2010 Balandžio 28

Šviesė Čepliauskaitė

Lietuviškas Šviesės Šopenas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Frederic Chopin

Muzikos mylėtojams šie metai – didžiojo lenkų kompozitoriaus Frederiko Chopino 200-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Lietuvoje šalia šio kompozitoriaus vardo vis dažniau minima jauna pianistė Šviesė Čepliauskaitė.

Viename sostinės Žirmūnų bute stovi net du pianinai. Greta paprasto pianino, kurį kaimynai pernelyg gerai girdėjo per standartines daugiabučio sienas, atsirado dar ir elektroninis. Šviesė Čepliauskaitė šypteli: niekada nesakyk “niekada” – jai atrodė, kad elektroniniu niekada negros. Užtat kaimynai nebegirdi, kai ji vėlyvą metą sėda prie instrumento.

Kelio kontūrai

Muzika jos gyvenime buvo nuo pirmųjų dienų. Tada chorvedys Vytautas Čepliauskas, dabar ir muzikologas, ir poetas, turėjo chorą, rengė jį Dainų šventei ir jau vos kelių mėnesių dukra ant automobilio užpakalinės sėdynės keliavo į šventę kartu. Muzika visada rūpėjo ir jos mamai medikei, didelei operos gerbėjai. Tad visai suprantama, kad dukra buvo nuvesta į Kauno J.Naujalio vidurinę meno mokyklą. Ji gerai atsimena šeimos susirinkimus, kai tėvai rimtai klausdavo: gal ji labiau norėtų kažko kito? Mokytojai buvo atkreipę dėmesį į gabumus dailei, be to, jai sekėsi chemija.

Vieną kartą po tokio šeimos pasitarimo ji apsiverkusi naktį atėjo pas tėvus, sakydama, kad visų labiausiai nori groti. O kai puiki pedagogė Rimantė Šerkšnytė (tarp jos mokinių – ir Rokas Zubovas, ir Ieva Ponomariovaitė) pasakė, kad reikia ruoštis pirmajam rečitaliui, ir ne šiaip mokykloje, o M.K.Čiurlionio muziejuje, ateities kontūrai tapo dar aiškesni: norisi ir groti, ir koncertuoti. Maždaug taip ir užrašė lapelyje, kai mokytoja paprašė auklėtinių parašyti, kuo jie norėtų būti po penkerių metų. Nuostabu tai, kad visų šešiolikos bendraklasių, dabar jau pabirusių po pasaulį, viltys išsipildė.

Praėjus penkeriems metams po meno mokyklos baigimo Šviesė dar nebuvo koncertuojanti pianistė, bet jau aiškiai žinojo, ko nori. Kai ji stojo į Muzikos ir teatro akademiją, konkursas tarp pianistų buvo kaip niekada didelis – pustrečio į vieną vietą. Akademijos koridoriais vaikščiojo beveik pusdieviai – taip į Jurgį Karnavičių, Kęstutį Grybauską žvelgė pirmakursės akys. Vėliau papildomai pasimokyti įsiprašė pas profesorių Chaimą Potašinską, kurį prisiminusi sako, kad kartais veikia ne tik dėstytojo žodžiai, bet ir asmenybė.

O dėstytojui Viktorui Gerulaičiui liko dėkinga, kad jos mokiniškumą nubraukė kaip kokį voratinklį, už kurio buvo durys. Atidarė ir parodė: žiūrėkite, ten pasaulis, kuriame kiekvienas kompozitorius – ištisa epocha. Dėl to Š.Čepliauskaitė nuoširdžiai apsidžiaugė, kad V.Gerulaitis sutiko vesti F.Chopino jubiliejinių metų salono atidarymo vakarą.

Du atlikėjo malonumai

Kodėl F.Chopinas? “Kartais pagalvoji – jis gimė prieš 200 metų, ką naujo galiu pasakyti, kai jo kūrinius jau grojo daugybė puikių pianistų, yra šimtai atlikimo variantų, aš net nesilyginu su visomis žvaigždėmis… Gal mano grojimas neturi prasmės?” – tai anaiptol ne retorinis pianistės klausimas. Bet ji turi atsakymą: “Man Chopinas – artimiausias. Tą patį kūrinį gali groti daugybė atlikėjų, ir netgi labai tiksliai sugroję tai, kas parašyta, jie gros skirtingai. Kai šitaip viską sudėlioju, sau paaiškinu: tu groji žmonėms. Atsimenu, kai mokykloje klausiausi pasakojimo apie Nikolajaus Rubinšteino, Maskvos konservatorijos įkūrėjo, rengtus šviečiamuosius koncertus, pagalvojau – ir aš taip norėčiau”.

Ta vaikiška mintis, pasirodo, irgi buvo ne atsitiktinė. Praėjo nemažai laiko, ir štai per naujametinį F.Chopino valsų vakarą Radvilų rūmuose pianistė Š.Čepliauskaitė, tramdydama jaudulį dal savo drąsos, klausytojams pirmą kartą kalbėjo apie valsų autorių, skaitė ištraukas iš laiškų.

“Yra du atlikėjo malonumai, – pasakojo Šviesė, kai praėjusią savaitę kalbėjomės jos koncerto gimtajame Kaune išvakarėse. – Vienas malonumas – kad pats perskaitai kūrinį, perleidi jį per save, suvoki ir pasidžiaugi tuo, ką jame pajutai. O kitas malonumas – kad gali visa tai perteikti kitiems. Todėl atlikėjas negali egzistuoti pats sau, nebent teoriškai. Dailininko nutapytas paveikslas gali, o atlikėjas – ne. Jo uždavinys – atnešti į sceną visą kompozitoriaus genialumą, nors tą akimirką niekas tavęs neklausia, kaip jautiesi. Numatytą valandą susirenka publika ir laukia, ką parodysi”.

Būtent tą dalijimąsi muzika su kitais žmonėmis Šviesė ir laiko nuostabiausiu savo profesijos dalyku. Ji nori, kad skubantys ir rūpesčių kamuojami žmonės atėję į koncertą juos pamirštų, kad muzika juos pakylėtų į naują erdvę ir įkvėptų.

Ar pianistei Š.Čepliauskaitei svarbu, kur ji groja ir kam? Ji sako, kad ne, nors yra tekę groti ir puošniausiuose rūmuose, pavyzdžiui, Švecinge, netoli Frankfurto, kur yra koncertavęs W.A.Mozartas, ir varganoje lietuviškos provincijos mokykloje išderintu pianinu, puikiai suvokiant, kad klausytojai nėra muzikos gurmanai. Tiesa, atsisėdus prie tokio instrumento kartais apima neviltis, nes aišku, kad atlikimo kokybė bus ne ta, bet atsakomybė, Šviesės įsitikinimu, visada ta pati: “Jeigu tik pasieki, kad publika atsiveria, – muzikos magija prasideda”. Be to, jai nepaprastai svarbūs tie vaikai, kurie niekada negirdėję klasikinės muzikos.

Ėjimas į žvaigždę

Po studijų akademijoje Š.Čepliauskaitė buvo nuvykusi konsultuotis į Varšuvą pas profesorę Barbarą Bukovską ir netikėtai sulaukė kvietimo stažuotis. Kai sugrįžo į Vilnių, buvo likusi viena diena paduoti paraišką stipendijai gauti. Komisijos pirmininkas Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka paklausė, ar čia, Lietuvoje, ji nepakankamai išmoko. Atsakė, žinoma, išmokusi, bet įdomu, ką dar gautų Varšuvoje. Pretendentų į stipendijas iš įvairiausių sričių buvo daugybė, bet Šviesei pasisekė. Po tos stažuotės ji kasmet groja Lenkijos festivalyje “Vasara su F.Chopinu”, kurį rengia jos mokytoja kurorte netoli Krokuvos. “Ten tokia atmosfera, apie kurią svajoja kiekvienas muzikantas”, – tvirtina Šviesė.

Prieš penkerius metus Š.Čepliauskaitė įrašė pirmą savo plokštelę – F.Chopino valsus, nes po koncertų visada išgirsdavo tradicinį klausimą: kur plokštelė? Kai to paties jos paklausė Japonijoje, suprato, kad praleidžia progą pratęsti užsimegusią pažintį su savo klausytojais.

Ar iš tiesų lenkai kelia F.Chopino atlikimui reikalavimus, kuriems nevalia nusižengti? “Jie labai gerbia muzikos tekstą, – sako muzikantė. – Atrodo, kad tave suspaudžia ir apriboja iki kažkokio taškelio, ir tada pasako – čia yra stilius. O kur mano stilius, kaip aš sutilpsiu tame taškelyje? Bet kai pradedi gilintis, pamatai, kad jis – kaip tolima žvaigždė naktį. Eini į ją, šviesos vis daugiau, ir pamatai, kad stiliaus galimybių yra visokių”.

Š.Čepliauskaitei atrodo, kad F.Chopiną jau neblogai pažįsta – perskaitė daugybės autorių parašytas jo biografijas, daug žino apie jo gyvenimo peripetijas, jausmus ir jaučia jų atspalvius kompozitoriaus muzikoje. “Ji nesunkiai atsiveria klausytojams, nes jis labai jautriai išreiškė tai, kas artima kiekvienam. Žmogus juk iš esmės nepasikeitė, nors ir sėdi prie kompiuterio”, – įsitikinusi Šviesė.

Iš vienos kelionės ji parsivežė amerikiečio gydytojo parašytą knygą apie F.Chopino laikų Paryžių, į kurį kompozitorius atvyko dvidešimties metų, savo tėvynėje jau pripažintas genijumi.

Vieną kartą, kai jai teko koncertuoti lenkų emigrantams Belgijoje, ji pasakė susirinkusiems vyresnio amžiaus klausytojams: F.Chopinas buvo emigrantas, kaip ir jūs. Tai buvo akcentas, akimirksniu pralaužęs tautybių barjerus ir palikęs tik tai, kas jiems iš tiesų buvo svarbu. Dėl to pianistė vis labiau vertina žodį – jai rūpi nuotaika, su kokia klausomasi muzikos: “Žmogus akimirksniu neįsijungia į kūrinį, todėl pasakydama komentarą tarsi sureguliuoju atitinkamą bangą. Bent jau norėčiau, kad taip būtų”.

Ištikimybė ir naujas požiūris

Šiemet turėtų pasirodyti nauja Š.Čepliauskaitės plokštelė “Chopin in LT”. Šios programos idėja – sugretinti F.Chopiną ir lietuvių kompozitorius. Pianistės draugė, Norvegijoje gyvenanti kompozitorė Dalia Raudonikytė šiai programai specialiai parašė kūrinį, efektingą fantaziją sukūrė Jonas Tamulionis.

O kai kartu su aktore Virginija Kochanskyte ir dainininke Giedre Zeicaite įrašė plokštelę “Mykolas Kleopas Oginskis. Atsisveikinimas su Tėvyne”, per plokštelės pristatymą Trakų Vokėje susipažino su K.Oginskio dukters proproanūkiu Ivo Zaluskiu iš Londono. Programos pabaigai neradusi tinkamo kūrinio pianistė sukūrė improvizaciją F.Chopino dvasia. Svečiui taip patiko tai, ką girdėjo, kad jis atsiuntė Šviesei K.Oginskio polonezų natų. Taip jai kilo mintis ateityje sukurti programą “Nuo K.Oginskio iki F.Chopino”.

“Nuo Chopino jau niekur nepabėgsiu, – šypsosi Š.Čepliauskaitė, – bet visada norisi naujo požiūrio. Tokio, kad ir sau liktum ištikima, ir kitiems būtų įdomu”.

Ateities planuose – F.Chopino polonezai. O galbūt – F.Chopinas ir Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiai, skirti F.Chopino etiudams, kuriuos skambindavo poetės sesuo Dalia.

“Tie eilėraščiai man buvo naujas Chopino atradimas. Per juos supratau etiudus ne kaip techninę pjesę, kaip dažniausiai etiudą suvokiame mokykloje ar akademijoje, o kaip romantikos pripildytą kūrinį”, – žavisi pianistė.

Dar vienas postūmis kartu su aktore Jūrate Vilūnaite sujungti poetės eilėraščius su kompozitoriaus kūriniais buvo profesorės Viktorijos Daujotytės monografija apie J.Vaičiūnaitę. “Nežinau, ar pats Chopinas mąstė apie tai, ką Vaičiūnaitė išgirdo jo muzikoje. Tikriausiai ir pats būtų nustebęs”, – šypsosi pianistė.

Ši nepaprasta programa nuskambėjo tik vieną kartą Vilniaus paveikslų galerijoje per kultūros naktį. Būtų neteisinga, jeigu ji nebūtų pakartota.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...