“Kartais prisitraukiu prie vidutinio šalies gyvenimo lygio, kartais žemyn smunku, o juk mano parodos keliauja po visą pasaulį. Žmonės įsigyja darbų tarptautinėse meno galerijose Madride, Paryžiuje ar Brazilijoje… Atrodytų, po 75-erių turėčiau teisę į poilsį, bet jei ne fotografija, vargiai pragyvenčiau”, – atsidūsta keletą šimtų tūkstančių negatyvų, skaidrių, fotografijų savo archyve XX a. antroje pusėje sukaupęs fotografas Antanas Sutkus.

Prieš kelias dešimtis metų fotografijos ateitį numatęs fotomenininkas šiandien bene labiausiai išgyvena dėl skurstančios, tikėjimą praradusios ir kasdien vis ryškesnę socialinę atskirtį patiriančios Lietuvos visuomenės.

Apie tai, kokie pokyčiai pakeistų per daugelį metų susiklosčiusią padėtį šalyje, “Veido” interviu su jubiliejinę parodą “Vartų” galerijoje pristatančiu fotografijos klasiku A.Sutkumi.

VEIDAS: Jūs grindėte pamatus vadinamajai klasikinei Lietuvos fotografijai. Kaip tą laiką prisimenate pats? Kaip juodą-baltą, o gal būta ir spalvų?

A.S.: Tai filosofinis klausimas, bet, man regis, per gyvenimą juoda ėjo drauge su balta. Nors mane daug kas tapatina su nespalvota fotografija, daug dirbau ir su spalvota. Spalvotų fotografijų albumai (“Lietuva iš paukščio skrydžio”, “Neringa” ir kiti) išleisti beveik trečdalio milijono egzempliorių tiražu.

VEIDAS: Ko siekėte savo fotografijomis?

A.S.: Dar būdamas pirmame kurse savo profesorės paklausiau to paties, o ji atsakė man giliai įstrigusiais žodžiais: fotografijos paskirtis – žmogaus žmoginimas. Žinote, šio principo laikausi iki šiol ir nesąmoningai perkeliu į fotografiją. Kiek tai įmanoma, nežinau, ne visada pavyksta, bet tai yra kiekvieno mano kadro siekiamybė – užčiuopti žmogaus sielą ir jos neišgąsdinti.

VEIDAS: Dažnoje jūsų fotografijoje būtent tai ir juntama: žmogus žvelgia be jokio nerimo, pasitikėjimo kupinu žvilgsniu…

A.S.: Mėgstu lyginti fotografiją su flirtu. Kitaip tariant, artėju prie objekto palengva: nusišypsau, pažiūriu į akis, šnekteliu, leidžiu su savimi apsiprasti, o pajutęs užsimezgusį ryšį imu fotografuoti. Bet dažniausiai visa tai darau nesąmoningai, nes kontaktas labai jau subtilus.

VEIDAS: Šiandien jūsų kūriniai saugomi garsiausiose pasaulio meno ir kultūros kolekcijose, tarp jų – Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke, Dresdeno meno galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone bei daugelyje kitų. Kiek laiko prireikė, kol įtvirtinote fotografiją Lietuvoje ir už jos ribų?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m