2015 Gegužės 18

Lėtinius negalavimus gana dažnai lemia parazitinės ligos

veidas.lt

 

Sveikata. Tikimybė užsikrėsti kirmėlėmis žmogaus tyko kasdienėje aplinkoje, o ar jų išvengsime, lemia asmeninė higiena ir mitybos įpročiai.

Pagal oficialią statistiką, parazitinių ligų Lietuvoje pastaraisiais metais mažėjo (pernai užregistruoti 2203, užpernai – 1994 atvejai), tačiau medikai sutaria, kad nelikus profilaktinių gyventojų patikrinimų šie skaičiai gali neatitikti realybės. Juolab kad užsikrėtus kirmėlėmis nesama aiškių ligos požymių.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytojos epidemiologės Aušros Bartulienės teigimu, tikimybė užsikrėsti parazitais ypač padidėja pavasarį, skanaujant prastai nuplautų salotų, svogūnlaiškių: „Dažniausiai kirmėlėmis užsikrečiama nuo dirvožemio, vandens, taip pat – per nešvarias rankas, neplautas uogas ar daržoves. Kirminų (pvz., askaridžių) kiaušinėliai organine trąša praturtintoje dirvoje (sunku patikėti, bet vis dar yra žmonių, laistančių daržus savo tualeto turiniu) išsilaiko gyvybingi ir užkrečiami iki septynerių metų, o orams šiek tiek pašilus per kelias dienas subręsta ir tampa pavojingi žmogui.“

Dar šviesaus atminimo gamtos mokslų daktarė, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė sakė, kad nuo askaridžių byrėjimo iš žmogaus žarnų geriausiai apsaugo kruopštus braškių plovimas po tekančio vandens srove. „Tačiau ką išdarinėja mūsų inteligentai? Nesusimąstydami apie pavojus skanauja neplautas braškes tiesiog turguje“, – stebisi Europos klinikinės parazitologijos mokslinės grupės narė gydytoja infektologė Audronė Marcinkutė.

Praėjusias metais askaridoze Lietuvoje buvo užsikrėtę apie 11 proc. šalies gyventojų (235 atvejai), tai antra pagal gausumą parazitinė liga, kurią sukelia iki 20 cm žmogaus žarnyne išauganti ir iki pusantrų metų išgyvenanti kirmėlė. Specialistai ją apibūdina kaip itin vislią ir galinčią padėti iki 250 tūkst. kiaušinėlių. Per žemėtas ir neplautas daržoves ar rankas į žmogaus organizmą patekęs askaridės kiaušinėlis netrunka subrandinti lervutės, kuri tęsia savo kelionę per žarnų kapiliarus,  patenka į kraują ir pradeda migruoti per plaučius (gali pasiekti ryklę ir kitus gyvybiškai svarbius organus), kol subręsta iki suaugusios, kiaušinėlius į aplinką išskiriančios kirmėlės, su išmatomis pasišalinančios į aplinką. Šis parazitas migruodamas žmogaus organizme gali išprovokuoti įvairias alergines reakcijas, savaime praeinančias pasibaigus lervų migracijai.

Trečią dešimtmetį pacientus nuo parazitinių kirmėlių vaduojant infektologė aiškina, kad žarnyno parazitozės išgydomos ir jų labai baimintis nereikėtų (neįgalumo nesukelia). Žinoma, tam reikalingas specialus gydymo kursas, ypač sisteminių parazitozių atveju, nusitęsiantis nuo kelerių iki keliolikos metų.

Išskirtinio medikų dėmesio reikalauja tik pavieniai atvejai, tarkime, kai ligonis ima gelsti ir skundžiasi neįprastais priepuoliniais, simuliuojančiais chirurginius, pilvo skausmais ir pan.

Kartais parazitų aptinkama atliekant instrumentinius tyrimus (echoskopiją, kolonoskopiją), nes išmatų tyrimai ne visuomet nustato parazituojantį kirminą. Todėl rekomenduojama išmatų tyrimus atlikti koncentruotais metodais pakartotinai bent tris kartus padieniui.

Viena sudėtingesnių, tačiau Lietuvoje taip pat gana dažnai pasitaikančių parazitinių ligų medikai vadina echinokokozę (iki 22 naujai išaiškintų atvejų per metus). Įprastai ją sukeliančio parazito – echinokoko nešiotojomis laikomos lapės, o pasigauti šią ligą galima skanaujant laukinių salotų, rūgštynių, pienių lapų ar žiedų, uogų. Cistinės echinokokozės parazitas įsitvirtina žmogaus kepenyse, todėl atlikus ankstyvąją diagnostiką (sonoskopiją) gydomas chirurginiu būdu pašalinus kepenų segmentą su cista bei skiriant vaistų, kurie apsaugo nuo tolesnio parazito išsisėjimo. Pačia agresyviausia kepenų parazitoze vadinama alveolinė echinokokozė, labai panaši į vėžį, nes auga ardydama kepenis ir skverbdamasi į kitus organus – plaučius, smegenis. Šiuo atveju itin svarbi ankstyva diagnostika (laiku diagnozavus ir pašalinus parazitą po dvejų metų vaistų vartojimo žmogus pasveiksta, tačiau ir toliau turi būti medikų stebimas, nes išlieka parazito ataugimo galimybė), mat negydoma ji sukelia didelį mirštamumą. Kita vertus, laiku pradėtas gydymas žmonėms dar dovanoja 10 ar 15 gyvenimo metų, bet jie, deja, jau nebeįsivaizduojami be vaistų.

Pasigauti šią baisią ligą galima medžiojant (turint tiesioginį kontaktą su lape), mėlyniaujant ar renkant kitas miške augančias uogas.

Pasak A.Marcinkutės, vienas didžiausių žmogaus organizme parazituojančių kirmėlių siekių – noras patekti į žmogaus smegenis. Medikė neslepia, jog kai kada šios invazijos pavyksta (įprastai kraujo keliu), tuomet susiduriama su retomis ir daug diagnostinių iššūkių keliančiomis ligomis.

Dėl panašių situacijų medikai kaltina žmonių higienos stoką (pernelyg retai plaunamos rankos, daržovės ir pan.), per didelę meilę naminiams gyvūnams (bučiuojamasi ir miegama drauge apsikabinus, pamirštant, kad šuo, kaip ir lapė, yra echinokokozės platintojas) ir vis dar nepakankamai efektyvų keturkojų išmatų surinkimą. Tarkime, Šveicarijoje tai atliekama kastuvėliu, o ne ranka per plastikinį maišelį, kaip Lietuvoje, ypatingas dėmesys skiriamas smėlio dėžėms, kuriose žaidžia vaikai. Visos jos uždengiamos nuo nepageidaujamų keturkojų vizitų, o Lietuvoje – tai patys tikriausi parazitinių ligų židiniai. Mes vis dar stokojame pilietinio sąmoningumo, nesugebame apsaugoti smėlio dėžėse žaidžiančių vaikų nuo toksokarinės infekcijos.

Mokslininkai sutaria, kad žmogaus organizmas yra daugelio parazitų, atimančių iš mūsų naudingas medžiagas ir išskiriančių toksinus, rūšių gyvenamoji buveinė, o įtarimus, jog užsikrėsta kirmėlėmis, jų nuomone, galima pasitikrinti pagal keletą simptomų: nuolat krinta arba didėja svoris, kamuoja alkio jausmas, neaiškios kilmės pilvo skausmai, pasikartojantys dilgėliniai bėrimai, niežulys, alerginiai bėrimai ir pan.

Šiuo metu labiausiai paplitusia parazitine liga medikai Lietuvoje įvardija enterobiozę (pernai ji sudarė 1705 atv. 100 tūkst. gyventojų). Tarp vaikų itin paplitusi liga lemia sumažėjusį apetitą, irzlumą, naktinį šlapinimąsi, o ilgą laiką nepastebėta silpnina fizinį ir protinį vystymąsi. Užsikrėtus šiais parazitais, subrendusios kirmėlaitės (dažnai vadinamos spalinukėmis) iš žarnyno šalinasi dažniausiai naktį ir išskiria kiaušinėlius, sukeldamos niežulį. Šių kirmėlių kiaušinėliai subręsta vos per keturias valandas, todėl tas pats asmuo gali pakartotinai užsikrėsti per neplautas rankas. Siekiant išsigydyti labai svarbu turėti individualius rankšluosčius, keisti patalynę, drabužius, plautis rankas, prižiūrėti nagus ir būtinai praustis ryte.

„Jei šių nurodymų paisoma, kirmėlės įveikiamos ir be vaistų, tačiau dažnai tėvams trūksta žinių ir patirties. Darželinukus jie prausia vakarais, tačiau apnykus spalinukėms būtina nuplauti vaiko sėdimąją rytais ir tik tada vesti į darželį“, – dėmesį atkreipia A.Marcinkutė.

Lietuvoje gana paplitusi ir toksoplazmozė (ją sukelia jau ne kirmėlės, o pirmuonys). Praėjusiais metais mūsų šalyje užfiksuoti 97 jos atvejai. Įprastai šia liga užsikrečiama valgant nepakankamai termiškai apdorotą mėsą (kiaulieną, avieną, elnieną).

Itin didelis pavojus šiuo atveju kyla besilaukiančioms moterims. Joms nepatariama mėgautis pusžaliais didkepsniais ar ragauti žalio faršo, nes infekcijos metu parazitui patekus į kraują gali būti sukeltas pavojus vaisiui (akių ir centrinės nervų sistemos pažeidimai).

Ypatingo atsargumo medikai pataria imtis gaminant namie mėsos ir žuvies patiekalus (svarbu pakankamai kepti ir virti), naudojant pjaustymo lenteles (vieną patariama paskirti žuviai ir mėsai, kitą – daržovėms ir jokiu būdu jų nekaitalioti pjaustant).

Jei tikėsime pasauline statistika, įvairiose šalyse toksoplazmomis yra užsikrėtę nuo 6 iki 94 proc. žmonių, tačiau turinčiųjų ligos simptomų – labai mažai (vos 1–10 proc. žmonių pasižymi sveika imunine sistema). Šio parazito paplitimas nulemtas žmonių mitybos įpročių, klimato ir higienos sąlygų. Manoma, kad Europoje toksoplazmoze serga ne mažiau kaip 20–80 proc. gyventojų.

Kaip dar vienas gana populiarus būdas užsikrėsti toksoplazmoze nurodomas užkratas nuo katės išmatų (atsitiktinai į burną patekus toksoplazmozės sukėlėjams apie 2 proc. sukėlėjų perduoda katinas), pavyzdžiui, tvarkant katės smėlio dėžę, todėl patariama užsiimant šiais reikalais nekalbėti.

Tačiau „Veido“ kalbinta infektologė mano, kad kaltinti keturkojus dėl parazitinių ligų būtų trumparegiška. Visų pirma ji siūlo paisyti ypatingos higienos, pasidomėti biologiniu parazitų gyvenimu, konsultuotis su specialistais, o kilus įtarimų dėl galimos parazitų invazijos į organizmą nerekomenduoja užsiimti savigyda.

„Besigydydami augalais, turinčiais antiparazitinį poveikį, žmonės gali dar labiau pakenkti savo sveikatai dėl neapskaičiuoto vienos ar kitos vaistinės žolė vartojimo. Kiekvienu atveju reikalinga vis kita indikacija“, – teigia daug metų su parazitais kovojanti A.Marcinkutė.

Pasak jos, nors šiuo metu šiek tiek aprimusi, kas kelerius metus save vis primena ir trichineliozė. Nors Maisto ir veterinarijos tarnyba šiuos dalykus kontroliuoja neblogai, tačiau daug lemia žmonių lengvabūdiškumas: pirma paragaujama sumedžioto šerno, o tik paskui jis vežamas ištirti. Taigi, nors mėsa Lietuvoje tikrinama, liga plinta per kiaulieną ir šernieną.

Kas nutinka trichinelės lervai patekus į žmogaus organizmą? Žmogus užsikrečia infekuota mėsa, o žarnyne apsivaisinusios kirmėlės pradeda produkuoti lervutes, kurios migruoja į raumenis, taigi kyla temperatūra, skauda raumenis, gali patinti veidas. Itin rimtų sutrikimų šios lervos migrantės gali sukelti pasiekusios žmogaus širdį ar smegenis – kyla rimtų šių organų funkcijos sutrikimų.

„Visuomenė turėtų būti labiau išsilavinusi ir pasiruošusi apsisaugoti nuo parazitinių ligų. Tarkime, Skandinavijoje žinomas iš kartos į kartą perduodamas šeimyninis paprotys prieš kemšant faršą į dešras jį pašutinti – taip kontroliuojama trichineliozė. O lietuviai į dešras kemša žalią mėsą, o po to stebisi, iš kur tie ligos židiniai“, – aiškina A.Marcinkutė.

Lyginti lietuvių sergamumą su kitų ES šalių gyventojais, kalbintų infektologų teigimu, šiuo metu gana sudėtinga, nes skiriasi priežiūros ir diagnostikos sistemos, taip pat daugelyje šalių nėra privalomai registruojamos parazitinės ligos (pvz., enterobiozė, askaridozė, kurių  Lietuvoje daugiausia).

Tarkime, 2012 m. duomenimis, echinokokozės sergamumo rodiklis Lietuvoje siekė 0,8 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Europos Sąjungos šalyse – 0,2 atv. 100 tūkst. gyv. Trichineliozės Lietuvoje – 0,9, Europos Sąjungos šalyse – 0,06 atv. 100 tūkst. gyv. Tačiau giardiazės Lietuvoje buvo 0,4, o  Europos Sąjungos šalyse – 5,5 atv. 100 tūkst. gyv. Taigi, kaip jau minėta, kiekvienoje šalyje prie specifinės statistikos prisideda klimatas, mitybos ir higienos įpročiai bei šio klausimas populiarinimas viešojoje erdvėje.

Lietuvoje, infektologės teigimu, būtent tai ir kiša koją su parazitais kovojantiems medikams. Jau kelerius pastaruosius metus medikų durys neužsiveria nuo asmenų, diagnozavusių sau vieną ar kitą parazitinę ligą su toli pažengusios parazitofobijos simptomais.

„Mūsų kasdienybėje gana dažna situacija, kai už durų laukia iš tiesų nuo parazitų kenčiantys asmenys, o kabinete tenka aiškintis su turinčiaisiais įsivaizduojamų kirmėlių. Išgirdę gurguliuojant pilvą ar rodydami pajuodusius paakius žmonės prašo receptinių vaistų“, – apie parazitofobus pasakoja A.Marcinkutė.

Apibendrindama medikė juokavo, kad niekas kitas taip nepagerina gyvenimo kokybės, kaip intelekto indeksas, sveikas elgesys ir apsiskaitymas.

Kristina Kanišauskaitė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Audrone Audrone rašo:

    Straipsnis paplagijuotas: “senos dainos senas variantas”, prasmingiau ir suprantamiau butu parasytas pacio specialisto. yra daug teoriniu klaidu. Pries spausdinant privalu pateikti perziurai ir klaidu istaisymui.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...