2013 Lapkričio 13

Lietuva – Vakarų ir Rytų imperijų susidūrimo priešakinėje linijoje

veidas.lt


Lietuva net ir būdama Europos Sąjungos periferijoje įrodė, kad gali turėti įtakos svarbiems politiniams sprendimams: Rytų partnerystės politikos sėkmė ir ateitis paaiškės viso žemyno vadovų susitikime, kuris lapkričio pabaigoje vyks Vilniuje.

Aktyvus Lietuvos vaidmuo Rytų partnerystės politikos procese leidžia tikėtis, kad demokratijos ribos lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančiame Europos vadovų suvažiavime pasislinks į Rytus ir sukurs dar didesnį mūsų šalies saugumą.

Bus nubrėžta trajektorija

Kai statybininko iš Kijevo Andrejaus K. buvo paklausta, kuriuo keliu turėtų pasukti Ukraina – suartėti su Europos Sąjunga ir pasirinkti vakarietišką integracijos kryptį ar stoti į Eurazijos muitų sąjungą, diriguojamą Rusijos, jis lakoniškai atkirto: „Man šitie politikų žaidimai visiškai neįdomūs. Tik noriu, kad mano šalis, šeima ir vaikai turėtume geresnes gyvenimo sąlygas, stipresnę ekonomiką. Pažiūrėkite, kiek dabar turime problemų… Galbūt dėl to Vakarai atrodo gražiau.“
Tačiau Andrejus, kaip ir didelė dalis tautiečių, lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančio ES Rytų partnerystės politikos viršūnių susitikimo, kuriame bus nuspręsta, ar Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį, nevadina „lūžiniu“, „lemiamu“ ar kitais skambiais terminais, pamėgtais politologų ir politikų.
Pabrėždami politinę reikšmę bei svarstomų sprendimų kompleksiškumą, politikai ir diplomatai paprastesnius ir eiliniams žmonėms suprantamus argumentus dažniausiai palieka nuošalyje. Tačiau šį sykį jie tam turi svarų pagrindą: dar šį mėnesį Vilniuje, tikėtina, bus nubrėžta Rytų partnerystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos raidos trajektorija, kurią pakeisti bei pasirinkti kitokį kelią ateityje bus sunku. Be jokių abejonių, svarbiausias klausimas yra dėl Ukrainos, o prie šio klausimo sprendimo maksimaliai prisidėti stengiasi ir Lietuva.

Lietuvos indėlis – gana svarus

Priminsime, kad Rytų partnerystės politika yra kertinis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai prioritetas. Tiek diplomatai, tiek politikai, tiek pilietinė visuomenė išties aktyviai siekia svarbiausio šio laikotarpio tikslo – kad Ukraina po ilgiau nei penkerius metus trunkančių derybų pasirašytų Asociacijos sutartį bei visapusiškos laisvosios prekybos susitarimą ir sukurtų tvaresnį ekonominį ryšį su ES šalimis. Susitarimas būtų naudingas abiem pusėms: skaičiuojama, kad prekyba su ES galėtų padvigubėti, vien žemės ūkio produkcijos eksporto pajamos ukrainiečiams galėtų išaugti 360 mln. eurų kasmet, o gerovės prieaugis ilgainiui galėtų siekti 5–10 proc. Tuo metu ES valstybėms atsivertų nauja 45 mln. gyventojų rinka.
Vis dėlto šis Lietuvos aktyvumas ir veiksmai turi savo kainą: kadangi Rytų partnerystės tikslai tiesiogiai prieštarauja Rusijos interesams posovietinėje erdvėje, ekspertai pabrėžia, jog tai ne tik paskatino sustabdyti lietuviškų pieno produktų eksportą į Rusiją, bet ir lemia, kad už dujas šiandien mokame didžiausią kainą Europoje. Tuo stebėtis neverta, mat 2008 m. Lietuva ryžosi dukart vetuoti ES ir Rusijos partnerystės derybas, siekdama įtraukti į svarstymus energetinio saugumo, taip pat ir konflikto Gruzijoje klausimus.
Mūsų kaimynai latviai elgiasi šiek tiek kitaip: nors ir palaikydami Rytų partnerystės iniciatyvą, jie stengiasi išvengti tiesioginių konfrontacijų su Rusija ir kol kas jiems tai pavyksta, tad už dujas jie moka gerokai mažiau nei mes, o ir problemų dėl eksporto neturi. Kyla klausimas, kas esant šiai situacijai elgiasi išmintingiau.
Lietuva, žinoma, elgiasi principingiau ir deramai atiduoda moralinę skolą už laisvę ir demokratiją, tačiau dėl to daug sunkumų patiria mūsų verslas ir gyventojai. Latviai elgiasi pragmatiškiau, stengiasi neerzinti Rusijos, tad jų verslui bei gyventojams kol kas netenka mokėti didelės kainos dėl kietos ar aštrios užsienio politikos. Kuri valstybė pasirinko geresnį modelį ir vaidmenį, paaiškės jau kitąmet.
Vis dėlto neapsisprendimas ar amžinas dvejojimas užsienio politikos srityje nėra vertinamas teigiamai. Kaip „Veidui“ sakė „Freedom House“ projektų vadovas dr. Vytis Jurkonis: “Jei užsienio politikoje ar pirmininkaudami ES išsikeliame tikslus, tai ir turime jų laikytis. Žinoma, visada bus nepatenkintų, o dėl konkrečių prioritetų gali kilti spaudimas, bet tai buvo žinoma, turėjo būti įvertinta ir pasirengta iš anksto. Tačiau atsitraukti dėl tam tikro kaimynų elgesio tikrai neverta, nes visi puikiai žinome, kad sprendimas dėl Ukrainos Asociacijos sutarties bus labai reikšmingas: arba tai bus didelis žingsnis į priekį, arba visame regione potencialiai labai ilgą laiką liks neapibrėžta situacija.“

Nuosaiki retorika Rusijos atžvilgiu nuolaidų negarantuoja

Bet kokiu atveju istorija ir patirtis rodo, kad retorikos švelninimas ar strateginių siekių atsisakymas bendraujant su Rusija naudos Lietuvai savaime neduoda. Prof. Gediminas Vitkus pabrėžia, kad netrukus po nepriklausomybės atkūrimo į valdžią sugrįžus pragmatiškus santykius su Rusija palaikyti siekiančioms kairiosioms politinėms jėgos Vilnius parengė pavojingų krovinių tranzito į Kaliningradą taisykles, tačiau Maskva, nepaisant nuolankaus Lietuvos tono ir kitų sprendimų, pareiškė, kad jos yra nepriimtinos, todėl atsisakė jų laikytis. Kadangi tai buvo dvišalės derybos, Lietuva iš esmės neturėjo svertų (išskyrus vienašališkas nuolaidas) priversti Rusiją sutikti su reikalavimais.
Todėl ir šį sykį „prikandusi liežuvį“ ar “nepraleidusi progos patylėti” Lietuva vargu ar galėtų tikėtis didžiosios Rytų kaimynės prielankumo. Pasak Rytų Europos studijų centro eksperto, istoriko dr. Viliaus Ivanausko, net jei Lietuva ir būtų tylesnė, tai automatiškai nereikštų, kad patirtume mažiau politinio ar ekonominio spaudimo. “Be abejo, visada įmanomas geresnis balansas ir dar aiškesnis išsikeltų tikslų komunikavimas, kuris iš dalies galėtų švelninti situaciją, bet pataikavimas Rusijai būtų visiškai nevykęs variantas, – neabejoja istorikas. – Iš tiesų mes atsidavėme idėjai, dėl to sulaukiame ekonominių pasekmių, bet galime gauti kitokių dividendų: terpės iniciatyvai, pagarbos.”
Beje, Lietuvos veiklumas neliko nepastebėtas tarptautinėje bendruomenėje. Pasak Suomijos tarptautinių santykių instituto ekspertės Kristi Raik, Lietuva įrodė, kad maža, ES periferijoje esanti valstybė, net ir neturėdama tiesioginės įtakos ar politinės galios, nuosekliu bei ryžtingu darbu gali sėkmingai paveikti ES darbotvarkę ir pakeisti išorinių santykių tendencijas. Tai pozityvus pavyzdys, rodantis, kad pirmininkavimą ES Tarybai galima paversti efektyviu įrankiu ir išplėsti mažųjų valstybių įtaką. Tiesa, Lietuvos padėtį palengvino pati Rusija, ekonominėmis ir politinėmis spaudimo priemonėmis tik sustiprindama Vilniaus argumentų pagrįstumą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. jonas jonas rašo:

    Alia kiek mums kainuos tas “svarus” su kaimynais supriešinantis indėlis? Manau, kad tie 250mln tik žiedeliai, o iš kur likusieji? Vėl iš pensininkų, kaip pačių turtingiausių Lietuvos gyventojų, mūru mirštančių už “Tą Lietuvą”

  2. Aldona. Aldona. rašo:

    Ot veikeja,pries ja net nublanksta opozicijos lyde-
    riai,o nublanksta paprastai,gauna su slapiais trus-
    kais per makaulia….(Patys saket tynuinais Stepan-
    cikovo dvaras).Viskas davai.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...