantys miškai.

Pašnekovė tikina, kad miestiečiai rado bendrą kalbą su vietiniais, net dalyvauja kaimo šventėse: prisideda prie bendro stalo ir per Sekmines padeda plukdyti karves į ežerų salas. Pernai per kaimo šventę bendruomenė juos net pakrikštijo. “Mano kaimynai penevėžiečiai, – sako seniūnaitė. – Malonūs žmonės, gražiai prižiūri sodybą ir triukšmingų vakarėlių nerengia”.

Kiti panevėžiečiai pensininkai Danutė ir Vincas Raudoniai turi sodybą netoli Svėdasų. Čia jie vasaras leidžia bemaž penkiolika metų. Vienkiemį tarp didelių laukų jie įsigijo dar dirbdami. Per tuos metus iš dešimties netoliese esančio kaimo kaimynų liko tik vieni – jie dar gana jauni žmonės, turi savo ūkį. Kiti išmirė, o jų namus paveldėjo miestuose gyvenantys vaikai. Šie į kaimą atvažiuoja gana retai, nes nuo sostinės jį skiria beveik 130 km, nuo Kauno – dar daugiau.

1,5 ha ploto sodybą Raudoniai kruopščiai prižiūri: nors čia yra išlikę senųjų šeimininkų obelų, jie pasodino ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių. Be to, turi didelį daržą ir visai žiemai prisiaugina daržovių ne tik sau, bet ir dviejų vaikų šeimoms. O prieš trejus metus šeimininkas užsiveisė penkias bičių šeimas.

“Įsigytą namą teko smarkiai remontuoti, – pasakoja ponas Vincas. – Sudėjome naujus langus, grindis, iš lauko apkalėme dailylentėmis. Iš pradžių manėme, kad visam laikui persikelsime gyventi į sodybą. Bet pagyvenę porą metų vėliau apsisprendėme žiemai grįžti į miestą”.

Vasaromis ši šeima mielai bendrauja su vietiniais ūkininkais: dienomis atsiranda bendrų darbų, pavyzdžiui, kelią pataisyti, stogą bendromis jėgomis palopyti ar pievas nušienauti, o vakarais malonu ir liežuvius pagaląsti.

Kita mūsų pašnekovė marcinkoniškė Rūta Sakalienė turi net du kaimynus miestiečius: vilniečius ir kauniečius. “Geras kaimynas – geriau nei giminė. Gyvename kartu, vieni kitiems padedame. Jie vandens neturi, tai pas mane atsigeria. Ir permiega, nes remontuoja namą”, – pasakoja šeimininkė.

Pasak ponios Rūtos, paprastai miestiečiai perka mirusių senųjų gyventojų namus, tik dabar giminės jau retai benori juos parduoti. Ir pati Rūta gyvena iš senelio paveldėtame name.

“Dzievulis žino, kaip bus, – dzūkuoja ponia Rūta, paklausta, ar neatsitiks taip, kad Marcinkonyse greitai bus daugiau svetimų nei vietinių.

Atgaivino prosenelio namą

Ukmergės rajono Siesikų seniūno pavaduotoja Janina Staškūnienė džiaugiasi miestiečiais: “Jie taip gražiai tvarko savo sodybas! Puošia mūsų kaimus. Žinoma, turime gražiai tvarkomų ir kaimo sodybų, bet miestiečių ypatingesnės, nes jie turi pinigų, kuriuos  investuoja: veisia sodus, samdo kraštovaizdžio specialistus”.

Kelios sodybos miestiečiams priklauso pačiuose Siesikuose, kiti kuriasi vienkiemiuose. Pasak seniūnės, miestiečiai kaimo žmones paremia ir finansiškai, duodami jiems darbo: prašo suremontuoti sodybas, perka maisto produktus, samdo saugoti.

“Kaimo žmogus gyvena savo gryčioje. Jis apsipratęs su aplinka ir nebenori nei lyginti kemsyno, nei rauti kelmų, nei sausinti pelkės”, – tikina seniūnė.

Vienas tokių, kurie sausina pelkes ir lygina kemsynus, yra vilnietis verslininkas Artūras Juzėnas. Jis į sodybą netoli Inturkės Molėtų rajone atėjo užkuriais: sename gatviniame kaime jo žmona Audra atsiėmė senelių žemę. Tačiau namas jau buvo atitekęs svetimiems, nes prasidėjus trėmimams Audros senelis pardavė namą ir persikėlė į Vilnių. Tačiau dabar šeima sumanė jį atpirkti.

“Tas namas turi savo istoriją – 1888 m. jį pastatė žmonos prosenelis”, – pasakoja ponas Artūras. Tiesa, atpirkimo procesas nebuvo toks taip lengvas, kaip norėtųsi, ir vienu metu šeima net buvo sumaniusi pasistatyti naują namą, beje, tai būtų kainavę pigiau, nei atpirkti ir restauruoti senąjį.

Šiaip ar taip, jau ketvirti metai, kai sodyba grįžusi į tikrųjų savininkų rankas. Ponas Artūras ne tik suremontavo senąjį namą, išlikusį tvartelį bei kluoną, bet ir surentė naują pirtį, išvalė ir praplatino tvenkinį. Tačiau svarbiausia – atstatė žmonos senelio kalvę, įsigijo naują priekalą. Ketina mesti darbus sostinėje ir visai rimtai užsiimti kalvyste. “Man tik bulvių nepatinka sodinti, o visus kitus kaimo darbus mėgstu”, – sako ponas Artūras.

Juzėnų sodyba – seno gatvinio kaimo dalis. Iš jo dabar belikę keli namai. Viename gyvena vieniša moteris, kituose  savaitgaliais glaudžiasi miestiečiai. Jei ne jie, ir šitos sodybos būtų sunykusios.

Ne visi kaimynai malonūs

Tiesa, ne visada viskas klojasi taip sklandžiai. Kartais miestiečiai kaimo gyvenimą apkartina triukšmu ir nesibaigiančiomis išgertuvėmis, o kartais būna atvirkščiai: net labai šviesūs ir gerų norų turintys miestiečiai nesugeba įveikti kaimiečių tamsumo ir visiškos degradacijos. Štai vilnietė archeologė Giedrė Piličiauskienė pasakoja, kad prieš šešerius metus jų šeima įsigijo sodybą Ukmergės rajone.

“Nepatikėsite, bet mes čia net šviežio pieno nusipirkti negalime, nes aplinkiniai kaimiečiai visiškai nelaiko gyvulių. Jie gyvena arba iš pensijų, arba iš pašalpų. Nemažai čia ir geriančių, ir vagiliaujančių. Štai netoliese stovėjusį anykštėnų namą vietiniai sudegino. Šeimininkams teko jį atstatyti. Ir apskritai aplinkui beveik nėra vietinių žmonių, su kuriais norėtųsi šnekėtis”, – guodžiasi moteris.

Dar vienas galvos skausmas, kurį yra patyrę daugumos sodybų savininkai, – vagystės. Vagiama viskas: pradedant aliuminiais šaukštais ir baigiant stogais. Taigi įsigijus sodybą nemažai tenka investuoti ir į jos saugumą. Miestiečiai paprastai renkasi draudimą, įsirengia signalizaciją, samdo tvarkingus vietinius gyventojus arba prašo saugos bendrovių paslaugų. Šios gina klientų turtą jėga ir be ceremonijų. Mat girtuokliai, pasirodo, bijo tik fizinės jėgos – po tokių susidūrimų saugos vyrukams antrą kartą važiuoti netenka.

Tiesa, pasak Siesikų seniūno pavaduotojos Janinos Staškūnienės, į alkoholizmą, tamsumą ir vagystes nugrimzdę ne tik senieji kaimų gyventojai. “Nemažai girtuoklių ir asocialių asmenų kaimams parūpina miestai – pardavę savo butus, kaime už kelis šimtus litų jie įsigyja 25–30 kv. m lūšneles ir ten siautėja toliau”, – guodžiasi seniūnijos darbuotoja.

Pasak pašnekovės, kaimuose esama dar daug apleistų sodybų, ypač atokiose seniūnijose, kur nėra vandens telkinių. Tokie namai patrauklūs miestų girtuokliams. Tačiau kaimas laukia valyvų, pasiturinčių miestiečių, kurie verčia pasitempti ir kaimo gyventojus.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. barmenas barmenas rašo:

    pasileidėliai

  2. golf golf rašo:

    politika eur priverte Rasa sito ismoke laisve sugriove ka turim tuo dziaugiames.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...