2012 Lapkričio 10

Lietuviškas imunitetas

veidas.lt


Šalies knygynuose ką tik pasirodė nauja I.Liutkevičienės knyga  “Lietuviškas imunitetas: V.P.Andriukaičio gyvenimo interviu”. Joje tikrai daug prieštaringų vertinimų ir apmąstymų. Nors ši “Veido” siūloma ištrauka – visai neprieštaringa.

Dabar lietuviai nesėkmingai ieško tautinio tapatumo. Kokie bruožai jums tremtyje padėjo suprasti, kas esate, nors gyvenate ne tėvynėje, o kartu gyvena dar keliolika tautybių? Ar neatrodė, kad jūsų visų vienintelis tapatumas – tremtiniai, o tautybė ar gimtinė – lyg sapnas ar miražas?
Lageryje gyveno įvairiausių tautų žmonės. Kalbėjomės su vaikais gal kokiomis septyniomis kalbomis, o namie, žinoma, lietuviškai – bent jau to ten niekas nedraudė. Kiekviena šeima, tauta turėjo savo tradicijas, šventes, maldas. Tai matydami, sugyvendami su kitataučiais savo likimo broliais, puikiausiai supratome, kas yra tautiškumas. Visi gyvenome svetimoje, necivilizuotoje erdvėje. Keli tūkstančiai lietuvių sudarė Lietuvą, estai – Estiją, suomiai – Suomiją. Tautiškumo vizija – nuostabi Lietuva, neišpasakytai graži šalis, tobula, pasakiška. Broliai lietuviai kenčia, kovoja, jie – darbštūs, sąžiningi, mylintys, padorūs. Tautinius jausmus žadino Maironio, Kudirkos dainos. Dainos „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus / Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus…“ žodžiai mums buvo kaip himnas. Tėvai dainuodavo ir verkdavo, mes irgi verkdavome. Verkdavome pasikūkčiodami. Mes labai norėjome į tėvynę. Labai. Iki skausmo. Mus jungė mūsų likimai, turėjome savo bendrą – tremtinių gyvenimą ir atskirus – tautos ir šeimos. Ten mūsų niekas nesaugojo, nes iš ten neįmanoma pabėgti. Tolimieji ir mažai lietuviams žinomi Kiusiūras, Tit Arai, Trofimovskas – vietovės, kuriose gyveno žmonės iš Lietuvos ir ten jautėsi labiau lietuviais negu dalis žmonių, dabar gyvenančių savo gimtinėje Lietuvoje. Paradoksas, bet galbūt iš kai kurių tėvynė nors trumpam turėtų būti atimta, kad suprastų, kas ji yra ir ką tai reiškia.

Kaip klostėsi gyvenimas grįžus į Lietuvą? Tais laikais, norint legaliai gyventi, gauti darbą, visi privalėjo būti priregistruoti ten, kur gyvena, bet jūs neturėjote kur gyventi, o tai reiškė – ir kur prisiregistruoti, taigi ir įsidarbinti. Užburtas ratas.
Grįžus buvo labai sunku, gal tik kiek lengviau negu pirmosiomis tremties dienomis. Grįžome, bet negavome teisės prisiregistruoti. Tėvas iš Sibiro grįžo tik po pusės metų. Iki tol gyvenome slapta. Jeigu ne tėvo draugas, inžinierius, profesorius, akademikas Kazimieras Baršauskas, dirbęs Kauno politechnikos institute rektoriumi, nežinia, kaip būtume prisiregistravę. Mes su tėvu jį aplankėme Kauno politechnikos instituto rektoriaus kabinete. Tai buvo 1958-ųjų metų sausio 13-oji. Lengva atsiminti, nes ši data puikuojasi ant jo rašyto rašto, padėjusio mūsų šeimai įsitvirtinti Kaune.
Pamatęs savo senų laikų draugą, jis susijaudinęs nuoširdžiai tarė: „Tu gyvas, Alfa?“ Abu vyriškai apsikabino ir apsiverkė. Aš stovėjau šalia tėvo išpūtęs akis ir negalėjau atsistebėti žmogumi, pas kurį užeiti varžiausi, juk man buvo aiškinę, kad eisime pas garbų žmogų, pas rektorių. Jis sėdėjo erdviame kabinete, ir staiga – toks nuoširdžių jausmų proveržis, be jokio apsimestinumo, be jokio dirbtinio susivaržymo. Liepė mums prisėsti, vaišino arbata su cukrumi. Viskuo stebėjausi, juk nedaug buvau matęs civilizacijos savo gyvenime. Jis tuoj pat ėmė spręsti, ką daryti, kaip padėti. Skambino, prašė, kalbėjo, parašė raštą: „Jis yra žymus chemikas ir turi ilgametį stažą, būtų naudingas Kauno pramonei… Prašau drg. Pirmininką duoti atitinkamą parėdymą, kad drg. Andriukaitis A.P. būtų priregistruotas.“ Nepabijojo susigadinti reputacijos užstodamas tremtinį iš Sibiro. Po kurio laiko, 1958 vasario 27 d., K.Baršauskas ant savo deputato blanko parašė: „Drg. Andriukaitis A. yra kilęs iš kumečių šeimos. Visą laiką buvo pažangus, smetoninės valdžios buvo ištremtas iš Kauno…. Prašau leisti jam užsiregistruoti Kauno m. pas seserį.“ Nors tuo metu veikė Justo Paleckio, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko, pasirašytas įsakas neregistruoti tremtinių. K.Baršauskas įrodė, kas yra žmogiškumas. O tie žodžiai, parašyti ant jo deputato blanko, tapo mūsų kelialapiu į gyvenimą Kaune, Lietuvoje. K.Baršausko dėka tėvas įsidarbino „Inkaro“ gumos fabrike, garsėjusiame visoje SSRS, chemiku inžinieriumi, visą likusį gyvenimą vadovavo chemijos laboratorijai, buvo labai kruopštus, talentingas. Su „Inkaru“ susijusi ir jo disidentinė veikla. Pradžioje gyvenome Kaišiadorių gatvėje, Aukštuosiuose Šančiuose, pas mamos seserį Bronislavą, mažame 7 kvadratinių metrų kambarėlyje – penki žmonės. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...