Veidas.lt Veidas.lt
Lakotų moteris

Iš šios knygos padvelks Amerikos prerijomis, indėnų pypkių dūmais ir Varno Šunies deginamomis stumbražolėmis. Ne tik šių kvapų įspūdį, bet ir daug minčių apmąstymams jums turėtų suteikti ir ši neilga ištrauka iš “Baltų lankų” leidyklos naujausios knygos “Lakotų moteris”.

"Veido" archyvas

Sapno šaukimasis

Baltojo žmogaus tikrovė – tai jo gatvės su jo bankais, parduotuvėmis, neoninėmis šviesomis ir eismu, gatvės, pilnos policininkų, kekšių ir žmonių liūdnais veidais, skubančių pasižymėti valandas kortelėje.

Bet tai nėra tikrovė. Tikrovė – tai, kas slypi po visu tuo. Senolis Meskalas padeda ją surasti.

Privalu žinoti, kad judėjimas dėl indėnų teisių pirmiausia buvo dvasinis judėjimas ir kad jo širdis buvo mūsų senoji religija. Iki Franklino D.Roosevelto laikų indėnų religija buvo uždrausta. Vaikai buvo baudžiami už tai, kad meldžiasi indėniškai, vyrai, atliekantys apsivalymo prakaitu apeigas, būdavo sodinami į kalėjimą. Mūsų šventosios pypkės buvo sulaužytos, mūsų galios kapšeliai su žolėmis sudeginti ar atiduoti į muziejus.Krikščioninimas buvo vienas būdų paversti mus baltaisiais, kitaip tariant, priversti užmiršti, kad esame indėnai. Savo senosios religijos laikymasis buvo vienas būdų priešintis tai lėtai mirčiai. Kol žmonės melsis su pypke ar muš mažytį vandens būgną, indėnai neišnyks, jie tebeegzistuos kaip indėnai. Todėl mūsų kovos dėl indėnų teisių pastarąjį šimtmetį radosi iš mūsų senojo tikėjimo. Paveikti AIJ ir kitų judėjimų, kaskart vis daugiau čiabuvių palikdavo misionierius ir grįždavo prie šamanų bei meskalo kelio sekėjų.

Aš irgi pasukau tuo keliu. Koja kojon su mano radikalizacija žengė mano siekis grįžti prie indėniškų tradicijų. Baltiesiems tai gali atrodyti prieštaringa, bet man ir mano draugams tai buvo natūraliausias pasaulyje dalykas. Tas procesas prasidėjo, kai dar buvau vaikas. Jaučiau, kad toji krikščionybė, kurią kunigai ir vienuolės propagavo Sen Fransyje, netiko mano virškinimo sistemai. Jėzus būtų buvęs visiškai tinkamas, bet aš jaučiau, kad jis baltaodžių amerikiečių visuomenės buvo kooptuotas tarnauti jos tikslams. Žmonės, atnešę mums viskį ir raupus, atėjo su kryžiumi vienoje rankoje ir ginklu – kitoje. Gailestingojo Jėzaus vardu jie tą ginklą panaudojo prieš mus. Mūsų šventoji pypkė ir Senolis Meskalas nebuvo kooptuoti, ir mano instinktas traukė mane prie jų. Tik tuomet nesugebėjau to išreikšti šiais žodžiais.

Kad būčiau indėnė, turėjau šlietis prie grynakraujų indėnų. Mano motina ir senelė buvo indėnės, bet aš esu mišrūnė ir negalėjau su tuo susitaikyti. Mišrūnams, iyeskas, mano galva, niekada nerūpėjo niekas kita, išskyrus juos pačius, įtikėjusius, kad tik “sveikas savanaudiškumas” gali pelnyti civilizacijos malones.Grynakraujai indėnai turi širdį. Jie nuolankūs. Jie nori pasidalyti laime, kurią turi. Jie sėdi ant savo žemės, kuri jiems šventa, net jeigu negauna iš jos jokio pelno. Iyeskas neturi žemės, nes savo žemę pardavė jau labai seniai. Kai tik koks nors baltaodis verslininkas ateina į rezervaciją, mėgindamas primesti sandorį dėl anglies ar urano kasybos, iyeskas visada sako: “Sutikime. Pasiimkime tuos pinigus. Nusipirksime naują mašiną ir spalvotą televizorių”. Grynakraujai nieko nesako. Jie paprasčiausiai sėdi ant savo mažyčių žemės lopinėlių ir nekruta iš vietos. Tik jų dėka dar liko šiek tiek indėnų.

Jaučiau, kad mane traukia mano užsispyrę seni grynakraujai giminaičiai, tokie kaip dėdė Paikas Jautis, visados kalbėdavęs apie šventą augalą, šventą vaistą – ypatingą Kūrėjo dovaną indėnų tautai. Jis man papasakojo legendą apie dykumoje pasiklydusias senutę ir jos anūkę: kai jos jau vadavosi mirtimi, išgirdo tylų jas šaukiantį balsą, sklidantį iš mažo augalėlio, jis ir išgelbėjo joms gyvybę; jis papasakojo, kaip toji moteris tą šventą vaistą atnešė savo genčiai ir visiems šio pusrutulio čiabuviams. Aš klausydavausi tų istorijų ir kartą motinai pasakiau: “Aš užaugsiu, kad būčiau indėnė!”

Jai tas nepatiko. Ji nusiminė, nes buvo katalikė ir mane auklėjo savo tikėjimo dvasia. Ji net konfirmavo mane. Kartais mėginu įsivaizduoti, kaip atrodžiau su tais baltais drabužiais, su šydu ir žvake, ir tai visada išspaudžia man šypsnį. Tuomet buvau balta iš išorės ir raudona iš vidaus – priešingai nei obuolys. Į pirmąjį meskalo susibūrimą mane nusivedė senelis Dickas Paikas Jautis. Su juo susipažinau ir sužinojau, kad jis mano artimas giminaitis, jau būdama suaugusi. Per paskutinį meskalo susibūrimą, kuriame lankiausi drauge su juo, jis jau buvo daugiau kaip šimto metų amžiaus.

Jis atsistojo ir iškalbėjo beveik tris valandas. Jis rengėsi mirti. Kalbėjo apie iškeliavimą į laimingus medžioklės plotus, apie Paukščių Taką, apie ilgą paskutinį kelią į pasimatymą su visais savo senais draugais, su Carlu Geležiniu Kiaukutu ir Gerąja Ietimi. Kalbėjo apie tai, kad vėl bus su jais kartu, vėl bus kartu su tokiais kaip jis pats, su tais, kurie visi jau mirę, kurie jau buvo šimtamečiai tada, kai senelis Paikas Jautis dar buvo jaunas, ir jie lauks jo mušdami būgną ir, galimas daiktas, su virtuvu, pilnu garuojančios bizono mėsos.

Jis iš tikrųjų nekantriai laukė, kada galės išeiti. Vis prisiminė ir prisiminė įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, kaip kartą užėjo į senoviško stiliaus smuklę ir užsikniaubė ant baro, už kurio dunksojo siena, iki pat lubų užkrauta vien tik medinėmis statinėmis – alaus ir viskio. Tada vidun įžengė du baltaodžiai. Juodu susimušė ir ėmė vienas į kitą šaudyti. Senelis Paikas Jautis sugebėjo nušliaužti už Senojo Varno statinės. Vos spėjo ten įsitaisyti, kai atskriejo kulka, pataikė tiesiai jam virš galvos ir toje statinėje išmušė skylę – visas puikus pigusis viskis pradėjo lietis lauk, o pravira jo burna buvo po pat skyle, tad jis palaimingai kaušdamas smagiai sau leido laiką toje slėptuvėje, kol tie pamišę baltaodžiai šunsnukiai visą valandą stengėsi nudėti vienas kitą.
Jis pasakojo, kaip norėtų būti palaidotas pagal seną indėnų paprotį, suvyniotas į savo žvaigždėtą antklodę, su už jį besimeldžiančiu ir stumbražoles deginančiu Varnu Šunimi. Jis nė trupučio neliūdėjo. Net juokavo ta tema, o jo protas dar buvo visiškai guvus. Nebuvo jis nei paliegęs, nei ligonis. Tiesiog manė, kad jau atėjo laikas keliauti tuo keliu. Ir netrukus mirė. Gaila, kad nepasistengiau geriau jo pažinti, kai dar turėjau progą. Jis buvo paskutinis iš mūsų, mokėjęs pasidirbti siyotanka, senąją sijų merginimo fleitą, ir ją pūsti.

Prieš metus, kai ėjau pro genties kontorą, išvydau regėjimą. Jis buvo labai realus. Išvydau ten stovintį Paiką Jautį su viena iš savo fleitų rankoje. Norėjau prieiti prie jo ir pasakyti: “Kaip nuostabu, seneli Paikas Jauti, tu vis dėlto nenumirei”, bet jis pavirto kažkuo kitu, ir tai buvo tik kažkoks nieko neveikiantis senukas, atsikolęs į genties kontoros sieną ir nežinia ko laukiantis.

Taigi senelis Paikas Jautis nusivedė mane į mano pirmąjį meskalo susibūrimą, ir aš visą naktį sėdėjau greta jo. Nors dar buvau jauna mergaitė, to vaisto suvartojau daug. Regėjau daug gerų dalykų ir staiga supratau. Supratau, kokia tikrovė slypi šitame vaiste, supratau, kad šitas augalas – mūsų paveldas, mūsų tradicija, kad jis kalba mūsų kalba. Aš tapau žemės dalimi, nes meskalas randasi iš žemės, kartais netgi jo skonis atsiduoda žeme. Taigi žemė buvo manyje, o aš – joje, indėnų žemė padarė mane labiau indėne. Ir man Meskalas buvo tauta, jis buvo gyvas, jis buvo seniai užmirštų dalykų priminimas.

"Lakotų moteris"

Apie autorę

Mary Crow Dog, dar žinoma kaip Mary Drąsusis Paukštis, gimė 1953 m. Rosbado indėnų rezervacijoje Pietų Dakotoje (JAV). Ji kilusi iš sijų, vienos iš septynių lakotų genčių, nors turi ir baltaodžių kraujo. Šioje knygoje Mary pasakoja nepaprastą savo ir savo vyro giminės istoriją nuo senų laikų iki XX amžiaus 6–8-ojo dešimtmečio. Apie tai, ką reiškia būti indėnu baltųjų pasaulyje, apie prievartą, skurdą, nuolatines klajones, pažeminimus ir nepaliaujamą kovą. Apie 1968 m. kilusį Amerikos indėnų judėjimą dėl teisių, kuris pirmiausia buvo dvasinis judėjimas, o jo šerdis – senoji religija.

Šis gyvas ir turtingas Raudonosios tautos moters liudijimas, supažindinantis mus su Amerikos indėnų kultūra, apeigomis ir paslaptingomis ceremonijomis, šiandien be galo svarbus, norint suprasti, ką ne vieną šimtmetį iš tiesų teko patirti seniesiems Amerikos gyventojams.

M.Crow Dog turi šešis vaikus, su jauniausiuoju Rudi gyvena Rosbado rezervacijoje Pietų Dakotoje.
1991 m. “Lakotų moteris” pelnė Amerikos knygos apdovanojimą. 1994 m. pagal ją buvo sukurtas vaidybinis filmas “Lakota Woman, Siege at Wounded Knee”.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Komentuokite