2014 Vasario 17

Lietuviams prasigyventi trukdo sukčių mentalitetas

veidas.lt


Šešėlinės ekonomikos mastai, tolerancija kontrabandai, mokesčių vengimas ir patys įvairiausi bandymai apeiti įstatymus ar numoti ranka į elementarias moralės normas liudija, kad lietuviui nesvetimas sukčiaus mentalitetas. Be to, dauguma lietuvių yra linkę „zuikiauti“ – noriai naudotis kitų sukurtu gėriu, jeigu nėra prievolės už tai susimokėti.

Ekonomistė Rūta Vainienė įsitikinusi, kad Lietuvoje mielai „zuikiauja“ 99 proc. žmonių: jeigu nepriversi, lietuvis tikrai nemokės. „Ir tai – joks nusikaltimas. Tačiau daug įdomiau, kad net ir priverstas susimokėti, nes to reikalauja įstatymas ar moralės normos, lietuvis bandys išsisukti, ieškos ir neretai suras landų“, – sako R.Vainienė.
Gal tautiečių gebėjimas „verstis“, „suktis“, „sukombinuoti“ ir prisideda prie to, kad mums, kaip valstybei, sunku iš tikrųjų prasigyventi? Psichologo Olego Lapino įsitikinimu, būtent tai ir yra vienintelė priežastis. „Išeina uždaras ratas: jūs nesumokate mokesčių, nes po jų mažai lieka pinigų, o mažai pinigų lieka todėl, kad nemokami mokesčiai. Tokia situacija liudija apie ekonominės sistemos jaunumą ir visuomenės nebrandumą“, – tvirtina psichologas.
Pasak R.Vainienės, bene geriausiai lietuvių polinkį „suktis“ parodo šešėlinės ekonomikos toleravimas: apgauti valstybę ar kitą žmogų nelaikoma tokia jau didele nuodėme. „Nors kartais susidaro įspūdis, kad valstybė žmones tarsi gundo. Prisiminkim mamas, kurios kombinavo didesnes motinystės išmokas – prašydavo pakelti joms atlyginimus arba net fiktyviai įdarbinti už didelį atlyginimą. Neretai egzistuojanti tvarka provokuoja, savotiškai skatina nusidėti. Iš kitos pusės, nesąžiningai pasielgti lietuviui dažnai yra norma“, – įsitikinusi ekonomistė.
Vis dėlto O.Lapinas nemano, kad lietuviai turi išskirtinių sukčių bruožų: tai būdinga bene visiems Rytų Europos gyventojams. „Ir tai suprantama, nes ilgą laiką toks elgesys buvo palaikomas, valstybė dominavo prieš žmogų, individui buvo akivaizdu, kad jeigu savimi nepasirūpinsi pats, valstybė tikrai nepasirūpins. Reikėjo suktis. Net sovietinėse gamyklose buvo nerašytas leidimas vogti. Antra, Baltijos šalių gyventojams būdingas taupumas, neretai pereinantis į šykštumą. Todėl žmonėms labai svarbu ką nors nusipirkti kuo pigiau, o populiariausias būdas ką nors parduoti – pasiūlyti nuolaidą“, – aiškina O.Lapinas.

Gundymai socialinėmis pašalpomis

Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pernai, palyginti su 2012 m., socialinių pašalpą gavėjų šalyje sumažėjo vidutiniškai 14,4 proc. per mėnesį, o išlaidos pašalpoms mokėti susitraukė 15,2 proc. Vidutinis socialinės pašalpos dydis per mėnesį vienam gyventojui Lietuvos savivaldybėse 2013 m. sumažėjo 0,98 proc. Viena priežasčių, turėjusių įtakos bendrai statistikai, – bandomieji projektai penkiose savivaldybėse (Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės), kai socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams teikė pačios savivaldybės. Taigi 2013 m., palyginti su 2012 m., socialinės pašalpos gavėjų jose sumažėjo 18,7 proc., o išlaidos socialinėms pašalpoms mokėti sumažėjo 26,8 proc. Vidutinis socialinės pašalpos dydis per mėnesį vienam gyventojui šiose penkiose savivaldybėse 2013 m. sumažėjo 9,5 proc.
Tad kas gi nutiko, kai socialinę paramą ėmė skirstyti arčiau gyventojų esantys atsakingi asmenys? Paaiškėjo, kad kai kurie pašalpų gavėjai gyvena prašmatniuose namuose, važinėja puikiais automobiliais ir atostogauja užsienyje. Kartais nutikdavo, kad vos pranešus, jog bus tikrinamos pašalpos gavėjo gyvenimo sąlygos, šis tuoj pat valstybės paramos atsisakydavo. O priežastis – nelegalios pajamos: dalis „vargstančiųjų“ dirba nelegaliai, gauna pajamų, tačiau nesibjauri pasinaudoti visomis galimybėmis „numelžti“ valstybę.
R.Vainienė nesistebi, kad pašalpų reikalus susitvarko ir tie, kuriems parama iš tiesų nepriklauso. Pasak jos, jeigu tik ką nors pasiūlai arba suteiki galimybių, žmonės tuoj pat užkimba ir pasinaudoja. „Socialines pašalpas galima prilyginti pakabintam saldainiui – egzistuoja pagunda padaryti viską, kad jį pasiektum. Todėl manau, kad valstybė turėtų liautis kurti prielaidas sukčiauti ir nesitikėti, jog kabant saldainiui užteks pasakyti „fu, negalima“. Negalima kurti tokio mentaliteto“, – tvirtina ekonomistė.
Parazitavimo praktiką lietuviai, kaip ir kiti Rytų europiečiai, sėkmingai pritaiko ir emigracijoje – atsirado net sąvoka „pašalpų emigrantai“, kurie gana gerai išsistudijuoja konkrečios užsienio šalies įstatymus ir sumaniai susidėlioja planą, kaip gyventi nedirbant, bet gaunant pašalpas, lengvatas ir kitokias rėmimo išmokas.
O.Lapinas pabrėžia, kad panaši praktika būdinga toli gražu ne tik lietuviams. „Tai būdinga žmonėms, kurie turi mažai verslumo patirties ir potencialo. Pažiūrėkit, kiek kavinaičių ar kirpyklėlių atidaro italai – triskart daugiau nei lietuviai. Jeigu žmogus neužsiima verslu, jis, likęs be darbo, neišvengiamai eina pašalpos. Kito kelio nėra – arba dirbi šeimininkui, arba gauni pašalpą. O Vakarų pasaulyje yra trečia alternatyva – tu tampi smulkiuoju buržua“, – aiškina psichologas ir priduria, kad bet kokiu atveju būti išlaikytiniu yra nemalonu, ir save realizuoti norintis žmogus eis dirbti.

Apgauti draudimą

Vienas populiariausių taikinių visame pasaulyje, kai kalba pasisuka apie bandymus apgauti ir pasukčiauti, yra draudimo bendrovės. Draudikai juokauja, kad neretai lietuvių išradingumas savintis svetimus pinigus būna vertas filmo scenarijaus. Spaudoje buvo aprašytas atvejis, kai vienas tautietis, neturintis turto draudimo, žiūrėdamas į audros nuverstą namo kaminą, sumaniai pabandė klaidą ištaisyti: kompiuterine nuotraukų redagavimo programa vyras kaminą “pastatė” į vietą ir kreipėsi į draudimo bendrovę, bandydamas apdrausti namą ir tada gauti draudimo išmoką.
„ERGO Life Insurance“ Gyvybės draudimo departamento direktorė Baltijos šalyse Aistė Rudžinskytė pripažįsta, kad atvejų, kai klientai tyčia ar netyčia pateikia draudimo bendrovei klaidingą informaciją, pasitaiko, bet reiškinys nėra masinis. Esminiai klausimai, kuriuos draudimo bendrovė, drausdama gyvybės draudimu, turi įvertinti, – draudžiamo asmens sveikata, pavojinga darbinė veikla ar laisvalaikio užsiėmimai, todėl prašoma, kad į šiuos klausimus būtų atsakyta atvirai ir išsamiai. Yra buvę atvejų, kai žmonės sąmoningai pamiršta vieną arba kitą faktą apie savo sveikatą. Paaiškėjus šiems faktams, išmokos jie negauna arba ji sumažinama.
„Toks draudimas iš esmės yra beprasmiškas: palyginti su tuo, kokia išmokos suma žmogus rizikuoja, draudimo įmoka nurodžius apie savo ligą paprastai padidėja vos keliais litais arba iš viso nesikeičia. Apie ateitį galvojantis žmogus paprastai taip nesielgia. Bet faktas, kad tokių atvejų pasitaiko, galbūt yra susijęs su tuo, jog Lietuvoje į draudimo bendrovę žvelgiama šiek tiek kitaip nei į kitas institucijas ir nesąžiningas elgesys su ja tam tikrai visuomenės daliai atrodo toleruotinas. Iš tiesų tokiais atvejais draudimo išmokų išlaidas dengia kiti sąžiningi draudimo, kaip solidaraus fondo, dalyviai, mokėdami didesnes draudimo įmokas už tokias pat draudimo rizikas“, – pabrėžia A.Rudžinskytė.
„Lietuvos draudimas“ nesąžiningųjų auditoriją išanalizavo pagal amžių ir lytį. Paaiškėjo, kad sukčiauti dažniausiai linkę 20–40 metų gyventojai, šios srities lyderiai yra 20–30 metų vyrai. Tačiau tarp 41–50 ir 61–70 metų gyventojų tiek vyrų, tiek moterų polinkis sukčiauti suvienodėja, o vyresnio amžiaus damos, palyginti su vyrais, dažniau mėgina apsukti draudikus aplink pirštą.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Kancleris Kancleris rašo:

    Taip. Sukčių daug. Baisu tai, kad tie sukčiai moko jaunimą tapti tokiais. Pvz, vet akademkoje tokie cernauskienė ir dabartinis dekanas stankevicius – sukčiai ir vagys.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...