Keletą pastarųjų metų kalbama, kad lietuviai jau senokai persisotino pigiomis kiniškomis prekėmis ir stengiasi jas ignoruoti, tačiau statistiniai duomenys liudija kitokias tendencijas: prekių iš Kinijos Lietuvoje nemažėja.

Pernai Kinijos importo apimtys beveik pasiekė iki krizės buvusį lygį, tai yra 2012 m. į mūsų šalį buvo įvežta kiniškų prekių, vertų 1,83 mlrd. Lt (šiek tiek daugiau jų buvo įvežta tik 2008 metais, tai yra už 1,87 mlrd. Lt). Beje, tai tik oficialūs duomenys, o pridėjus dar ir nelegaliais būdais atkeliaujančias prekes, klastotes, paaiškėtų, kad kiniškų prekių Lietuvoje dar daugiau.
“Veido” kalbinti specialistai teigia, kad dar daugiau, nei yra šiandien, kiniškų prekių namų apyvokos, drabužių ar avalynės lentynose jau net nebegali būti. “Pavyzdžiui, skelbiama, kad aprangos sektoriuje apie 20 proc. prekių dabar yra iš Kinijos, tačiau, mano nuomone, iš tikrųjų kinų produkcijos dalis sudaro daugiau kaip 60 proc. visų prekių“, – skaičiuoja Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinis direktorius Linas Lasiauskas.
Kodėl taip yra? Todėl, kad ir šiandien lietuviams, perkantiems prekes, pagrindinis kriterijus yra kaina, tiksliau, maža kaina, o šiandien mažiausią ją gali pasiūlyti Kinijos gamintojai. Tiesa, viena šiokia tokia permaina įvyko: dabar lietuviai perka nebe pačias pigiausias, labai trumpaamžes, praktiškai vienkartines, o šiek tiek brangesnes, taigi ir bent kiek kokybiškesnes prekes.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas kaip tik ir primena, kad šiandien kiniška etiketė ne visada reiškia pačią prasčiausią kokybę: “Reikia atskirti, kurios prekės sukurtos Kinijoje, o kurios – tik pagamintos. Pasauliniai prekių ženklai, užsakę pagaminti prekę Kinijos fabrike, kiek galėdami prižiūri gamybos procesą ir tikrina kokybę.”
Darbo jėga brangsta ir Kinijoje, todėl gamintojai savo produkcijos gamybą pamažu perkelia į kitas šalis – Indoneziją ar Braziliją, kur darbo jėga pigesnė. Tačiau bent kol kas iš Kinijos importuoti tam tikrą produkciją apsimoka.
Ateityje importo struktūra keisis, tačiau kasdienio vartojimo prekės Lietuvą vis tiek pasieks iš kitų trečiųjų šalių, kuriose darbo jėga pigi ir kurios mažai paiso atsakingos gamybos reikalavimų.
Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, atsiranda vis daugiau vartotojų, kuriems įdomu, kur augo jų drabužio medvilnė, ar ją rinko vaikai, ar buvo teršiama gamta, ar jį gaminantys darbuotojai buvo išnaudojami. Tačiau Lietuvoje taip mąstančių vartotojų – vis dar labai mažai, taigi kiniškų prekių paklausa mūsų šalyje ir toliau išliks didelė.