2012 Lapkričio 06

Dainius Zubrus

Ledo ritulio žvaigždė tiki, kad Lietuvoje auga ne vienas naujasis Zubrus

veidas.lt


„Aš jau nebejaučiu tikrosios Lietuvos realybės, nebežinau, kas čia vyksta, kaip žmonės iš tikrųjų čia gyvena“, – šį rudenį kelioms savaitėms grįžęs į Lietuvą „Veidui“ prisipažino geriausias šalies ledo ritulininkas 34 metų Dainius Zubrus.

„Amerikoje žinau viską, ko reikia kasdieniame gyvenime: kaip mašiną nusipirkti, kaip draudimą susirasti, kaip paprašyti paskolos iš banko. O apie gyvenimą Lietuvoje suprantu vis mažiau“, – sakė Dainius Zubrus, šiuo metu jau savo namuose Naujajame Džersyje laukiantis antrą kartą jo karjerą priverstinai stabdančio NHL lokauto pabaigos.
Stipriausia pasaulio ledo ritulio lyga (D.Zubrus yra vienintelis NHL žaidžiantis lietuvis) dėl vadovų ir žaidėjų profsąjungos nesutarimų jau atšaukė pirmąsias 2012–2013 m. reguliariojo sezono rungtynes. Tai įžiebė viltį, kad D.Zubrus galės padėti Lietuvos rinktinei per atranką į olimpines žaidynes.

VEIDAS: Ar trumpam grįžęs į Lietuvą čia jau pasijuntate svetimas?
D.Z.: Grįžtu kaip ir namo, bet jau lyg svečias. Keistas jausmas. Turiu čia draugų, artimųjų – Alytaus rajone gyvena mano močiutė, tėčio mama, kurią visada aplankau. Man patinka sugrįžti. Pasistengsiu kitą vasarą atsivežti į Lietuvą ir žmoną su vaikais. Sūnus kartą yra buvęs Lietuvoje, bet jam tada buvo tik pusantrų (D.Zubrus su žmona kanadiete Nathalie augina dešimties metų sūnų ir šešerių dukrą – G.B.). Tad kitą vasarą galbūt visi praleisime čia daugiau laiko.
VEIDAS: Kas gyvena jūsų bute Vilniaus senamiestyje, kol jūsų nebūna?
D.Z.: Anksčiau niekas negyveno, bet šiemet butą buvau išnuomojęs. Dabar jis vėl tuščias, nes dar nežinau, kaip toliau klostytis įvykiai dėl lokauto. Nenorėčiau gyventi viešbutyje, jei netrukus vėl tektų grįžti.
VEIDAS: Per pastarąjį NHL lokautą 2004–2005 m. sezoną žaidėte Rusijoje. Kokių dabar turite planų, jei lokautas užsitęs?
D.Z.: Kol kas pasinaudosiu proga praleisti daugiau laiko su šeima. Bet reikia palaikyti formą, nes pasibaigus lokautui greičiausiai turėsime vos keletą dienų visiems susirinkti ir vėl pradėti žaisti.
Ir šįkart galvojau apie tai, kad galbūt reikėtų vėl vykti į Rusiją arba šį sezoną pažaisti Europoje. Bet šie metai yra paskutiniai iki kontrakto su NHL pabaigos, tad man neramu, kad jei išvykčiau ir, neduok Dieve, patirčiau traumą, o lokautas pasibaigtų, praleisčiau visus metus NHL. Tad kol kas palauksiu ir pažiūrėsiu, kaip bus.
Na, o šiuo metu mes visi esame kaip ir bedarbiai. Nuo spalio jau turėjo būti skaičiuojami atlyginimai žaidėjams, bet rungtynės nevyksta, tad ir atlyginimo už tą laiką negausime. Per reguliarųjį sezoną nuo spalio iki balandžio mes sužaidžiame 82 rungtynes. Jei dėl lokauto spėsime sužaisti tik, pavyzdžiui, pusę rungtynių, vadinasi, ir algos gausime perpus mažiau.
VEIDAS: Kodėl prestižinėje ledo ritulio lygoje vis kyla konfliktų tarp žaidėjų ir klubų savininkų?
D.Z.: Klubų savininkai mano, kad žaidėjai per daug uždirba. Pernai 57 proc. lygos uždarbio teko žaidėjams, 43 proc. – klubų savininkams. Dabar jie nori padaryti atvirkščiai. O lokautas – jų strateginis žaidimas. Klubų savininkams atrodo, kad jei ilgiau palaikys mus be darbo, tai mes lengviau nusileisime.
VEIDAS: Tai ar ketinate padėti Lietuvos rinktinei per atranką į Sočio olimpines žaidynes?
D.Z.: Jeigu tik galėsiu – žinoma, kodėl gi ne.
VEIDAS: Jus vadina geriausiu visų laikų Lietuvos ledo ritulininku. Į Charkovo „Družbos“ vaikų komandą išvykote būdamas dvylikos metų. Tai visiškai pakeitė jūsų likimą. Ar kada nors susimąstėte, kodėl būtent jūs, vienintelis iš trijų milijonų, tapote ryškiausia Lietuvos ledo ritulio žvaigžde?
D.Z.: Man pasisekė pirmiausia todėl, kad gimiau Elektrėnuose, kur buvo geriausia čiuožykla Lietuvoje. Vaikui ten apskritai buvo kuo užsiimti: ir ežeras, ir tiltai, nuo kurių šokinėdavome vasarą, paskui atsirado baseinas, teniso kortai… Išmėginau daug sporto šakų: plaukimą, tenisą, šachmatais žaidžiau, o galiausiai ledo ritulys „užkabino“, nors mama vertė smuiku groti: jai atrodė, kad jei nebus iš manęs sportininko, galėsiu bent vestuvėse pagroti.
O buvo taip, kad pas mano brolį, dvejais metais už mane vyresnį, į mokyklą atėjo treneris, kuris buvo ir Dariaus Kasparaičio pirmasis treneris. Jis kvietė vaikus ateiti į čiuožyklą pažaisti, o tų, kurie turi panašaus amžiaus brolių, prašė ir juos atsivesti. Tada brolis pasiėmė mane į čiuožyklą, taip viskas ir prasidėjo. Ledo ritulys man nuo pat pradžių labai patiko. Kadaise ledo ritulį žaidė ir mano tėtis, dirbęs elektriku Elektrėnų elektrinėje. Pastačius čiuožyklą jis dalyvavo pirmosiose, ne visai oficialiose varžybose tarp elektrinės elektrikų ir kitos komandos (net nežinau kokios). Mano tėtis įmušė pirmą įvartį toje čiuožykloje. Namuose tebeturime prizą iš tų laikų.
Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų lėmė tą sėkmę. Galbūt daug reiškė tai, kad aš pradėjau žaisti šešerių metų, o visi kiti vaikai buvo aštuonerių, tad turėjau nuo pat pradžių stengtis būti lygus su jais, kol pasivijau ir pralenkiau vyresnius už save. O vėliau atvyko komanda iš Ukrainos ir surinko geriausius vaikus. Išvykau.
Treniravausi labai daug. Treneris prašydavo nubėgti dešimt kilometrų, aš nubėgdavau vienuolika ir daugiau. Galvoje buvo tik sportas. Pamenu, kai šešiolikos ar septyniolikos metų parvykdavau iš Ukrainos į Lietuvą, dar nė karto nebuvau lankęsis diskotekoje. Vyresnis brolis, kuris tuo metu buvo mokyklos didžėjus, mokė mane elgtis su merginomis, šokti.
VEIDAS: Ką tai reiškia – vienui vienam palikti tėvų namus vos dvylikos? Ar leistumėte šitaip išvykti savo sūnui?
D.Z.: Kartais klausiu savęs to… Įsodinti vaiką į traukinį, kuriuo jis vienas važiuotų dvidešimt keturias valandas ir išliptų svetimoje šalyje… Na, nežinau. Bet aš pats to labai norėjau, prašiau tėvų mane išleisti. Tačiau ką atsakyčiau, jei to paprašytų mano paties sūnus, – nežinau.
Kelionės traukiniu į Charkovą būdavo ne itin saldžios. Išvažiuojant visada labai sugraudindavo mama: ji nieko nesakydavo, tik apkabindavo ir apsiverkdavo. Tėvas elgdavosi santūriau – nesakau, kad buvo stipresnis, gal tik mokėjo nuslėpti jausmus. Bet nuvykęs pradėdavai gyventi tą gyvenimą, kasdien treniruotis, eiti į mokyklą, įsitraukdavai ir užsimiršdavai. Be to, gyvenau šeimoje, kuri manimi labai rūpinosi.
VEIDAS: Ar jūsų sūnus žaidžia ledo ritulį? O gal jis, matydamas randus ant tėčio veido, mano, kad šitas sportas jam per žiaurus?
D.Z.: Į muzikantą aš nelabai panašus, ar ne? (Juokiasi) Žaidžiu su apsauginiu stiklu ant veido, kurį kas mėnesį ar du tenka keisti – jis būna visas suraižytas. Priešingu atveju randų turėčiau gerokai daugiau.
Ledo ritulys patinka ir sūnui, ir dukrai, bet jie ateina su manimi pačiuožinėti daugiau savo malonumui. Dabar abu vaikai ėmė lankyti tekvondo: gavo baltus diržus, labai susidomėję lanko treniruotes. Bet aš siūlau Tomui užsiimti kokiu nors komandiniu sportu, manau, tai vaikui, besivystančiai asmenybei, yra labai naudinga. Svarbu, kad jam pačiam patiktų, tikrai neversiu žaisti ledo ritulio. Gal tik nenorėčiau, kad pasirinktų amerikietiškąjį futbolą, ten būna labai daug traumų. Ir beisbolas man ne prie širdies, nuobodu jį žiūrėti.
VEIDAS: Ar kalbatės su vaikais lietuviškai?
D.Z.: Šeimoje kalbame angliškai. Sudėtinga kalbėtis lietuviškai, kai su žmona tarpusavyje bendraujame angliškai. Jei ji būtų lietuvė, aišku, būtų kitaip. Bet kai atvažiuoja močiutė, mano mama, tai ji mėgsta pamokyti anūkus lietuvių kalbos: angliškai ji jau neblogai šneka, bet lietuviškai jai vis tiek paprasčiau.
VEIDAS: Jūs Amerikoje subūrėte aplink save kone visą šeimą: dabar čia gyvena ir jūsų mama, ir tėtis, ir brolis su seserimi…
D.Z.: Taip, visi mano artimiausi žmonės gyvena Amerikoje. Jie atvyko mano iniciatyva, norėjosi suburti šalia visą šeimą. Pirma pasikviečiau brolį, vėliau atvyko sesuo ir tėvai. Jie išsituokę, bet gyvena ne per toliausiai vienas nuo kito. Tėtis – stiprus vyras, užsidirba padėdamas prižiūrėti pagyvenusius žmones. Mama irgi turi panašios veiklos, be to, jai patinka gėlės, tai vis susiranda kur kokį daržą prižiūrėti, pasaugoti. Ir pas mus gana dažnai atvažiuoja su anūkais pabūti. Kaip matote, esu kilęs iš paprastos šeimos: tėtis dirbo elektriku, mama – pardavėja “univermago” trikotažo skyriuje. Užaugau tokiame pat sovietiniame bute, kaip ir visi.
VEIDAS: Ledo ritulininko karjera trumpa ir lydima nuolatinių traumų. Ar verta dėl sporto aukoti savo sveikatą?
D.Z.: Paklauskite manęs šito, kai būsiu šešiasdešimties, tuomet turbūt atsakysiu kitaip. Bet šiuo metu atrodo, kad tikrai verta. Aišku, tiek laiko žaidus neįmanoma nešlubuoti ir jaustis taip, kad nieko neskaudėtų. Ir aš jaučiu, kad nesu „vakarykštis agurkas“, žinau, kas yra skausmas, bet suprantu, jog tai normalu, juk žaidžiu jau penkiolika metų. NHL lygoje jau sužaidžiau per tūkstantį rungtynių.
VEIDAS: Lietuvoje turite visuomenines pareigas – esate Nacionalinės vaikų ledo ritulio lygos, kurioje kasmet žaidžia vis daugiau vaikų, prezidentas. Ar tarp jų matote augantį naująjį Zubrų?
D.Z.: Norėčiau tikėti, kad ne vieną…

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. vilnietis vilnietis rašo:

    Tai žmogus kuris tikrai garsina Lietuvą visame pasaulyje. Sėkmės ir daug sveikatos Zubrui jo sunkioje sporto šakoje !!!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...