Lietuvai reikia pasistengti daugelyje konkurencingumo vertinimo pozicijų. Pagal valstybės lėšų švaistymą, valstybės reguliavimo naštą, protų nutekėjimą, verslo aplinką tiesioginėms užsienio investicijoms esame atsiliekančiųjų zonoje.

“Tarp tų šalių, kurios mums labai svarbios kaip būsimos konkurentės, atsiliekame. O šalies konkurencingumas – vienas pirminių tikslų, nes būtent konkurencingumas galėtų išvesti šalį į spartesnio ir ženklesnio augimo trajektoriją”, – aiškina “DnB Nord” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka.

Analitikė pabrėžia dar vieną labai svarbų faktą: daugelio šalių padėtis buvo labai panaši kaip Lietuvos – visos buvo sukrėstos krizės, bet vienos šalys susitvarkė geriau, kitos blogiau. Deja, tarp jų ir Lietuva. “Problema, kad konkurencingumą mažinančios blogybės dažniausiai itin skaudžiai pasireiškia krizės laikotarpiu, nes kai ekonomika auga, kiti konkurencingumą lemiantys elementai ne tokie svarbūs”, – pabrėžia ekonomistė.

Vienintelė sritis, kurioje, ekspertės manymu, mūsų valstybės požiūris pasikeitė iš esmės ir teigiama linkme, – kova dėl tiesioginių užsienio investicijų. Tačiau kitų sėkmės komponentų ji pasigenda. Vis dar aukštas korupcijos lygis, pernelyg didelis biurokratizmas. Kad biurokratinių institucijų skaičius viršija ES vidurkį, kalbėta prieš trejus metus, bet kol kas konkrečių rezultatų nepasiekta. Svarstyti klausimai Saulėlydžio komisijoje, priimta sprendimų, paskui jie vėl persvarstomi.

“Sprendimų priėmimo procesas Lietuvoje gerokai ilgesnis, nei turėtų būti, ir tai kenkia valstybei, ypač krizės laikotarpiu, kai jie turi būti priimami itin greitai”, – pabrėžia J.Rojaka.

Šalių konkurencingumą Pasaulio ekonomikos forumas nustato pagal su tiesioginėmis užsienio investicijomis susijusių institucijų vertinimus.