2011 Spalio 06

Lietuva jau pamiršo buvusi Sovietų Sąjungos dalimi

veidas.lt

Scanpix

Per du dešimtmečius, prabėgusius nuo Sovietų Sąjungos žlugimo ir subyrėjimo, Lietuva bei kitos Baltijos šalys padarė ženklų kokybinį šuolį į Vakarų civilizacijos pasaulį, tuo išsiskirdamos iš visų posovietinių šalių, nors visavertėmis Europos Sąjungos valstybėmis dar netapo.

Dvidešimtosios Maskvos pučo ir netrukus po jo žlugimo įvykusio faktinio Sovietų Sąjungos subyrėjimo (juridiškai įforminto 1991 gruodžio 8 d. Baltvyžės girioje) metinės Lietuvoje netapo įvykiu. Viena vertus, tai liūdina, nes į svarbias istorines datas žvelgiame abejingai, kita vertus, galbūt tai visiškai natūralu, juolab kad britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistai savo parengtoje posovietinės erdvės apžvalgoje prie Baltijos valstybių pažymėjo: „Niekados nesigręžiojo atgalios.“ Kaip pradėjo dar 1988-aisiais savąjį sugrįžimą į Europą, taip iš šio kelio ir nebeišsuko, nors pavingiavimų būta. Priešingai nei visos kitos buvusios sovietų imperijos sudėtinės dalys, kurios visos bent kartais žvilgteli atgal, o kai kurios, pavyzdžiui, mūsų kaimynė Baltarusija, iš esmės tebegyvena sovietinėje santvarkoje. Na, o pagrindinė posovietinė šalis, SSRS valstybė tęsėja Rusijos Federacija, pastaruoju metu serga sunkia sovietinio revanšizmo forma.
Paradoksas – kai 1989-aisiais Vilniuje kabojo plakatai, kalbantys apie sovietų imperiją, atvykę pažįstami maskviečiai buvo šokiruoti: kaip galima vadinti sovietinės tautų draugystės ir lygybės šalį imperija? Įžeidimas! O dabar daugybė Rusijos gyventojų atvirai reiškia nostalgiją „sovietų imperijos, kurios bijojo ir kurią gerbė visas pasaulis“, laikams, visas kitas buvusias SSRS tautas laikydami žemesnės, ne imperinės, rūšies atstovais.
Beje, sovietinių laikų nostalgija tvyro ne tik Baltarusijoje ar Rusijoje. Centrinės Azijos posovietinėse respublikose apsilankę lietuviai patyrė, jog ten ne taip jau mažai vadinamųjų paprastų žmonių nuoširdžiai nemėgsta „pribaltų“ už tai, kad šie, sovietmečiu ir taip gerai gyvenę, „sugriovė tokią šalį“, o patys pabėgo į Europą, kitus buvusios SSRS gyventojus palikdami skursti.
Tokie kaltinimai, nors ir keista, turi nemažai tiesos, ypač jeigu taip sako Kirgizijos, Tadžikijos ar Uzbekijos gyventojai, kurių šalims netenka džiaugtis gamtos turtais, pirmiausia – nafta ir dujomis, kaip Turkmėnijai, Kazachstanui ar Azerbaidžanui. Dabartinis jų gyvenimo lygis, jei formaliai kiek ir pagerėjo, palyginti su sovietiniais laikais, tai tikrai ne tiek, kad žmonės jaustųsi gyvenantys iš esmės geriau. Kirgizai, tadžikai, uzbekai – tai „ravšanų“ ir „džamšutų“ pravardes pelnę pagrindiniai Maskvoje uždarbiaujantys atvykėliai, kuriems darbas už grašius (maskviečių supratimu) emigracijoje – neretai vienintelis būdas išlaikyti gausias tėvynėje likusias šeimas.

Emigracija – visų posovietinių šalių ypatumas

Didelė darbinė emigracija – bene vienintelis rodiklis, tam tikra prasme tebesiejantis Baltijos šalis su Centrinės Azijos respublikomis, taip pat Armėnija, Moldova, Gruzija. Skirtumas tas, kad lietuviai, latviai, estai važiuoja dirbti į Didžiąją Britanija, Airiją, Vokietiją, Ispaniją, kitas ES valstybes ir nuo 2004-ųjų turi lygiai tokias pat teises bei galimybes kaip ir senieji šių valstybių gyventojai. Niekas iš jų, netgi tie, kurie nuolat bamba, kad „prie ruso kolchoze buvo geriau“, ar tie, kurie keikia Lietuvos valdžią ir giria Aleksandrą Lukašenką, o Londone vaikšto į „tautinį“ klubą charakteringu pavadinimu „Raduga“, net negalvoja, kad emigruoti būtų galima į posovietines valstybes.
Tuo tarpu kitiems buvusios SSRS gyventojams emigracija į Europą – praktiškai neįgyvendinama svajonė, darbo vizų pavidalu pasiekiama tik patiems turtingiausiems ar geriausią išsilavinimą turintiems. Juodas darbas Maskvoje jiems – svajonių viršūnė, o Kremliaus politikams – galimybė daryti įtaką buvusių sovietinių respublikų vidaus politiniams procesams, didinant jų priklausomybę nuo Rusijos.
Kad įsivaizduotume problemos dydį, priminsime, jog Rusijoje, vien oficialiais skaičiavimais, dirba apie 270 tūkst. Moldovos piliečių (trečdalis visų emigravusiųjų), bet tik apie 10 proc. jų turi leidimus dirbti. Kiti – nelegalai, kuriuos bet kada galima išsiųsti namo. Tuo pat metu moldavų darbininkų perlaidos iš Rusijos į namus kasmet sudaro vidutiniškai 2 mlrd. JAV dolerių ir prilygsta valstybės biudžeto pajamoms, arba 20 proc. BVP. Todėl Rusija nuolat stengiasi per atvykusius uždarbiauti moldavus paveikti Moldovos rinkimų rezultatus, tiesiai užsimindama, kad gerų dvišalių santykių nebuvimas gali tapti pretekstu masinėms deportacijoms, kaip 2008-aisiais, kai per karą buvo masiškai deportuojami gruzinai.
Pastarųjų vien į Maskvą buvo atvykę dirbti apie 350 tūkst., o uždirbtų pinigų indėlis į Gruzijos ekonomiką vertintas 7 proc. BVP. Lygiai taip pat uždarbiauti Rusijoje priversti didžiausią nedarbo lygį iš visų posovietinių respublikų turinčios Armėnijos gyventojai.

Pokyčiais patenkintas ketvirtadalis

Visos šios bėdos, su kuriomis susiduria buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai, daugumai lietuvių yra nežinomos ir tiesiog neįdomios. Sovietinis gyvenimas baigia išsitrinti iš mūsų atminties, ir vienų ar kitų problemų, su kuriomis susiduria Lietuva (kad ir niekaip nepertvarkomos švietimo, sveikatos ir socialinės saugos sritys), kildinimas iš sovietmečio neretai sukelia atmetimo reakciją: „Kuo čia sovietmetis dėtas – jau dvidešimt metų patys susitvarkyti negalime.“
Tai dar vienas posovietinio gyvenimo paradoksas: kaip tik tuo metu, kai bent jau dalis visuomenės pagaliau pradeda suvokti, kokių gilių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių tautos savimonei, savarankiško gyvenimo gebėjimams, požiūriui į valstybę, gyvenimiškiems lūkesčiams paliko penki sovietinės okupacijos dešimtmečiai, dauguma visuomenės jau nebenori apie tai nei kalbėti, nei galvoti. O juk priešiškas požiūris į valdžią, siekis iš valstybės tik gauti, nejaučiant jai jokių įsipareigojimų, įskaitant mokesčių mokėjimą, savanaudiškumas, nepasitikėjimas, pesimizmas – visa tai tiesioginė sovietmečio pasekmė.
Penkis dešimtmečius Baltijos šalyse vykdytas „sovietinio žmogaus“ kūrimo eksperimentas užderėjo savo nuodingais vaisiais, ir šiandieną maždaug trečdalis Lietuvos visuomenės yra lietuviakalbiai sovietukai. Dar koks trečdalis svyruoja, protu suvokdami poreikį gyventi europietiškai, bet įpročiais bei įgūdžiais tebebūdami sovietmetyje, ir tik mažiau nei trečdalis tempia ant savo pečių valstybę, kurdami verslus, plėtodami ekonomiką ir mokėdami mokesčius.
Tai patvirtina ir SSRS žlugimo dvidešimtmečio proga Estijos sociologų atliktas tyrimas, pagal kurį pokyčiais Lietuvoje, vykusiais nuo 1990-ųjų iki 2011-ųjų, patenkinti 25 proc. piliečių. 40 proc. piliečių įvykę pokyčiai nedžiugina, likusieji 35 proc. negalėjo apsispręsti. Dar didesnė pokyčiais nepatenkintųjų dalis yra Latvijoje. Čia teigiamai juos įvertino 23 proc., neigiamai – 63 proc. apklausos dalyvių. Tik Estijoje, kurioje nuo 1992-ųjų rudens valdžioje visiems laikams nebeliko sovietinės kompartijos (ar jos mutacijų), pokyčiais per nepriklausomybės metus patenkintųjų yra daugiau (50 proc.) nei nepatenkintųjų (23 proc.).

Baltijos respublikos

Buvusios nepriklausomos 1920–1940 metais, Latvija, Lietuva ir Estija labiausiai veržėsi palikti Sovietų Sąjungą. Jų vakarietiškai orientuota politika nutiesė kelią į 2004-aisiais pasiektą narystę NATO ir ES. Nuo 1990-ųjų jų ekonomika išaugo keturis kartus, tačiau gyventojų kiekis rodo atvirkščias tendencijas: visos trys šalys prarado vidutiniškai 10 proc. savo gyventojų. Demokratijos principų laikymasis šiose šalyse yra pavyzdinis, bet žmonių gerovės ir laimės rodikliai žemi.

Šalys, besiribojančios su ES

Ukrainos, Baltarusijos ir Moldovos nepriklausomybė tapo tvari, bet jos šiomis permainomis pasinaudojo akivaizdžiai per mažai (o Baltarusija šiuo metu vėl svarsto apie sąjungą su Rusija). Be to, Ukrainos ir Moldovos BVP dešimtajame XX a. dešimtmetyje sumažėjo perpus, o Moldova apskritai atsidūrė tarp skurdžiausių Europos valstybių. Daug kas proveržio tikėjosi iš Ukrainos ir joje 2004-aisiais vykusios oranžinės revoliucijos, bet to proveržio nėra iki šiol.

Kaukazas

Pajamas iš naftos gaunančio Azerbaidžano ekonomika stipriausia, gyventojų daugėja. Beprasidedantis Armėnijos ir Gruzijos ekonomikos augimas nutrūko dėl pasaulinio nuosmukio. Teko sumokėti didžiulę kainą ir už įšaldytus konfliktus Kalnų Karabache (tarp Armėnijos ir Azerbaidžano) bei Abchazijoje (Gruzija). Gruzijai tai reiškė nutrūkusius santykius ir karą su Rusija. Armėnijoje didžiausias nedarbo lygis, demokratijos protrūkio irgi nematyti. Tik Gruzijai pavyko pereiti prie laisvų ir sąžiningų rinkimų.

Rusija

Rusija pakilo iš ekonominės duobės, jos ekonomika, palyginti su 1990-aisiais, išaugo dvigubai – puikus rodiklis šaliai, kuri nuo 1990-ųjų prarado 7 mln. žmonių. Tačiau jei kalbėsime apie laisves ir teises, jų Rusijoje vis dar labai nedaug. Ši šalis įvairiausiuose demokratijos, laisvės ar taikos indeksuose vis dar laikosi ties apatine riba. Rinkimų rezultatai ten žinomi iš anksto, gubernatoriai nebe renkami, o skiriami, viską lemia Kremliaus „valdžios vertikalė“.

Šio regiono valstybių padėtis labai skirtinga – didžiulius energijos išteklius turinčių Kazachstano ir Turkmėnistano ekonomika išaugo penkis kartus, bet kitose trijose respublikose augimas gerokai lėtesnis. Visur, išskyrus Kazachstaną, gyventojų daugėja, bet vidutinė gyvenimo trukmė neilgėja. Nė vienoje šių valstybių nėra iš tiesų laisvų ir sąžiningų rinkimų, Kazachstaną ir Uzbekistaną tebevaldo tie patys autoritariniai lyderiai. Gal tik Kirgizija sulaužė šią tradiciją.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...