2010 Spalio 10

Regionai

Kai miršta daugiau nei gimsta

veidas.lt

"Veido" archyvas

Lietuvoje šimtai kaimų jau išmirę ir juos primins tik pavadinimai

Per metus kaime gimusius kūdikius jau galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Viena po kitos uždaromos mokyklos. Daugėja kaimų, kuriuose nelikę nė vieno gyventojo. Ar atlaikę karus ir okupacijos laikus jie įveiks šį laikmetį?

Kad pamatytume, kuo kaime gyvenama, būtina ten nuvykti. Beje, važiuodama prisiminiau vieno ūkininko pasakytą mintį, kad kaimas – nesunaikinamas, nes nėra valdžios, kuriai tai pavyktų.

Kaimą okupuos miestiečiai

Ukmergės rajone Šešuolių miestelyje gyvenantys ūkininkai Stasė ir Pranas Baltakiai tikina, kad kaime darbas darbą veja. Tą šeštadienio popietę šeimos galva su sūnumi Ramūnu remontavo techniką, o žmona su anūkais sukosi po namus. “Kas laukia kaimo? Miestas suvažiuos. Jau dabar kiek sodybų vilniečiai nusipirkę. Vieni vasaras leidžia, kiti ramios senatvės ieško. Yra ir tokių, kurie savo įmones mieste turi, o patys kaime gyvena. O tie, kurie dirbo žemę, ją ir toliau dirbs, kol numirs. Štai mes visa šeima ūkininkaujame – dirbame kartu su vaikais. Pradėjome nuo aštuonių hektarų, o dabar su nuomojama žeme turime 150 ha ekologinį ūkį, – pasakoja ponas Pranas. – Juk kai kolūkiai sugriuvo, reikėjo ko nors imtis. Be to, abu žemės ūkio mokslus esame baigę. O dar žmona, kaip ir jos tėvai, labai mėgo žemę, tai ir pradėjome – viena karvė, paskui dvi, trys, keturios, o dabar melžiame 60. Nors dirbti kaime sunku, bet kai įpranti, atrodo, kad nieko geresnio ir nėra”.

Darbo dieną ūkininkai pradeda nuo pusės keturių ryto, o baigia dešimtą vakaro. Triūsia be išeiginių ir atostogų. Neslepia, kad kartais kildavo noras viską mesti, bet, pasak pono Prano, žemė neleidžia – turi ją dirbti. Baltakiai gali džiaugtis: sūnus ir dukra į miestus neišvažiavo ir darbas užsienyje jų nesuviliojo. O kai darbų naštą šeimoje vieni su kitais dalijasi, ne tokia ji ir sunki.

Pasak Baltakių, ne toks blogas tas gyvenimas kaime: miestas ranka pasiekiamas, savas namas ir kiemas, o darbo – tik spėk suktis.

Kaime blogai gyvena tik tinginiai

Šešiolika metų Ukmergės rajono Šešuolių seniūnu dirbantis Jonas Dikčius tikina, kad ir sunkesnių laikų kaimas yra matęs. “Daug kas jame pasikeitė. Turime daug darbščių ūkininkų. Žmonės pamėgo tvarką, namai skęsta gėlėse. Manau, dabar kaime blogai gyvena tik tinginiai”, – įsitikinęs seniūnas.

Seniūnijoje šiuo metu gyvena daugiau kaip 1100 gyventojų. Deja, jų kasmet mažėja. Štai šiemet gimė vos vienas kūdikis, o anapus palydėta 15 žmonių. Pradinę mokyklą Liaušiuose teko uždaryti. Joje dabar veikia biblioteka. Už kelių kilometrų esančioje Šešuolių pagrindinėje mokykloje, kurios gali pavydėti ir miestai, šiuo metu mokosi 40 mokinių.

Seniūnijoje yra vienuolika įmonių, daugiausia medžio apdirbimo. Jose dirba apie 250 žmonių. Sėkmingai veikia anglų kapitalo baldų gamybos įmonė, neseniai pradėjusi gaminti ir stogo čerpes. Nuo nedarbo gelbsti ir viešieji darbai.

Juose dabar dirba devyniolika žmonių. Bet žmonės ieško, kur moka daugiau. Todėl trys šeimos jau išvyko uždarbiauti į užsienį, laikinai svetur uždarbiauja dar 27 gyventojai. Vis dėlto seniūnas viliasi, kad kaimas dar sulauks geresnių laikų. “Juk gyvenimo lygis čia ne prastesnis nei mieste, o gyventi savo name daug geriau nei daugiabutyje”, – mano J.Dikčius.

Užsiminus, kad važiuojant per miestelius akis bado jau nuo ryto “pavargę” vyrai, seniūnas pašmaikštauja, kad tokie jau tie pijokai – visiems visą dieną tik ir rodosi. “Tokiems visur sunku. Būna, ateina, prašo viešųjų darbų, bet vos gauna pinigą – ir visi darbai jiems nusispjaut. Deja, ta šelpimo politika kai kuriuos žmones dar labiau gramzdina, – sako seniūnas. – Štai gauname nemažai maisto produktų, jų norinčiųjų – daugybė, bet įpratę taip gyventi atpranta dirbti”.

Ar bus kam kaimuose gyventi

Keliaukime toliau. Radviliškio rajono Šaukoto seniūnas Albinas Augustis, rodydamas miestelio herbą su pempe ir septyniomis spanguolėmis, sako, kad tos uogos simbolizuoja šiose apylinkėse buvusius septynis dvarus. Deja, iki šių dienų išlikęs tik vienas, kitus “sulesė” laikas. Gal toks pats likimas laukia ne tik daugelio kaimų, bet ir ne vieno miestelio? Nors seniūnas nestokoja optimizmo, žiūrėdamas į gyventojų statistiką atsidūsta: “Per ketverius metus jų sumažėjo 139 žmonėmis, o gimė vos ne perpus mažiau nei mirė. Tik šiemet padėtis stabilizavosi – mirė devyni, o gimė aštuoni”. Ateitis? Nors miestelyje veikia pagrindinė mokykla, kurioje galėtų mokytis 250 moksleivių, šiuo metu joje mokosi tik apie šimtą vaikų. Seniūnijoje jau neliko ir nė vienos pradinės mokyklos.

Kas liks iš kaimo, pasak seniūno, priklausys nuo valstybės politikos: “Jeigu bus sudarytos sąlygos, bus ir kas gyvena. Juk lietuviai sėslūs ir savo namų be priežasties nepalieka. Dirbti į užsienį iš seniūnijos yra išvykę apie trisdešimt jaunų žmonių. Žinau, kad ne vienas norėtų grįžti”, – tikina jis.

Grįš ar negrįš? Kaip tvirtina emigracijos procesus tyrinėjantys psichologai, po trejų gyvenimo užsienyje metų mintį apie grįžimą puoselėja per 70 proc. emigrantų, o po penkerių jų sumažėja vos ne dvigubai. Po dešimties gyvenimo svetur metų tokių lieka vos 20 proc.

Nors Šaukotas toli nuo didelių miestų, seniūnas džiaugiasi, kad atsiranda norinčių čia įsikurti: “Vaizdingose apylinkėse sodybos nuperkamos kaipmat. O štai neseniai atvažiavo iš Panevėžio jauna šeima, auginanti keturis vaikus. Šeimos galva dirba tolimųjų reisų vairuotojų. Jiems čia patiko. Suradom namą, kurį išsinuomojo trejiems metams. Miestelyje gyvena ir du užsieniečiai, kuriuos iš Vakarų Europos čia atvežė mūsų moterys. Vienas išsinuomojęs žemės ūkininkauja, o kitas gražiai tvarkosi sodyboje. Regis, abu čia prigijo”.

Čia buvo kaimas, čia jo nėra

Toje pačioje seniūnijoje Daužnagių kaime gyvenantis ūkininkas Alfonsas Bliznikas, paklaustas, kas laukia kaimo, tik mosteli ranka tuščių namų link. Pasak jo, vieni kaimai jau išmirė, o kiti laukia savo eilės. Juos primins tik pavadinimai. Prieš 26-erius metus su žmona į šį kaimą jis atvažiavo iš Šiaulių – slaugyti sergančios mamos. Po šešerių metų jai mirus, keltis į miestą juodu nesiryžo.

Ūkininko nuomone, kaime gyventi daug sunkiau nei mieste: darbo daug, o naudos maža. Juolab kad orientuojamasi tik į stambius ūkininkus, o smulkiesiems ne tik išmokos mažesnės, bet net už tą patį pieną mokama perpus mažiau. Ir jokių lygių galimybių. Be jokio apgailestavimo ūkininkas sako, kad du užauginti sūnūs sekti jo pėdomis neketina – sunkus darbas ir miglotos perspektyvos kaime jų netraukia.

Toliau kelias veda į Piktonių kaimo vienkiemį. Prieš dešimtį metų Vita Jankūnaitė-Kazlauskienė, užaugusi ir dirbusi mieste, kartu su 86-erių metų mama įsikūrė ant buvusios senelių žemės. “Kodėl atvažiavau? Sako, kad protėviai šaukia. Gal ir šaukia, tik nelengvai man einasi. Bet į miestą atgal nenoriu. Vaikščioti po antrų rankų parduotuves ir turgų? Tai – ne man. O čia ko tik nedarau: auginu javus, daržoves, įveisiau avietyną, medų iš avilių kopinėju, žolę pjaunu. Džiovykloje džiovinti grūdus brangu, tai dešimt jų tonų pati kieme išdžiovinau”, – apie gyvenimą 30 ha ūkyje pasakoja moteris.

Senelių namo vietoje puikuojasi gėlynas, o ten, kur stovėjo ūkinis pastatas, Vita susirentė gyvenamąjį namą. “Vieną sieną sumūrijau iš akmenų, pati rankomis ir tinkuoju. Taip ir statau, kaip bitė korį lipdydama. Planuoju iki žiemos pasikalti lubas, įsirengti svetainę, – beria ji. – Kieme židinį susimūrijau. Kodėl viską pati darau? Pinigų neturiu, kad galėčiau kitus samdyti”.

Ir ko tik ji nemoka: reikia paveikslo – nutapys, šaukšto – išdroš, megztinio – numegs. Paklausta, kaip išmoko drožybos, gūžteli pečiais: suprask, anoks tai mokslas – imi ir droži. Paskui priduria, kad gal viskas paveldėta, nes šviesaus atminimo tėvas Vladas Jankūnas buvęs auksarankis, o mama nuostabiausiais raštais lovatieses ausdavusi. Gal būtų lengviau, jeigu koks vyras ūkyje pavaduotų? “Tai kad vyrai su manimi nespėja. Gal per greita esu? Ir lepinti jų nemoku. Pas mane kaip kariuomenėje: valgyk, ark, miegok”, – šmaikštauja ji.

Ūkininkei nė motais, kad per porą kilometrų – nė žmogaus. Svarbiausia – erdvė ir laisvė. Jos akimis, tai irgi prabanga. “Galiu dainuoti, keiktis, verkti, juoktis. Kartais už poros kilometrų gyvenanti ūkininkė paskambinusi klausia, kodėl taip kieme griaudėju. Pagriaudėju – ir palengvėja. Kad ir sunku, bet čia gyventi gera”, – sako ji. Kai yra kas veikti, nėra laiko liūdesiui.

Vis dėlto dauguma “Veido” kalbintų žmonių nusiteikę optimistiškai. Jie mano, kad ir šį laikmetį kaimai ir miesteliai įveiks. Tiesa, gyventojų juose liks mažiau, jie bus ne tokie gyvybingi, bet galbūt taip ir turi būti. Gal iš provincijos ir turi išvažiuoti visi tie, kurie čia nemato jokių perspektyvų, o likti tie, kurie sugeba patys susikurti priimtiną gyvenimo kokybę, susirasti darbo, tie, kurie myli žemę ir kuriems gyvenimas kaime priimtinesnis nei mieste. Svarbiausia, kad tokių žmonių būtų, nes jei ir jų neliktų, praraja tarp miestų ir kaimų taptų dar didesnė ir išvyka iš miesto primintų kelionę į viduramžius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Algis Algis rašo:

    Atvažiuos kinai, ir kaimas suklėstės


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...