2011 Lapkričio 16

Lietuva – didelių antkainių šalis

veidas.lt


Kokios prekės Lietuvoje pabrangsta labiausiai nuo gamybos iki jų pardavimo? „Veidas“ pažvelgė iš arčiau į didžiausius rinkoje antkainius ir kaip jie susidaro.

Valentinas Soloma, kurį laiką vertęsis batų prekyba internetu, tikina tuos pačius garsaus prekės ženklo „Timberland“ batus, kurie parduotuvėse Lietuvoje kainuodavo po maždaug 500-600 Lt už porą, Jungtinėse Amerikos Valstijose iš gamintojo atstovų pirkdavęs vos už 60-70 Lt.
„Iš pradžių tuo buvo sunku patikėti, tad net buvau nunešęs batus tikrinti – tai iš tikrųjų buvo tie patys itin aukštos kokybės odos batai. Dabar jau matau, kad mūsų prekybininkai užsideda itin didelius antkainius, – teigia V.Soloma. – Man dažnokai tenka būti Belgijoje, tai ir ten tie patys „Timberland“ batai kainuoja mažiau nei Lietuvoje, nors belgai atlyginimus gauna eurais ir gali sau leisti daug daugiau nei lietuviai. Kodėl taip yra – negaliu pasakyti.“
Ir iš tiesų – kodėl? Ar gamintojai bei prekybininkai nelupikauja, o gal tokiems antkainiams turi pateisinamą priežastį? Į šiuos klausimus ir ieškojome atsakymų.

Antkainiai dideli, tad apsimoka ir nuolaidos

Avalynė, ypač žinomų prekės ženklų, yra viena tų prekių, kuriai prekybininkai taiko vidutiniškai 100-300 proc. antkainį. Ir tai tik prekybininko, tai yra galutinio prekės pardavėjo, dalis – savąją dar atsiriekia ir gamintojas, ir užsakovas bei tarpininkas, tiekiantis prekę pardavėjui, tad tikroji gaminio – šiuo atveju batų – savikaina paaiškėtų tik visas šias kainos grandinės dalis atmetus. Tuomet, tikėtina, paaiškėtų, kad batai, už kuriuos parduotuvėje suplojote sunkiai uždirbtus tris šimtus litų, realiai pagaminti kur nors Kinijoje ar Bangladeše už trisdešimt keturiasdešimt litų.
Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, santykinai mažesni antkainiai taikomi maistui (išskyrus kai kuriuos produktus) ir didesni – ne pirmo būtinumo prekėms, o ypač toms prekėms, kurios priskiriamos išskirtinių, arba prabangos, kategorijai.
Pavyzdžiui, kalbant apie maisto produktus, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto analizė rodo, kad vieni didesnių antkainių iš žemės ūkio produktų kažkodėl taikomi aukščiausios rūšies kvietiniams miltams. Šių metų pirmojo pusmečio pabaigos duomenimis, prekybinkų dalis miltų kainoje sudarė 37 proc. Augintojui teko kiek mažiau – 33,5 proc. galutinės pardavimo kainos, malūnų dalis sudarė 12,1 proc. Kai kuriais 2010 m. mėnesiais, pasak šio instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, prekybininko nuo parduotų miltų pasiimta dalis priartėdavo ir prie 50 proc.
„Bandėme aiškintis, kodėl tokie dideli antkainiai, bet tai ne mūsų jėgoms. Tai turėtų būti Konkurencijos tarybos rūpestis, bet jiems tai rūpi mažiausiai“, – skėsteli rankomis A.Gapšys. Jo įsitikinimu, jei mažmeninės prekybos rinka Lietuvoje nebūtų oligopolinė, antkainiai būtų kur kas mažesni.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas papildo, kad taip vadinamo paskutinio pardavėjo kišenėje paprastai „nusėda“ didžioji dalis prekės kainos, bet maisto produktai čia ne pats geriausias pavyzdys.
Kur kas didesni antkainiai taikomi baldams, interjero aksesuarams, juvelyriniams dirbiniams, drabužiams, kosmetikai ir kūno priežiūros priemonėms, vaikų prekėms ir net nereceptiniams vaistams bei maisto papildams.
Oficialiai kalbėti apie antkainius prekybininkai vengia, nes nenori išduoti paslapčių arba yra saistomi konfidencialumo su prekybos centrais sutarčių. Tačiau neoficialiai jie teigia, kad didelei daliai parduodamų ne pirmo būtinumo prekių yra taikomas nuo 50 iki 300 proc. (o kai kurioms prekėms – ir iki penkių šimtų bei didesnis) prekybinis antkainis.
„Tokie antkainiai yra norma, ypač jei nuomoji patalpas prekybos centre, nes lietuvių perkamoji galia nėra didelė – kitaip tiesiog neišgyventume“, – teigė vienas nenorėjęs prisistatyti verslininkas, valdantis keletą kūno priežiūros priemonėmis prekiaujančių parduotuvių. Pašnekovas neslėpė, kad būtent dėl to atsiperka net įspūdingos iki 70 proc. siekiančios nuolaidos, taikomos per išpardavimus: pavyzdžiui, 80 Lt vertės veido kremą jiems apsimoka parduoti net už pusę kainos, nes vis tiek dar gana nemažai lieka.
Tuo tarpu bendrovės „Sidabrinė kamėja“, kuri verčiasi papuošalų gamyba ir prekyba, direktorius Elvyras Cikanavičius sako, jog kai kurie jų konkurentai, prekybos centruose pastaruoju metu kone nuolat viliojantys 40-60 proc. nuolaidomis, prieš tai padidina aukso ar sidabro gramo kainą. Taigi realiai nuolaidų nėra arba jos labai kuklios, o tokių gudrybių, pasak E.Cikanavičiaus, griebiamasi todėl, kad lietuviai dabar linkę pirkti tik akcines prekes.
Paklaustas, kodėl tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse juvelyriniams dirbiniams taikomi didesni antkainiai, vadovas sakė: „Čia juk ne maistas, o prabangos prekė, per dieną viename taške galime parduoti vos kelis gaminius. Būna, kad vieną žiedą pirkdamas klientas renkasi jį visą valandą. Tad kaip išsilaikysi iš mažų antkainių? Tuo labiau kad turėti parduotuvę prekybos centre kainuoja labai brangiai“, – teigė E.Cikanavičius. Tiesa, „Kamėjos“ antkainiai, kadangi ši įmonė prekiauja daugiausiai savo gamybos papuošalais, dar nėra patys didžiausi ir siekia maždaug 50-100 proc.
Tuo tarpu kitų pardavėjų užsienio gamintojų papuošalams, ypač juvelyrikos dirbiniams su brangakmeniais, taikomi kur kas didesni – net ir 300-600 proc. antkainiai.

Ar verslas gobšus, ar kitos išeities neturi?

„Aprangos“ grupė oficialiai skelbia, kad 2010 m. jos parduotuvėse drabužiams buvo taikomas 44,5 proc. antkainis. Vis dėlto tai nereiškia, kad apsilankę parduotuvėje nenusipirksite kelnių su 300 proc., o striukės – su 500 proc. antkainiu.
„Mano pažįstami yra išsinuomoję parduotuvę viename prekybos centre, kur parduoda drabužius su 400-500 proc. antkainiu. Taigi jie perka prekę už 50 Lt, o parduoda už kokius 300 Lt. Tiesa, savo taške Gariūnuose tą pačią prekę jie parduoda jau tik su kokiu 50 proc. antkainiu, nes ten prekybos sąnaudos gerokai mažesnės, – pateikė pavyzdį S.Besagirskas. – Taip pat turiu draugų, kurie Lenkijoje už 8-20 Lt pirktus džinsus, gana neprastas „Levi’s“ ir kitų garsių prekės ženklų klastotes, provincijoje pardavinėja po 100 Lt. Ir tokių prekybininkų labai daug: prekybos centruose yra begalė visokio kiniško ir turkiško šlamšto, kuris parduodamas didelėmis kainomis.“
Panašių pavyzdžių galima pateikti daug. Tarkime, nereceptinių vaistų antkainiai svyruoja nuo 30 iki 100 proc., o vaikų prekių ir drabužių – maždaug nuo 50 iki 200 proc.
Kinijoje savo produkciją (duomenų laikmenas, kompiuterių aksesuarus, smulkią buitinę techniką ir kt.) gaminančios UAB „ACME Baltija“ vadovas Paulius Paršeliūnas, paklaustas, kiek jų gaminiai pabrangsta, kol pasiekia parduotuvių lentynas sakė, kad tai labai priklauso nuo prekių kategorijos – galimas ir vos 20 proc., ir 100 proc. pabrangimas.
Na, o kokie antkainiai Lietuvoje taikomi geriamam vandeniui buteliuose? Užsienyje geriamo vandens prekybinis antkainiai siekia net iki 2000 proc. – tai prekė, už kurią, anot Vakarų ekspertų, vartotojai gerokai permoka. Ar panaši situacija ir Lietuvoje?
„Jeigu parduotuvėje vandens butelis kainuoja 1,99 Lt, tai gamintojas nuo tos sumos gauna iki 1 Lt – liūto dalis atitenka prekybininkui“, – sako įmonės „Neptūno vandenys“ vadovas Gintas Petrus. Jis priduria, kad iš to lito reikia padengti ir gamybos, pakuotės išlaidas, sumokėti atlyginimus darbuotojams ir aplinkos mokesčius, investuoti į reklamą ir pan. G.Petrus neatskleidė, kiek realiai kainuoja pats vanduo, bet lakios vaizduotės čia nereikia, kad suprastum, jog jo vertė sudaro tik labai mažą galutinės kainos dalį, t.y. kainuoja centus.
Jau minėtų „Timberland“ batų parduotuvę Vilniuje valdančios įmonės „Sportland Lt“ vadovas Vladas Korsakovas antrino, jog kainos grandinę sudaro daugybė skirtingų dalių, tad kol batai nuo gamybos pasiekia galutinį vartotoją, jie neišvengiamai pabrangsta keletą kartų. „Jei pirkėjas nori, jis gali pats pasigaminti norimą gaminį, tada daug mokėti nereikės“, – ironizavo V.Korsakovas.
Beje, mūsų pašnekovas V.Soloma, mėginęs vežti „Timberland“ batus į Lietuvą ir pardavinėti internete, šią veiklą turėjo nutraukti. Viena priežasčių, kodėl V.Solomos internete siūlomi firminiai batai nesulaukė susidomėjimo, buvo, švelniai tariant, keistoka: lietuviams, įpratusiems matyti kur kas aukštesnes firminių batų kainas parduotuvėse, jie pasirodė… per pigūs. Verslininkui tekdavo aiškintis, ar batai nėra klastotė, ar jie negaminti Kinijoje ir pan.
UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ eksperto Edmundo Piesarsko tai nestebina: pirkėjui atrodo, kad jei jis moka brangiai, tai daiktas tikrai yra kokybiškas ir vertingas, nors praktika rodo, kad dažnai taip nėra. Išskirtinėms bei prabangos prekėms ir antkainiai daug didesni, nes dalis pardavėjų visai nesiekia parduoti daug prekių.
„Tai gali būti ir tam tikras verslo modelis – specialiai laikyti itin aukštas kainas ir pateikti prekes kaip itin aukštos kokybės produktą, o pagrindinius pardavimus generuoti per išpardavimus“, – pabrėžė E.Piesarskas.
Ekspertai pabrėžia, kad antkainis dar nėra pelnas, be to, nors tai ir atrodo didelė blogybė, neretai dideli antkainiai turi logišką paaiškinimą: galbūt įmonė, brangiai nuomojanti patalpas prekybos centre, kitaip neišsilaikytų.
Kita vertus, „Ekonominių konsultacijų ir tyrimų“ direktorius Gintas Umbrasas mano, kad Lietuvoje pavyzdingai konkurencinga yra tik mobiliojo ryšio rinka, o daugelyje kitų sričių tarsi savaime susiklostė verslui, o ne vartotojui palankios konkurencijos sąlygos, kurios ir lemia tai, kad už nemažą dalį prekių ir paslaugų mes mokame per daug. Tai leidžia laikyti gana aukštas kainas, nes neatsiranda mėginančiųjų jas drastiškai mažinti.
„Ir karteliniais susitarimais to nepavadinsi, – pastebi G.Umbrasas. – Visuose marketingo vadovėliuose parašyta, kad verslui įsivėlus į kainų karą vienintelis laimėtojas būna vartotojas, o kai kaina sumažėja, į buvusį lygį jos jau neatstatysi. Geras pavyzdys yra mūsų mažmeninės prekybos tinklai: pirma jie žiauriai kovojo dėl rinkos, o dabar grumtynės nurimo, jie akivaizdžiai nebeturi didelio noro vieni kitus „papjauti“. Jiems to tiesiog nereikia.“
Tačiau ar galima šią problemą tokioje uždaroje ir mažoje rinkoje, kaip Lietuva, kaip nors išspręsti, G.Umbrasas teigia nesąs įsitikinęs.
Tad vartotojai turi tik vieną išeitį – ieškoti alternatyvų: t.y. lyginti prekes, jų kainas ir ieškoti optimaliausių. Ir, žinoma, dairytis pigesnių prekių internete bei užsienyje.

Kai kurių maisto produktų kainų struktūra (be PVM, proc.)

Žemdirbių/perdirbimo dalis    Prekybininkų dalis     Gamintojų/augintojų dalis

Pienas plast.maiš., 2,5 proc., l    52,7    30    n.d.
Kefyras, 2,5 proc., l    56,1    26,5    n.d.
Galvijiena     15,2    25    42,3
Vištiena    n.d.    22,2    60,4
Kiaušiniai     n.d.    33,4    49,2
Bulvės     n.d.    39    43

Šaltinis: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

Kokioms prekėms taikomi didžiausi antkainiai Vakaruose
Pateikiame keletą pavyzdžių iš užsienio žiniasklaidos, atskleidžiančių, už kokias prekes labiausiai permoka Vakarų gyventojai. Tai iš esmės tos pačios prekės, kurioms didesni antkainiai taikomi ir Lietuvoje.

Geriamasis vanduo buteliuose – iki 2000 proc.
Britai per metus išgeria apie du milijardus litrų į butelius išpilstyto geriamojo vandens, kurio kaina svyruoja nuo 16 pensų už 2 l butelį „Tesco“ prekybos tinkle iki maždaug 31 svaro sterlingų už prabangų „Bling H2O“ vandenį, išpilstytą į 750 ml tūrio vienetinius „Swarovski“ kristalais dekoruotus butelius. Skaičiuojama, kad 1000 litrų vandens anglams iš čiaupo kainuoja vos vieną svarą sterlingų, o tas pats kiekis „Tesco“ ar „Bling H2O“ vandens – atitinkamai 80 ir 62,5 tūkst. svaro sterlingų. Teigiama, kad vandens buteliuose prekybinis antkainis svyruoja nuo 50 iki 2000 proc., priklausomai nuo to, kokį vandenį ir kur pirksite. Įdomu, kad apie 90 proc. pirktinio vandens pagaminimo savikainos sudaro pakuotė, logistikos ir marketingo sąnaudos, bet gamintojas užsideda tik apytikriai 30 proc. – labiausiai vandenį pabrangina pardavėjas. Kai kurie Vakarų interneto tinklalapiai tikina, kad apie du penktadaliai viso parduodamo vandens yra tas pats vanduo iš čiaupo. Tad esą daug pigiau būtų pripildyti tuščią plastiko butelį namuose, o ne gerokai permokėti už iš esmės tą patį produktą parduotuvėje.

Drabužiai – iki 700 proc.
Didžioji dalis Jungtinėje Karalystėje parduodamų sportinių marškinėlių – įvairių futbolo klubų firminių marškinėlių kopijos – siuvami Tolimuosiuose Rytuose už maždaug penkis svarus, bet kai jie pasiekia parduotuves, pirkėjas sumoka jau mažiausiai 35 svarus. Marškinėlius pasiuvusi gamykla, siųsdama gaminius užsakovams – sportinės aprangos įmonėms, užsideda maždaug 50 proc., pastarieji, užsidėję dar kokius 100 proc., parduoda marškinėlius prekybinkams, o šie, pripliusavę dar mažiausiai 150 proc. antkainį, prekę pasiūlo pirkėjams.
Taip sportinių marškinėlių kaina išauga nuo 5 iki 35 svarų, o tai reiškia, kad galutinė jų kaina, palyginti su gamybos savikaina, padidėja net 700 proc.

Akiniai – 400-1000 proc.
Kodėl taip brangiai mokame už akinių rėmelius, kuriems pagaminti reikia tokio nedidelio kiekio metalo? Teigiama, kad akinių antkainiai optikos parduotuvėse siekia 400-1000 proc.
Jungtinėje Karalystėje akinius nešioja daugiau nei 32 mln. gyventojų, iš jų apie 21 mln. akinius bei jų aksesuarus perka ten pat, kur jiems buvo atlikta akių patikra, ir todėl už akinius gerokai permoka.
Teigiama, kad šalies akinių rinkos lyderiai užsideda mažiausiai 400 proc. antkainį, todėl savo klientams gali pasiūlyti ir nemokamą akių patikrą, ir susimokėti brangią patalpų nuomą bei padengti įspūdingas rinkodaros išlaidas. Tiesa, vis daugiau britų atranda alternatyvą – perka akinius ir jų priedus internetu. Pastaraisiais metais šalyje susikūrė ne viena akinių parduotuvė internete, kur kainos yra gerokai mažesnės.

Juvelyriniai dirbiniai – 300 proc.
Papuošalų antkainiai Vakaruose varijuoja nuo 100 iki 1000 proc., tačiau standartinis antkainis yra 300 proc. Juvelyrai parduoda labai mažus kiekius prekių, todėl jie privalo taikyti didesnį antkainį vien tam, kad išgyventų. Tiesa, užsienio ekspertai įspėja, kad papuošalų pardavėjai ypač pelnosi iš neišprususių pirkėjų, kurie atėję pirkti nė ne bando slėpti ne kažin ką tenutuokiantys apie juos dominančius juvelyrinius dirbinius. Tokiu atveju rizikuojama brangiai nusipirkti gerokai mažesnės vertės papuošalą.

Sveikinimų atvirukai – 200 proc.
Prekybininkų antkainis sveikinimų atvirukams Vakaruose paprastai siekia apie 100-200 proc. Jie atrodo labai kukliai, palyginti su kai kurių kitų prekių antkainiais, tačiau nereikėtų pamiršti, kad atvirukų gamyba kainuoja labai nedaug, todėl dėl likusių neparduotų atvirukų jų prekybininkai patiria kur kas mažiau nuostolių nei, tarkime, nepardavus automobilio.
Popierius yra pigus, bet jei tai popierius su keletu sentimentalių frazių, jo kaina gerokai šokteli. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose atvirukai, kurių gamyba kainuoja keliasdešimt centų, parduodami po 2-4 JAV dolerius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...