2011 Birželio 20

Liberalai jungtis nori, bet nesugeba

veidas.lt

BFL

Senos nuoskaudos, asmeninės ambicijos bei viltis, kad po rinkimų pavyks apeiti konkurentus ir užimti įtakingesnę poziciją, trukdo liberalcentristams ir liberalsąjūdininkams susijungti į vieną partiją.

Ar gali būti, kad Lietuvoje atsirastų partija, kurioje vienu metu įsitektų buvę ir esami liberalų lyderiai Petras Auštrevičius, Vytautas Bogušis, Algis Čaplikas, Eugenijus Gentvilas, Kęstutis Glaveckas, Eligijus Masiulis, Gintaras Steponavičius, Arūnas Valinskas, Artūras Zuokas? “Niekada nesakyk “niekada”, – išgirdęs šį “Veido” klausimą nutęsė vienas gan įtakingas liberalas. – Nors šiuo metu tokios galimybės nematau.”

Rinkėjų yra, partijos nėra

Šis dvilypis atsakymas bene geriausiai atskleidžia padėtį, į kurią šiuo metu yra patekę visų pakraipų Lietuvos liberalai. Kadaise užgimę kaip grupelės filosofų išmąstyta “grynosios dešinės” politinė srovė, liberalai, kaip partija, labai sunkiai skynėsi kelią į valdžios struktūras. Pagrindinė to priežastis – Lietuvoje ilgą laiką tiesiog nebuvo susiformavusio rinkėjų sluoksnio, kuriam reikėtų tokios savarankiškų verslininkų ar iš paklausios profesijos neprėską duoną valgančiųjų interesams atstovaujančios partijos. Paradoksas: kai toks rinkėjų sluoksnis pagaliau pradėjo formuotis, liberalai išsidraskė, nors iki tol visą laiką elgdavosi atvirkščiai – jungdavosi.

Viena iš šiandienos liberalų idėjoms atstovaujančių partijų nesantaikos priežasčių – ambicingų lyderių perteklius. Savo ruožtu kylantis iš partijų istorijos, kai po keleto skaudžių pralaimėjimų ir jų kulminacija tapusios “paksiados” prieš dešimtmetį programėles į krūvą sudėjo Lietuvos liberalų sąjunga, Centro sąjunga ir Nuosaikieji krikščionys demokratai. Užgimusi A.Zuoko vadovaujama Liberalų ir centro sąjunga po 2004-ųjų prezidento rinkimų priėmė gana gerai pirmajame ture pasirodžiusį P.Auštrevičių, o netrukus pradėjo draskytis: ilgai rusenusi nesantaikos ugnis tarp Vilniaus ir Klaipėdos virto neapykantos laužu. Iš vienos pusės – ilgamečio partijos pirmininko E.Gentvilo įkvėpti klaipėdiečiai, iš kitos – A.Zuoko vedami vilniečiai.

E.Gentvilas jautė nuoskaudą A.Zuokui dar nuo 2001-ųjų, kai jį, pirmininką, buvusį premjerą, tik ką susigrąžinusį partiją iš Rolando Pakso, jo pavaduotojas ir Vilniaus meras pasodino ant finansinės “bado dietos”. A.Zuokas, dvejus metus išbuvęs centrine politine pasipriešinimo paksizmui figūra, nesijautė esąs kažkam kažką skolingas ir neslepiamai iš aukšto žvelgė į savarankiškai užsidirbti nesugebančius Seime sėdinčius veteranus. Todėl jautėsi galįs, kaip partijos pirmininkas, reguliuoti ir liberalcentristų frakcijos Seime veiklą – skirti ir atleisti seniūnus, nurodinėti, kaip reikia balsuoti.

Skilimą lėmė rėmėjų nesutarimai

Labai gali būti, kad lemiamu skilimo postūmiu tapo partijos finansinių rėmėjų nesantaika. 2004-aisiais plika akimi galėjai matyti, kad klaipėdiečiai liberalai gauna paramą iš “Dujotekanos” vadovo Rimando Stonio, o vilniečiai turi artimų ryšių su “Rubiconu”. Kadangi “Dujotekana”, kaip “Gazpromo” tarpininkė, buvo suinteresuota didelėmis dujų kainomis, o “Rubiconas”, kaip šilumos tiekėjų atstovas, – dujų kainų viršpelnių reguliavimu, konfliktas tapo neišsprendžiamas. Beje, šiandieną visi jame dalyvę tuomečiai dar vieningi liberalai labai nenori prisiminti tų finansinių niuansų, konflikto esmę sutelkdami į asmeniškumus.

2005 m. skilo Seimo liberalų frakcija, o 2006 m. vasarį įsisteigė Liberalų sąjūdis, kurio pirmuoju pirmininku tapo P.Auštrevičius. Po poros metų jo vietą užėmė buvęs E.Gentvilo studentas E.Masiulis. Į 2008-ųjų spalio rinkimus abi liberalų partijos ėjo kaip nesutaikomi kokurentai, liberalsąjūdininkams pabrėžiant savo “moralinį tyrumą” ir atsiribojant nuo “susikompromitavusio A.Zuoko”. Rinkimai abiem partijoms tvojo kaip maišu per galvą: liberalsąjūdininkai surinko 5,73 proc., liberalcentristai – 5,34 proc. rinkėjų balsų. “Patekome į Seimą “per Marytės plauką”, – atvirai prisipažįsta E.Masiulis.

Tiesa, rinkimų naktį “Veido” žurnalistui pasakyti žodžiai, kad “rytoj išsimiegosime, o antradienį sėsime su Artūru derėtis dėl partijų jungimosi”, šiandien akivaizdžiai išdilę iš atminties. “Jungtis paprastai norima po pralaimėjimų, o mes tuomet tikrai nesijautėme pralaimėję, – dabar sako E.Masiulis. – Viena, todėl, kad mus dar iki rinkimų visi buvo nurašę, antra, todėl, kad Vyriausybėje įgijome įtaką, tikrai neproporcingą rinkimų rezultatui.”

Daug kartų laidoti, bet nenumirė

Liberalsąjūdininkų pasitikėjimą savimi sustiprino ne tik E.Masiuliui atitekęs vienas “pinigingiausių” susisiekimo ministro portfelių, o jo mokytojui E.Gentvilui – Klaipėdos jūrų uosto direktoriaus vieta (kuriai šis nedvejodamas suteikė pirmenybę prieš į Europos Parlamentaro mandatą).

Patys liberalcentristai, atsidūrę Seime, toliau draskėsi. A.Zuokas pasirodė nesugebąs dirbti už vykdomosios valdžios ribų, ten, kur ne jo žodis yra paskutinis. Jam pasitraukus, partija stebėtojams atrodė kaip “gyvas lavonas” ir buvo palaidota dar iki savivaldybių tarybų rinkimų. Bet pasikartojo 2008-ųjų rudens stebuklas, ir abi liberalų partijos pasirodė ne ką prasčiau, tuo patvirtindamos, kad netgi susiskaldę liberalai turi savo stabilų elektoratą. Tiesa, šį kartą šiek tiek pirmavo libralcentristai. A.Zuoko judėjimas savo ruožtu nepaliko kitiems liberalams jokių šansų Vilniuje.

Kalbos apie susivienijimą vėl prasidėjo, bet šį sykį jau A.Zuokas ir liberalcentristai jaučiasi viršesni, o liberalsąjūdininkai nenori to pripažinti. “Asmeniškai esu už susivienijimą ir matau daugiau tam palankių argumentų, nei priešiškų, – aiškina E.Masiulis. – Tikrai nenoriu 2012-aisiais pralįsti į Seimą su vos daugiau nei 5 proc. balsų ir geriausius savo metus sėdėti opozicijoje. Manau, suvienytų liberalų partija pajėgtų gauti iki 15 proc. visų rinkėjų balsų. Tačiau mūsų partijoje yra ir kitaip manančiųjų. Jie sako, kad sinergijos efekto nebus, kad atvirkščiai – ne pakilsime, o nukrisime į dugną. Yra ir asmenybių nesuderinamumo problema. Be to, nuogąstaujama, kad jeigu į partiją sugrįžtų A.Zuokas, tai vėl prasidėtų tokios intrigos, kokių mes jau penkerius metus neturime. Vis dėlto manau, kad spalio mėnesį vyksiančiame partijos suvažiavime priimsime vienokį ar kitokį sprendimą dėl vienijimosi.”

Tuo tarpu liberalcentristai susitarė su Arūno Valinsko “prisikėlėliais” ir sudarė Seime bendrą frakciją. Teigiama, kad ir partijų jungtuvės ne už kalnų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Nelabai tiesa Nelabai tiesa rašo:

    “abi liberalų partijos pasirodė ne ką prasčiau, tuo patvirtindamos, kad netgi susiskaldę liberalai turi savo stabilų elektoratą”
    Nelabai tiesa: nieko liberalai nebūtų pasiekę, jei dešiniųjų pažiūrų sveiko mąstymo rinkėjų nebūtų atstūmę konservatoriai su savo paternalistinėmis kalbomis…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...