Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, Lietuva teužima itin žemą 105 vietą tarp pasaulio valstybių pagal pirkimo organizuotumą. 106 vietoje yra Bangladešas, garsėjantis kaip viena pačių skurdžiausių pasaulio valstybių.

Iš šių vertinimų galime suprasti, kad mūsų padėtis šioje srityje – tragiška. Mes nemokame pirkti, perkame ne tai, ką reikia, o dalykų, kurių nereikia, prisiperkame tiek, kad nežinome, kur juos dėti. Ir už viską permokame. Negana to, tiekėjams keliame tiek galvos skausmo, kad jie nenori su mumis bendrauti. Tad kyla klausimas, ką galėtume pakeisti.
Mes tyčia vengėme kalbinti Viešųjų pirkimų tarnybos ar Centrinės projektų valdymo agentūros atstovus. Jie diegia centrinės perkančiosios organizacijos paslaugas, tad žinoma, kad papasakotų apie save daug gero (nors galbūt nutylėtų, kad 2010 m. buvo planuota centralizuotai pirkti už 300 mln. Lt, o išties nupirkta bene keturis kartus mažiau). Todėl ieškojome kritikų, kurie išmanytų reikalą geriau nei valstybės tarnautojai.

Bet pirmiausia pažvelkime į pirkimo problemas buitiškai paprastai, pasiaiškinkime, kaip tai vyksta. Sakykime, jūs turite įmonę, kurioje yra koks šimtas kompiuterių. Kompiuteriai sensta, genda, juos reikia keisti. Ir visą kompiuterių ūkį galite atnaujinti įvairiai. Pavyzdžiui, kas savaitę pirkti naują kompiuterį vietoje labiausiai gendančio seno. Arba galite pirkti po šimtą kompiuterių kartą per porą metų. Kaip daryti geriau?

Kiekvieną kompiuterį perkant atskirai, jo pardavimo savikaina padidės 5–10 proc. Taigi pirma išvada akivaizdi: jei norite įsigyti kompiuterių pigiau, pirkite kuo rečiau, tačiau daug. Savaime aišku, šis dėsnis galioja perkant ne tik kompiuterius – jis universalus. Ir visai nesvarbu, ar tas jūsų pirkinys tėra tualetinis popierius, ar kompiuteris, ar visas pastatas. Negana to, jei pirksite rečiau, ir patys sutaupysite laiko. Jūsų laikas – irgi pinigai.

Vis dėlto gaištamas laikas – tik dalis problemos. Kai kiekvieną mėnesį perkate vos po kelis kompiuterius, jie visi būna skirtingi. Vienas pagamintas vienos firmos, o kitas – kitos. Vienas turi greitesnį procesorių, kitas – daugiau atminties. Ir visi skirtingai tvarkomi. Nenustebkite, jei šimtui kompiuterių prižiūrėti reikės samdyti atskirą darbuotoją. O gal net ir du. Taigi kompiuterių priežiūrai galite išleisti gerokai daugiau pinigų, nei kainuoja patys kompiuteriai. Visa tai – nematomos, šešėlinės kompiuterių pirkimo išlaidos.

Kai klientas nežino, ko jam reikia

Dabar pabandykim įsivaizduoti, kiek pinigų galite prarasti vien dėl to, kad gerai nežinote, ko jums reikia. Pavyzdžiui, savo biurui perkate kompiuterius, pritaikytus žaidimams žaisti. Arba perkate mokamas programas, kai visai pakaktų nemokamų. Čia jau nereikalingos išlaidos gali pasiekti ir 50 proc. pirkinio sumos, kitaip tariant, permokėti galite dvigubai. O jei perkate ir skirtingas programas – aptarnavimo išlaidos dar labiau padidėja.

O dabar paskaičiuokime, kas bus, jei kiekvieną savaitę pirksite po kompiuterį, kiekvieną kartą – vis kitokį, dėl to turėsite samdyti kelis IT specialistus, negana to, krūvą pinigų išleisite dalykams, kurių jums nereikia. Permokėsite dvigubai? Trigubai? O gal keturgubai?

Štai prieš dvejus metus nedidelės įmonės savininkas Vaidotas B. įsigijo serverį, kainuojantį keliolika tūkstančių litų. Nes įmonė, kuri jam įrengė kompiuterių tinklą, paaiškino, kad taip reikia. Esą be serverio nepavyks saugoti duomenų. Ne, tame serveryje nebuvo jokių gudrių verslo valdymo programų. Tiesiog buvo laikomi dokumentai – štai ir viskas. Firmoje tuo metu dirbo septyni žmonės, įskaitant patį savininką. Kaip manote, ar tą serverį įmonė sugebėjo prasmingai panaudoti?

O dabar bandykime bent miglotai įsivaizduoti, kas vyksta valstybiniame sektoriuje, kuriame tūkstančiai įvairių įstaigų, įmonių, organizacijų, dešimtys tūkstančių darbuotojų. Tai ne pavienė septynių žmonių įmonėlė, o didžiulis monstras, kasmet išleidžiantis šimtus milijonų. Ir problemos čia – jau ne tik prastas pirkimo organizavimas, netikęs poreikių vertinimas ar nesugebėjimas atsižvelgti į netiesiogines išlaidas. Čia jau prisideda korupcija, neatsakingumas ir biurokratinė netvarka.

Pridėkime čia ir išlaidas iš viso nereikalingiems dalykams. Nusiperka ligoninė kokį aparatą už kelis milijonus ir apdengia paklodėmis, kad nedulkėtų. Įsigyja kokia įstaiga baldų už milijoną – ir taip pat saugiai sukrauna į sandėlius. O kam? Tiesiog tam, kad lėšas panaudotų. Juk visi žinome, kaip desperatiškai valdiškos įstaigos metų gale išleidžia visas lėšas, kiek tiktai turi, – vien tam, kad, ginkdie, kam nors nepasirodytų, jog pinigų yra per daug, kad tik neliktų kažkokių likučių, kad tik niekas nesugalvotų, jog išlaidas galima sumažinti.

Ideali terpė chaosui ir korupcijai keroti

Čia taip pat būtina pridėti ir kyšininkavimą. Juk “atkatai” sudaro apie 15–20 proc. korupcinių sandėrių kainos. Palyginti su kitomis minėtomis išlaidomis, tai lyg ir nėra daug… Bet šie procentai pridedami prie bendros sumos, kuri, kaip matėme, gali būti net keletą kartų didesnė, nei reikia.

Kaip matome, buitiškai vertindami, išties galime įsivaizduoti nemenkų finansinių košmarų. Tad pakalbinkime ekspertus.

Rimas Kanapka – vienas tų nepriklausomų ekspertų, kurie paprastai slepiasi ir vaizduoja nekaltus avinėlius, nors jų sprendimai kainuoja milijonus. “Nesvarbu, kas aš toks. Svarbu, kuo aš galiu padėti”, – atrodo, jam ši frazė labai tinka.

Paklaustas apie centralizuotą pirkimą, Rimas ima pasakoti net nesusimąstydamas: keli ar keliolika žmonių pagal patvirtinamą prekių sąrašą gali aprūpinti šimtus ar tūkstančius įstaigų ir dešimtis tūkstančių žmonių. Negana to, kai perka vieni, o užsako kiti, pirkimo organizatorius nuolat yra stebimas daugybės suinteresuotų akių. Tačiau jei kiekviena įstaiga, įmonė ar kokia nors prekybos tinklo parduotuvė organizuotų savo aprūpinimą pati, jai reikėtų samdyti atskirą žmogų, o gal ir kelis.

Į klausimą apie tai, kaip vertintų valstybės pirkimų efektyvumą, Rimas atsako tiesiai: jei koks nors prekybos tinklas organizuotų pirkimą taip, kaip tai daro valstybinės įstaigos, jis tiesiog bankrutuotų. Ir pats perklausia, iškart atsakydamas: “Kodėl mes šnekame apie tai, kad Lietuva – prie bankroto ribos? Kai bet kas perka, ką tik nori, išlaidos viršija bet kokias įmanomas pajamas. Korupcija atsiranda visur, kur tik jai yra galimybių atsirasti. Nesvarbu, ar tai būtų valstybinės įstaigos, ar verslo organizacijos, – jei tik bus galimybė prasisukti, atsiras ir gudruolių, kurie tą galimybę išnaudos. Tūkstančiai didesnių ir mažesnių įstaigėlių – mokyklų, ligoninių, valstybės įmonių, savivaldybių, perkančių, ką tik nori ir kaip tik nori, yra ideali terpė chaosui ir korupcijai keroti. Pertvarkant bet kurią finansinių sunkumų turinčią organizaciją, svarbu centralizuoti pirkimą: įkurti padalinį, kuris pagal aiškius kriterijus pats spręstų, iš ko ir ką užsakinėti. Bet kokios galimybės savarankiškai pirkti prekes ar paslaugas turi būti uždraustos. Tai vienintelis būdas užkimšti išlaidų skylę.”

R.Kanapkos teigimu, pertvarkius dideles įmones taip, kad pirkimas būtų centralizuotas, išlaidos neretai sumažėja ketvirtadaliu. Pasiteiravę, ar tinka toks požiūris valstybinėms įstaigoms, sulaukiame tokio atsakymo: “Žinoma. Valstybinės organizacijos nuo komercinių skiriasi pirmiausia tuo, kad yra daug prasčiau valdomos. Ten išlaidas įmanoma sumažinti ne ketvirtadaliu, o perpus.”

Lietuvos projektų vadybos asociacijos direktorius Raimundas Andriušaitis –  truputį atsargesnis, tačiau kartoja tas pačias mintis: centrinė perkančioji organizacija esanti naudinga, gal net būtina. Pašnekovas sakosi jau matąs pokyčių į gerąją pusę: nors pirkimo kontrolė didėja, jis tampa lankstesnis, perkančios organizacijos gauna geresnių galimybių rinktis. Geresnė kontrolė, pasirodo, reiškia ir mažesnę biurokratiją.

R.Andriušaitis sako, kad prieš porą metų perkančioms įstaigoms buvo svarbus tik vienas dalykas – kaina. Dabar jau neretai skaičiuojamas bendras pirkinio ekonominis efektyvumas, tad įstaigos jau gali pirkti ne pigiausias, o daugiausiai naudos duodančias, pigiausiai aptarnaujamas, ekonomiškai efektyviausias paslaugas ar prekes.

Atrodytų, viskas lyg ir aišku: pirkti verta organizuotai, apgalvotai, centralizuotai. Deja, Lietuva vis dar 105-oje vietoje pagal pirkimo organizuotumą. Aplenkusi varganą Bangladešą.