2014 Kovo 21

Lietuva pavasarį: žiedų šventės, žygiai į miškus ir paslaptinga gyvūnų karalija

veidas.lt


Prasidėjus kalendoriniam pavasariui metas planuoti šiam metų laikui tinkamas pramogas. O jų visa gausybė ir Lietuvoje.

Pavasaris yra tas metų laikas, kai net didžiausi tinginiai pakyla nuo sofos, išjungia kompiuterį ir keliauja pasidžiaugti saulės spinduliais, žaluma ir žiedais. Tai metas, kai galima prisigalvoti pačių įvairiausių pramogų, kurioms neišleisite nė vieno lito. Pavyzdžiui, leistis į pėsčiųjų ar dviračių žygius, stebėti parskrendančius paukščius arba artimiausiame miške ar parke klausantis jų giesmių pabandyti atspėti, kokie tai paukščiai.
Na, o išsiilgusiems adrenalino verta traukti iš palėpių baidares ir leistis išvykon srauniomis upėmis, pasiryžti nakvynei miške ankstyvą pavasarį, apsilankyti pramogų parkuose arba užsisakyti skrydžius lengvaisiais lėktuvais, sklandytuvais ar oro balionais virš gražiausių Lietuvos vietų.

Kaip žydėjimas vyšnios
Perfrazuojant Salomėjos Nėries eilėraštį “Kaip žydėjimas vyšnios”, Lietuvoje žiedais pražydęs pavasaris – trumpas, ir reikia juo suskubti pasimėgauti. Mūsų šalyje nėra tokių gėlėmis garsių vietų, kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau nereikėtų ranka numoti į vietines žiedų šventes, sutraukiančias minias lankytojų. Bene garsiausia ir plačiausiai reklamuojama Burbiškio tulpių žydėjimo šventė sulaukia tiek žmonių, kad, rodos, prie vieno žiedo spiečiasi bent keli lankytojai. Tačiau tai per daug netrukdo – pašmirinėjus po tulpynus galima puikiai atsikvėpti jaukiame parke. Beje, tulpėmis pasigrožėti galima ir Vilniaus universiteto botanikos sode.
Lietuvoje organizuojama ir daugiau vadinamųjų žydėjimo švenčių, tačiau informacijos tenka gerokai paieškoti. Vis dėlto pasistengti verta.
Štai balandžio mėnesį Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė. Tada ne tik vaikštinėjama ąžuolyne ir grožimasi gėlėmis bei pradedančiais žaliuoti ąžuolais, bet ir skaitoma poezija, skamba muzika, o aktyvaus poilsio gerbėjai gali leistis į dviračių žygį.
Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje verta prisiminti Skinderiškių dendrologijos parką, ten tuo metu turėtų pradėti skleisti žiedus tūkstantis magnolijų. Nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio verta pasižvalgyti ir kaimyninėje Latvijoje: viename didžiausių Europoje Dobelės alyvų parke bus itin gražu – jau žydės daugiau nei dviejų šimtų rūšių įvairiaspalvės alyvos. Beje, ten nuvykusieji gali įsigyti ir įspūdingai žydinčių alyvų sodinukų.
Tiems, kurie pavydžiai žiūrinėja nuotraukas iš tolimosios Japonijos, vertėtų prisiminti, kad mes Vilniuje turime savo japoniškų sakurų, kurios pražydusios sutraukia minias vilniečių ir miesto svečių prie Baltojo tilto greta Nacionalinės dailės galerijos. Sakurų Vilniaus miestui dovanojo Japonijos vyriausybė japonų diplomato Čiunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti. Tačiau sakuros nežydi kiekvienais metais – visą įspūdingą savo grožį parodo tik kas kelerius metus ar dar rečiau. Na, o lietuviškų vyšnių žiedų verta ieškoti Žagarėje.
Nors birželis – vasaros mėnuo, tačiau verta savo kalendoriuose pasižymėti dvi žydėjimo šventes: Vilniaus botanikos sode bus pats margaspalvių rododendrų ir azalijų žydėjimo metas, o Verkių regioniniame parke tuo metu pakvimpa liepų medumi – sužydi galingi medžiai. Nepaprastai smagu pasivaikščioti po kvepiančias alėjas ir pasiklausyti bičių gaudimo.

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio
„Įspūdingiausia, ką patyriau pavasarį, – tai skrydis oro balionu virš bundančios gamtos. Iš paukščio skrydžio galima pasigrožėti baltuojančiais sodybų kupstais, auksinėmis pienių pievomis, smaragdine žole ir sidabriniais telkšančių balų bei ežerų veidrodžiais“, – pasakoja Rūta Kavaliauskaitė.
Pasak Ramūno Navalinsko, Oreivystės centro karšto oro baliono piloto, iš didesnio aukščio žvelgiant nematyti žiedų, tačiau smaragdinė gamtos žaluma tikrai įspūdinga. Viskas paprastai sužaliuoja iki balandžio vidurio. „Man asmeniškai vienas gražiausių skrydžių būna, kai kylama anksti ryte iš Barbakano aikštelės Vilniuje ir skrendama į šiaurę link Molėtų ir Ukmergės plentų. Tuomet galima pasimėgauti unikaliais vaizdais – iš viršaus apžiūrėti Gedimino bokštą, Katedrą. Itin gražus vaizdas kairėje – Neris paskendusi rūke ir nuspalvinta saulės. Už Vilniaus ribų atsiveria miškų ir pievų panorama. Galima pamatyti besiganančias stirnas, liuoksinčius kiškius, išgirsti, kaip šakas laužo išsigandę skuodžiantys šernai“, – pasakoja Ramūnas ir priduria, kad kiekvienas skrydis unikalus ir išskirtinis.
Pavyzdžiui, skrendant Trakų link visuomet stengiamasi praskristi virš pilies, o jeigu šiaurinis vėjas papučia stipriau, galima pasiekti net Vievį. Įdomu pasižvalgyti iš viršaus į Neries regioninį parką, apžiūrėti vidury upės kyšančias saleles. O štai tarp Vievio ir Kernavės yra įdomi vieta: rodos, skrendama virš miško, tačiau staiga atsiranda savotiškas milžiniškas laiptas, ir miškas tarsi smenga žemyn.
Verta paminėti, kad šį sezoną numatoma mažesnė skrydžių oro balionu kaina – 299 Lt žmogui, tačiau rezervuoti skrydžio laiką verta prieš porą savaičių.

Laikas į žygį
Pavasarį Lietuvos miškai kvieste kviečia pasivaikščioti, pasimėgauti švariu oru, sprogstančiais medžių pumpurais ir pirmosiomis gėlėmis. Tokio pasivaikščiojimo metu galima praturtinti ir savo kasdieninį valgiaraštį – pasirinkti augalų, turinčių gydomųjų savybių. Štai šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapai ir pumpurai tinka egzemai gydyti, dilgėlės, balandos ir garšvos yra vitaminų šaltinis, puikiai tiksiantis sriuboms ir salotoms pagardinti.
„Išėjus pasivaikščioti galima prisivarvinti ir sulos. Jei nulaušite kelias beržo šakeles ir pakabinsite kokį nors indą, į kurį varvės sula, per kokį pusvalandį, kol, pavyzdžiui, verdate ant laužo sriubą, prikapsės puikaus gėrimo. Nepamirškite, kad šiuo metu dygsta kiškio kopūstai, nuostabaus rūgštoko skonio, jais tikrai verta pasimėgauti ir papildyti savo vitamino C atsargas“, – pasakoja visus Lietuvos miškus išvaikščiojęs ir darbą su pomėgiu suderinęs Nerijus Januškevičius, įstaigos „Kitokie projektai“ projektų konsultantas.
Pasak Nerijaus, nepatyrę žygeiviai gali rinktis nacionaliniuose parkuose įrengtus pažintinius takus, dažnai vingiuojančius įdomiausiomis vietomis – pro ypatingus akmenis, atodangas, paupiais ar ten, kur veši įdomūs augalai. Vienas gražesnių yra Varnikų pažintinis takas Gražutės regioniniame parke.
Mūsų pašnekovas pavasarį rekomenduoja pasivaikščioti ir tais pažintiniais takais, kurie vingiuoja upių pakrantėmis. „Pavasarinės upės ypač sraunios, triukšmingos ir gurguliuojančios, kartais net primenančios kalnų upes. Ištroškusiems tokių vaizdų reikėtų pasivaikščioti palei Vilnelę, aukščiau ties Pūčkorių atodanga, palei Dūkštos upę, žygiuojant Dūkštų pažintiniu keliu, taip pat Neries pakrante einant Karmazinų pažintiniu taku Neries regioniniame parke“, – vardija N.Januškevičius ir priduria, kad šie maršrutai itin tinkami pasivaikščioti šeimoms su vaikais.
Šeimos gali ir visokių pramogų prisigalvoti, pavyzdžiui, smagu surengti laivų lenktynes – iš anksto susimeistrautus ar iš popieriaus susilankstytus laivelius galima paleisti plaukti upeliu, o jų neturint tiesiog įmesti kelis pagalius ir stebėti, kaip srovė neša per slenksčius ar kuris pirmas kirs numatytą finišą.
Keliaujant po Lietuvos nacionalinius parkus nereikėtų turėti iliuzijų, kad pavyks pabėgti nuo civilizacijos ir jos apraiškų. Bet koks malonumas žygiuojant Aukštaitijos ar Dzūkijos nacionalinių parkų takais staiga atsidurti prie žiedais apsipylusių etnografinių kaimų ir pabendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis. „Mane labiausiai stebina seni išlikę kaimai ir ten gyvenantys žmonės – senos močiutės, kurios išvydusios žygeivių grupę suskumba pavaišinti ką tik pamelžtu karvės pienu ir dar lauknešėlį įduoda – sūrio, lašinių, medaus, daržovių. Būna, kad ir naminukės pasiūlo. Susitikimai su močiutėmis, išminčiais senoliais, net nuoširdžiais ir mielai bendraujančiais kaimo girtuoklėliais yra be galo nuoširdūs, įdomūs ir netikėti“, – šypsodamasis pasakoja N.Januškevičius.
Keliaujant po Aukštaitijos nacionalinį parką verta aplankyti Salų, Varniškių, Strazdų, Kretuonių, Benediktavo etnografinius kaimus, o Dzūkijos nacionaliniame parke – savitus ir unikalius šilinių dzūkų kaimus: Musteiką, Žiūrus, Margionis ir Zervynas.
Vienas įdomesnių Dzūkijos turistinių objektų yra 21 drevėta pušis, kuriose buvo išskaptuotos pailgos landos ir drevės bitėms gyventi. Tai senosios bitininkystės paveldas. Turint laiko įdomu pasivaikščioti palei zigzagais ir vingiais skubantį Skroblaus upelį, Ūlą, nepamiršti Čepkelių raisto, tačiau ten pasižvalgyti galima tik po tas vietas, kurios aiškiai sužymėtos turistams. Žemaitijos nacionaliniame parke vienas įdomesnių objektų yra Platelių ežeras, jo pakrantės, Pilies sala.
Na, o patyrę žygeiviai gali leistis ir į kelias dienas trunkančius žygius, prisigalvodami neeilinių atrakcijų. Net ir nepatyrę gamtos stebėtojai, išsiruošę į kelių dienų žygį aplink kokį didesnį ežerą, nepaklys, nes visada galima eiti žvejų išmindžiotais takeliais, tačiau spės prisigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...