2012 Birželio 18

Boguslavas Gruževskis

“Lietuvoje įsigalėjo ekonominis nepatriotiškumas”

veidas.lt


Po dviejų savaičių įsigalios Probacijos įstatymas ir į laisvę bus paleista apie 3 tūkst. nuteistųjų. Kokios šio sprendimo galimos pasekmės: kaip keisis visuomenės saugumo jausmas, ar darbdaviai ketina įdarbinti nuteistuosius? Tokiais klausimais pradėjome pokalbį su Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovu profesoriumi dr. Boguslavu Gruževskiu.

B.G.: Tai, kad suklupusiems rodomas socialinis gailestingumas, yra sveikintina. Būtų gerai, kad į laisvę paleistų ir visus 6 tūkst. nuteistųjų. Tik, svarbiausia, ar šiam kalinių paleidimui buvo pasirengta? Aš apie tai nieko negirdėjau. Tad jei tam nebuvo pasirengta, tada mūsų laukia nemažai išbandymų ir problemų.
Nuteistieji yra pažeisti žmonės, todėl jų paleidimui į laisvę reikėjo pradėti rengtis dar prieš 12–15 mėnesių. Jei žmogus įkalinimo įstaigoje praleido daugiau nei vienus metus, kitaip tariant, jau pritapo prie gyvenimo kalėjime būdo, tokį žmogų išėjimui į laisvę reikia specialiai rengti.
Visų pirma reikėjo pasidomėti, ar nuteistųjų artimieji laukia įkalintų giminaičių, ar juos priims, ar suteiks pastogę. Jei nepriims į namus, ar toks žmogus galės gauti pastogę nakvynės namuose, ar vėl grįš pas tuos pačius sėbrus, dėl kurių ir pakliuvo į kalėjimą, ir vėl ims aiškintis santykius.
Antra, ar išėjusysis į laisvę turės iš ko valgyti: ar jis pats turės santaupų, ar giminaičiai padės prasimaitinti, ar jam teks atiminėti pinigines iš močiučių. Pagaliau ar darbo birža padės šiam žmogui susirasti darbo. Juk jei paleistieji iš kolonijų neturės darbo, jie grįš prie jau išbandytos veiklos ir nusikals iš dar kartą.
Trečia, ar toks žmogus yra pasirengęs psichologiškai: ar jis moka valdyti įniršio protrūkius, ar jis galės gauti psichologų, policijos, pagaliau nevyriausybinių organizacijų atstovų pagalbą, kai jam jos labai reikės. Ir ar paleistasis iš viso bent turi supratimą, kur jam kreiptis pagalbos. Iš tiesų prie kolonijos vartų jį turėtų pasitikti ne abejotinos reputacijos draugeliai, o psichologai ar bent nevyriausybinių organizacijų atstovai ir dalyti vizitines korteles, kur tam žmogui kreiptis, kilus bėdai. Juk kai kurie kaliniai nebemoka laisvėje gyventi.
Prieš keletą metų mūsų instituto mokslininkai nagrinėjo prezidento Valdo Adamkaus amnestijos pasekmes. Po jos akivaizdžiai padidėjo įtampa prie prekybos centrų, taip pat mažose gyvenvietėse. O į didesnius ar mažesnius incidentus pakliuvo net 50 proc. visų paleistųjų. Tiesa, ne visi jie įvykdė tokius nusižengimus, už kuriuos vėl tupdoma už grotų, bet vienas paleistųjų į kalėjimą grįžo nuo paleidimo į laisvę tepraėjus devyniolikai valandų.
Beje, pernai vasarą Vilniaus pataisos namuose skaičiau paskaitą nuteistiesiems. Po jos prie manęs priėjo net keletas kalinčiųjų ir klausė: “Profesoriau, ką daryti: po dviejų mėnesių išeisiu į laisvę, bet manęs niekas nelaukia, neturiu kur eiti, bijau, kad vėl teks grįžti į kamerą.”
Taigi, jei nuteistųjų paleidimui vėl nepasirengta, tikėtina, kad nemaža jų dalis ir vėl nepasinaudos gražiu visuomenės gailestingumo aktu.
VEIDAS: Kalbate apie tai, kad darbo birža turėtų paieškoti darbo į laisvę paleidžiamiems nuteistiesiems, bet ar tai realu, kai šalyje toks didelis nedarbas, – juk darbo neturi 230 tūkst. žmonių. Beje, kam šiuo metu Lietuvoje sunkiausia susirasti darbo?
B.G.: Įsidarbinti dabar sunkiausia žmonėms, turintiems tik pagrindinį arba vidurinį, taip pat specialųjį vidurinį išsilavinimą. Kitaip tariant, neturintiems profesijos. Jie dabar sudaro 56 proc. visų bedarbių (2008 m. sudarė 44 proc.).
Kita gausi bedarbių grupė – jaunimas iki 25-erių metų amžiaus. Darbo nuo krizės pradžios neranda net 30 proc. (tai yra 50 tūkst.) jaunų žmonių. Beje, tarp jų ir nemažai jaunuolių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. 2008 m. darbo neturėjo tik 16 tūkst. jaunuolių, baigusių aukštąjį mokslą, o pernai – jau 36,5 tūkst.
Atkreiptinas dėmesys, jog pastaroji ūkio krizė išryškino tendenciją, kad darbdavių nebedomina aukštųjų mokyklų diplomai, jiems reikia praktinės kompetencijos. Tad čia reikėtų replikuoti kolegijoms ir universitetams, kad jie pasidairytų, kaip pasaulis sprendžia jaunų išsilavinusių bedarbių reikalus. Tarkim, Europoje nuo krizės pradžios tepraėjus šešiems mėnesiams daugelis aukštųjų mokyklų pakvietė savo absolventus į papildomas studijų programas. Tiesa, talkino ir vyriausybės, nes tikslas buvo bendras: kad jaunuoliai persikvalifikuotų ir netaptų ilgalaikiais bedarbiais.
Beje, ką tik grįžau iš Australijos. Tenykščių universitetų ir koledžų studentai už tos pačios aukštosios mokyklos tas pačias bakalauro ar magistro studijas moka skirtingą kainą: vieną, jei rinksiesi studijas be praktikos, kitą – jei su praktika.  Tarkime, jei studijuoji verslo vadybą ir galvoji ieškoti darbo Melburno uoste, gali rinktis universitetą, kuris sudaręs studentų praktikos sutartį su šiuo uostu. Tokios studijos kainuos apie 1,5 tūkst. Australijos dolerių brangiau ir truks ilgiau, bet po praktikos bus galimybė įsidarbinti.
Taigi išeičių yra, tik mūsų aukštosios mokyklos vengia permainų. O ir jaunuoliai išvadų nedaro: stebint, kaip vyksta dokumentų teikimas į mūsų aukštąsias mokyklas, matyti, kad jaunimas ir toliau negirdi jokių argumentų ir renkasi studijuoti lengvesnius socialinius mokslus, o apie įsidarbinimą visiškai negalvoja.
VEIDAS: Pastaroji krizė paliko gilų įspaudą Lietuvos ūkyje. O kokią įtaką ji turėjo darbo rinkai?
B.G.: Visų pirma net keturis kartus padidėjo nedarbas: nuo 72,5 tūkst. (2008 m.) iki 247 tūkst. bedarbių (2011 m.) ir sumažėjo užimtų darbingo amžiaus žmonių: nuo 1525 tūkst. (2008 m.) iki 1371 tūkst. (2011 m). Be to, jei įvertintume tai, kad emigravo per 80 tūkst. žmonių, pamatytume, jog realiai darbo neturinčiųjų skaičius išaugo dar daugiau.
Paanalizavę visų ES šalių duomenis matytume, kad tokio didelio nedarbo šuolio nebuvo nė vienoje kitoje šalyje, išskyrus mus ir Latviją. Tarkim, Vokietijoje nedarbas padidėjo tik apie 1 proc.
Pernai Lietuvos BVP einamosiomis kainomis sudarė 106 mlrd. Lt, arba 33 tūkst. Lt vienam gyventojui, ir pagal šį rodiklį mūsų šalis Europos Sąjungoje yra ketvirta nuo galo. Vertinant iš esmės galima teigti, kad Lietuvos ekonomikos vystymasis per pastarąjį dešimtmetį buvo itin nestabilus. Iš to plaukia įvairios mus kamuojančios bėdos: mažas vidutinis bei minimalus darbo užmokestis, menkos paskatos dirbti, didelė emigracija, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, šešėlinės ekonomikos plitimas.
VEIDAS: O kokią vietą tarp ES šalių Lietuva užima pagal vidutinio darbo užmokesčio didėjimą bei žmonių perkamąją galią?
B.G.: Mažesnis nei Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis (VDU) yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Tiesa, pastarosiose dviejose šalyse VDU per pastaruosius trejus ketverius metus smarkiai padidėjo, o Lietuvoje prasidėjus krizei ėmė mažėti ir mažėjo iki pat 2011 m. Šiandien tiek VDU, tiek minimalus darbo užmokestis Lietuvoje nuo daugumos ES šalių atsilieka nuo dviejų iki penkių kartų. Bet daugelio svarbiausių vartojimo prekių ir paslaugų kainos tesiskiria apie 20 proc.
Vidurinio ir žemesnio sluoksnio pajamų didėjimas turi daugiausiai įtakos vartojimui ir biudžeto surinkimui, nes šie sluoksniai didžiąją pajamų dalį išleidžia Lietuvoje, o turtingieji daugiausiai pinigų išleidžia ne Lietuvoje.
Bet didžiausia blogybė yra ta, kad per pastaruosius aštuonerius metus gerokai – nuo 6,5 proc. (2004 m.) iki 7,3 proc. (2010 m.) išaugo kvintilinė pajamų diferenciacija, tai yra skirtumas tarp 20 proc. didžiausias ir 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių gyventojų.
Beje, pagal šį rodiklį tarp visų ES šalių pirmauja Čekija, čia mažiausias kvintilinis pajamų skirtumas – tik 3,1 proc., ir skurdo lygis čia žemiausias – tik 14 proc. O juk Čekija nėra turtinga valstybė. Lietuvoje skurdo lygis 2010 m. viršijo 33 proc. ir buvo vienas didžiausių ES.
Kita vertus, aš nenoriu nieko kaltinti dėl šios situacijos, tik noriu pakviesti į diskusiją tiek valdžios žmones, tiek verslininkus, kad jie susimąstytų, kodėl tokie prasti šie mūsų rodikliai ir ką reikėtų daryti kitaip, jei mes galvojame apie Lietuvą, kaip bendrą gėrį.
Aš esu liberalas, Adamo Smitho gerbėjas, bet, mano nuomone, daugelį šiandieninių problemų suponavo ekonominis nepatriotiškumas: monopolijos visiškai nežabojamos, o darbuotojas neturi jokių teisių į pelną. Štai konkretus pavyzdys: įmonė uždirbo 100 mln. Lt pelno, bet jos vadovai nesutinka darbo užmokesčio fondą padidinti 100 tūkst. Lt, nes esą taip nebuvo su darbuotojais sutarta, taigi darbdavys nenusižengia įstatymams. Bet teisė nebūtinai koreliuoja su dora.
Juk A.Smithas, kalbėdamas apie darbą ir pelną, pabrėžė: dirbk ir melskis bei nepasisavink to, ko tu neuždirbai. Liberalizmo idėjas jis grindė gilia protestantiška morale, dora: nesumokėti mažiau, nei kainavo pagaminti, ir neparduoti brangiau, nei siekia pardavėjo poreikiai.
Deja, verslo doros arba ekonominio patriotiškumo sąvoka pas mus pamiršta. Ir štai pasekmė: darbdavys nenori dalytis su darbuotoju pelnu, o darbuotojas, matydamas, kad jo pastangos dirbti geriau, kurti didesnę pridėtinę vertę nėra daugiau apmokamos, praranda motyvaciją geriau dirbti ar iš viso nustoja dirbti. Darbuotojas galvoja: to, ko neprimoka darbdavys, primokės visi mokesčių mokėtojai per socialinės apsaugos sistemą.
Taigi iš esmės mes grįžtame į sovietinius laikus, kai piliečių iniciatyva buvo suvaržyta: ar tu dirbsi gerai, ar imituosi darbą – vis tiek gausi vienodai.
Aišku, į įstatymus visko nesurašysi. Bet jei Vyriausybė ir Seimas mato netobulą darbdavių prigimtį, turėtų “apdrausti” juos nuo pagundų pasisavinti tai, ką darbuotojai uždirbo vis labiau stengdamiesi, tai yra įmonės pelną susieti su darbuotojų darbo užmokesčiu: įmonės pelnas padidėjo du kartus, tai ir darbo užmokestis turi didėti 2 proc. Beje, taip yra Čekijoje, o Japonijoje apskritai visų darbuotojų atlyginimas susideda iš dviejų kintamųjų: pastovios dalies ir dalies, susietos su pelnu.

Socialinis nestabilumas didėja
Metai
2006    2007    2008    2009    2010    2011
Įmokų mokėtojų (tūkst.)    1421    1467    1463    1309    1253    1304
Išmokų gavėjų (tūkst.)    1786    1922    1943    1793    1613    1580
Senatvės pensininkų (tūkst.)    591    590,9    595    597,9    598,8    599,2
Šaltinis: “Sodra”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. rasa rasa rašo:

    Puikus interviu apie realybę ! Beje, kaip ir visi gerb. B.Gruževskio tyrimai ir kalbėjimai ;D Bėda, kad nelabai kas klauso, o dar mažiau kas girdi… :( Nors yra ir naivumo : “jei Vyriausybė ir Seimas mato netobulą darbdavių prigimtį, turėtų “apdrausti” juos nuo pagundų pasisavinti tai, ką darbuotojai uždirbo vis labiau stengdamiesi, tai yra įmonės pelną susieti su darbuotojų darbo užmokesčiu: įmonės pelnas padidėjo du kartus, tai ir darbo užmokestis turi didėti 2 proc….” – o jei net nenori matyti ? o jei PATI Vyriausybė yra grobuoniškkos prigimties ? negi nesimato ? negi pamatysit tik po DK liberalizavimo, t.y. vergovės įteisinimo valstybės mastu ?

  2. Laurė Laurė rašo:

    iš kur tiek daug išmokų gavėjų, kokia jų struktūra?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...