2016 Vasario 17

Santykiai su kaimynais

Lenkijos politikos vingiai ir Lietuva

Veidas.lt

D.Grybauskaitė su Lenkijos prezidentu A.Duda / "Scanpix" nuotr.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaraisiais metais gana ambivalentiški. Viena vertus, abi valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, negatyviai reaguojančios į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, vertinančios ją kaip pavojų viso regiono stabilumui. Kita vertus, dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius apsunkina nemalonūs klausimai, kurių niekaip nepavyksta įveikti. Pirmiausia tai Lenkijos priekaištai dėl vietinės lenkų bendruomenės padėties Lietuvoje, klausimai, susiję su lenkiškų vardų ir pavardžių rašymu lietuviškuose asmens dokumentuose ir pan. Natūraliai kyla klausimas, kuria kryptimi gali pasisukti šie reikalai po to, kai praeitais metais Lenkijoje pasikeitė visa aukščiausia valdžia.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Geopolitika.lt jau rašė apie tai, ką pačiai Lenkijai reiškė Įstatymo ir teisingumo (ĮT) partijos įsitvirtinimas valdžioje ir kokių jau turėjo pasekmių šalies gyvenimui. Čia verta trumpai priminti esminius faktus, nes jie yra svarbūs mūsų temai. Taigi, ĮT kandidatui laimėjus prezidento rinkimus, o vėliau šiai partijai švenčiant pergalę ir rinkimuose į parlamentą, sustiprėjo konservatyvi ir tautiškai orientuota politika. Su nerimu pastebima, kad Varšuva ryžtingai pasuko keliu, kuriuo jau kurį laiką eina Budapeštas kartu su ministru pirmininku Viktoru Orbanu ar net Maskva su Vladimiru Putinu. Politinių pokyčių esmė – daugiau kontrolės (pirmiausia viešoje sferoje – žiniasklaidos srityje), užsisklendimas vidinėje politinėje darbotvarkėje, vadinamųjų tradicinių vertybių suabsoliutinimas, radikaliai neigiamas požiūris į migrantus ir pan. Visa tai jau pavertė Lenkiją nauja Europos Sąjungos problema (po Vengrijos), sukėlusia Varšuvos ir Briuselio konfliktą.

Dabar pagrindine politine Varšuvos idėja tapo kova su „Briuselio diktatu“, nacionalinių valstybingumo pamatų stiprinimas.

Jau ir anksčiau Lenkija demonstravo gana dideles ambicijas Europos Sąjungoje: bandė užimti svarbesnę vietą europinėje politikoje ir orientavosi į ES variklį – Vokietiją. Šiandien, atrodo, prioritetai kiek keičiasi. Didelės ambicijos niekur nedingo, tačiau pasikeitė kryptis. Dabar pagrindine politine Varšuvos idėja tapo kova su „Briuselio diktatu“, nacionalinių valstybingumo pamatų stiprinimas. Kita vertus, vargu ar iš ĮT galima buvo tikėtis ko nors kito, žinant šios politinės jėgos įvaizdį ir deklaruotus principus.

Nepanašu, kad Lenkijai strateginė partnerystė su Lietuva būtų tiek svarbi, kiek ji yra svarbi Vilniui.

Tačiau grįžkime prie klausimo, ką tai reiškia Lietuvai. Pirmiausia Vilnius visada stengėsi pozicionuoti santykius su Varšuva kaip strateginius. Tai buvo logiška – atsižvelgiant į bendrą skausmingą istorinę patirtį sovietmečiu, panašias išsilaisvinimo (Lietuvos – iš Sovietų Sąjungos, Lenkijos – iš vadinamojo Rytų bloko) aplinkybes. Svarbu buvo ir tai, kad abi valstybės pasirinko vakarietišką integracijos vektorių ir sugebėjo įveikti gana skausmingus istorinius nesutarimus. Kita vertus, nepanašu, kad Lenkijai strateginė partnerystė su Lietuva būtų tiek svarbi, kiek ji yra svarbi Vilniui. Žiūrint geopolitiškai, šios valstybės vis dėlto yra skirtingų svorio kategorijų (dėl to Varšuva dar ne taip seniai visai natūraliai orientavosi į Berlyną, o ne į Vilnių).

Dabartinės politinės permainos Lenkijoje, žiūrint iš Lietuvos pusės, neteikia didelio optimizmo. Atsižvelgdamas į nestabilumą regione, kuris kyla dėl Rusijos agresyvių veiksmų prieš Ukrainą ir karingų Kremliaus pareiškimų, Vilnius yra labai suinteresuotas, kad Vakarų pasaulio susivienijimai, kuriems priklauso Lietuva, būtų stiprūs ir vieningi.

Dabartinė Lenkijos pozicija aiškiai prisideda prie Europos Sąjungos šalių vienybės skaldymo. Pavyzdžiui, principinė Varšuvos pozicija dėl migrantų tikrai nepadeda spręsti sudėtingos krizės, su kuria šiandien susiduria susivienijusi Europa. Lenkija deklaruoja, kad nacionalinis interesas yra aukščiau Sąjungos intereso. Ši Varšuvos nuostata greičiausiai gali sulaukti ir kai kurių kitų ES šalių palaikymo (pavyzdžiui, Vengrijos, Jungtinės Karalystės), tai apsunkins naštą, kuri, sprendžiant migrantų krizę, guls ant valstybių, atveriančių duris migrantams, pečių, taip pat susilpnins ES, kurios viena iš vertybių ir yra solidarumas, pozicijas.

Varšuva siekia nutolti tiek nuo ES problemų, tiek ir nuo pačios ES, kiek tai įmanoma būnant jos dalimi.

Suprantama, migrantų klausimas iš esmės yra sudėtingas. Ši problema jau šiandien stipriai mitologizuota, ji taip pat nestokoja kontroversiškumo. Liūdnai pagarsėję įvykiai Kelne virto didžiausių baimių, susijusių su migrantais, patvirtinimu, tačiau aišku, kad migrantų klausimą bet kuriuo atveju teks spręsti. Lenkijos pozicija, kaip jau minėta, nepadės europinio sprendimo paieškai. Kitaip sakant, Varšuva savotiškai siekia nutolti tiek nuo ES problemų (pažiūrėti į jas kaip į svetimas), tiek ir nuo pačios Europos Sąjungos, kiek tai įmanoma būnant jos dalimi. Tad Lietuva, reikalui esant, irgi vargu ar galėtų tikėtis Lenkijos solidarumo, nes ši samprata bent jau kol kas apleido Lenkijos politinį diskursą.

Kitas svarbus aspektas – Lenkijos vaidmuo Lietuvos saugumo architektūroje. Dar 2010 metais į viešumą patekus duomenims apie NATO planą Baltijos šalims apginti, tapo aišku, kad jame nemažą vaidmenį atlieka Lenkija – ir kaip teritorija, per kurią būtų permetamos JAV, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos į numanomą konflikto zoną, ir kaip svarbi NATO karinė jėga, esanti šiame regione.

Nežinia, kiek aktyviai Lenkija, reikalui esant, prisidėtų prie Lietuvos (ar kurios nors kitos iš Baltijos šalių) gynybos.

Atrodytų, Lenkijos politika gynybos sferoje kol kas nesikeičia. Varšuva neturi didesnių iliuzijų dėl Rusijos (skirtingai nei ta pati Vengrija ar Čekija) ir aiškiai mato jos karinės agresijos prieš Ukrainą pasekmes. Vargu ar Lenkijos politiniame gyvenime dabar galėtų atsirasti daugiau simpatijų Kremliui, juolab, kad ĮT atėjus į valdžią vėl bandoma aktualizuoti tuometinio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (šios politinės jėgos atstovo) žūties lėktuvo katastrofoje prie Smolensko klausimą. Į viešumą vėl traukiama sąmokslo teorija, kad ši lėktuvo katastrofa galėjo būti neatsitiktinė.

Tačiau saugumo klausimas irgi remiasi tuo pačiu solidarumu, kurio dabar Varšuva stokoja, tad iš tikrųjų nežinia, kiek aktyviai Lenkija, reikalui esant, prisidėtų prie Lietuvos (ar kurios nors kitos iš Baltijos šalių) gynybos.

Sudėtingas išlieka ir dvišalių santykių klausimas. ĮT garsėja griežtu konservatyviu požiūriu. Šios politinės jėgos atstovai, numanoma, nesidrovės kelti aštrius dvišalių santykių klausimus, kurių tinkamo sprendimo nepavyksta rasti jau daug metų (tenka pripažinti, kad dažnai tam pritrūksta politinės valios pačioje Lietuvoje). Nepamirškime ir to, kad naktį po rinkimų į Lenkijos parlamentą ĮT partijos būstinėje Varšuvoje buvo pastebėtas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, kuris pavertė visus minėtus sudėtingus klausimus savo pagrindiniu politiniu kapitalu. Pranešama, kad į ĮT štabą V.Tomaševskis buvo pakviestas šios partijos vadovybės.

Su dabartine Lenkijos valdžia gali būti sudėtinga plėtoti vaisingą dialogą, kaip ir su bet kuria kita gana radikaliai nusiteikusia jėga.

Atsižvelgiant į visa tai, galima pažymėti, jog Lietuva iš tikrųjų yra suinteresuota gera ir patikima kaimynyste su Lenkija, nes šį interesą natūraliai nulemia saugumo, stabilumo bei ekonominio bendradarbiavimo aspektai. Tačiau su dabartine Lenkijos valdžia gali būti sudėtinga plėtoti vaisingą dialogą, kaip ir su bet kuria kita gana radikaliai nusiteikusia jėga.

Tai jau parodė minėtasis Varšuvos ir Briuselio konfliktas. ĮT konservatyvumas neleidžia tikėtis šios politinės jėgos polinkio į kompromisą, kuris būtinas sprendžiant sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių klausimus. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos požiūris į saugumo klausimus vis dar sutampa. Dabar tai gali tapti pagrindine platforma dialogui plėtoti. Šios platformos reikėtų pabandyti neprarasti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 17 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...