Scanpix

Valstybės ateities vizijoms reikia bent trijų komponentų: kad būtų realios, sulauktų visuomenės pritarimo ir būtų įgyvendinamos.

Aušra Lėka, Rima Janužytė

Išpirkti žemę kokioje rečiau gyvenamoje pasaulio vietoje – Madagaskare, Venesueloje, Kuboje, Brazilijoje, Angoloje ar dar kur ir ten įkurti Atsarginę Lietuvą, dar vadintą Dausuva ar Žaliosios Atžalos kolonija. Už tokią viziją XX a. trečiajame ketvirtajame dešimtmetyje agitavo geografas ir geopolitikas Kazys Pakštas, mat dėl nepalankios Lietuvai kaimynų politikos jam atrodė, kad lietuviams reikia ieškoti saugesnės teritorijos. Net buvo pradėtos derybos dėl žemės įsigijimo.

Lietuvos vizijų jis turėjo ir daugiau: mažosioms valstybėms siūlė jungtis į sąjungas, pavyzdžiui, Baltoskandijos konfederaciją, ir taip atsilaikyti prieš didžiąsias šalis.

Tačiau vizijoms, juo labiau visos valstybės mastu, reikia bent trijų komponentų: kad jos būtų realios ir apgalvotos, kad jas suvoktų ir joms pritartų kritinė masė visuomenės ir, trečia, kad joms įgyvendinti būtų realus planas ir jo darbai būtų dirbami.

Šiandieninė, nepriklausomybę atkūrusi Lietuva irgi ne kartą skelbė savo vizijas, kūrė valstybės „prekės ženklus“ – vadinamuosius brendus. Buvome drąsi šalis, dabar, pagal naujausią strategiją, būsime visapusiškai sumanūs. „Sumani visuomenė. Sumani ekonomika. Sumanus valdymas“ – tokia 2012 m. gegužę patvirtintos mūsų valstybės ateities strategijos „Lietuva 2030“ siekiamybė.

Šūkiai ir gražūs, ir talpūs. Bet kas per pustrečių metų konkrečiai padaryta, kad tokie taptume?

Strategijos iniciatoriai traukiasi

„Vaikščioti į posėdžius vien tik tam, kad svajotum, nesant valios toms svajonėms įgyvendinti, nėra prasmės. Tam galima ir kitų formų sugalvoti“, – neslepia apmaudo prie strategijos ištakų buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, tad nebemato prasmės gaišti laiko Valstybės pažangos tarybos posėdžiuose, nors jos narys de jure tebėra.

Ši taryba ankstesnės Vyriausybės suburta siekiant sutelkti šalies visuomenę Lietuvos ilgalaikės pažangos vizijai „Lietuva 2030“ sukurti ir plačiam visuomenės pritarimui dėl valstybės ir Vyriausybės svarbiausių ilgalaikių strateginių prioritetų užtikrinti. Taryba savo misiją atliko: per tūkstantį visuomenės idėjų virto šalies raidos dvidešimtmetį apimančiu dokumentu.

Dabar viena pagrindinių tarybos misijų – kasmet išskirti Vyriausybei prioritetinius pažangos darbus ir stebėti, kaip Vyriausybė juos įgyvendina.

Vienu didžiausių strategijos „Lietuva 2030“ įgyvendinimo entuziastų vadintas Tadas Langaitis, vienas iš visuomeninių akcijų „Darom“, „Baltosios pirštinės“ bei kitų įkvėpėjų ir organizatorių, sakosi labai džiaugęsis, kad pasikeitus Vyriausybėms neišsipildė daugelio prognozės, jog Valstybės pažangos taryba bus numarinta, o „Lietuva 2030“ padėta į stalčių. Tačiau, kaip pasakoja T.Langaitis, pirmaisiais kadencijos metais dar buvo daugiau kartu dirbama su tarybos nariais – visuomenės atstovais, o dabar jie – tik „varnelėms“ žymėti.

„Nematau, kad darbas, kuris dabar vyksta Pažangos taryboje, pakankamai prisidėtų prie strategijos įgyvendinimo. Taryba tampa Vyriausybės kanceliarijos įkaite, nebe tarybos nariai diktuoja darbotvarkę. Visa tai verčia mane nutraukti dalyvavimą tokioje institucijoje“, – savo sprendimą trauktis iš tarybos motyvuoja T.Langaitis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.