2010 Liepos 09

Jonas Milerius

Laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kancleris tiki, kad gebant ir norint, mūsų valstybėje galima padaryti labai daug

Seni draugai tikina, kad Seimo kancleris Jonas Milerius visuomet tenkinasi tuo, ką turi, nesiekia materialinės naudos ir dirba dėl idėjos. Šias jo savybes pastebėjo ir kolegos, šiemet J.Milerių išrinkę geriausiu valstybės tarnautoju.

Ar patikėtumėte, kad Seimo kancleris, svarbiausios valstybės institucijos administracijos vadovas, kurio valdžioje 1112 darbuotojų ir milijoninis biudžetas, neturi automobilio? Ir niekada per 61-erius gyvenimo metus jo neturėjo. Negana to, jis nesinaudoja ir Seimo garažo automobiliais, tais pačiais, kurie pasivaikščioti vežiojo kai kurių Seimo narių šunis. Į darbą jis važiuoja troleibusu. Beje, Justiniškėse su žmona gyvena nuo 1983-iųjų, kai po devynerių darbo metų “Sigmos” gamykloje, jau būdamas projektų vyriausiuoju konstruktoriumi ir vadovaudamas kompiuterizuotų sistemų programinės įrangos projektavimui bei kūrimui daugiau nei dešimtyje įmonių, sulaukė buto.

“Iš atlyginimo tiek anais laikais, tiek dabar turtų nesukaupsi”, – šypsosi ponas Jonas ir priduria, kad užėmęs aukštą postą jis gauna net mažesnį atlyginimą, nei būdamas Seimo Informacijos technologijų departamento direktoriumi, mat neteko įvairių priedų.

Kai praėjusį rudenį Seimo pirmininkė Irena Degutienė pristatė Jono Mileriaus kandidatūrą į šį aukštą postą, iš salėje buvusių Seimo narių 98 balsavo už ir tik du susilaikė. “Man tai buvo didelis netikėtumas”, – tikina J.Milerius.

O jo draugas nuo studijų Vilniaus universitete laikų Romualdas Krukauskas, dabar VĮ “Infostruktūra” direktorius, mano, kad kai kurie Seimo nariai tikriausiai jau spėjo pasigailėti tokio savo sprendimo. Mat atėję kanclerio prašyti, kad šis įdarbintų bičiulį arba meilužę, gauna nusivilti. “Jonas nepripažįsta “blato”, – tikina R.Krukauskas. – Matau tik vieną rūpestį dėl jo ateities: kai pasikeis Seimas, Jonas posto gali netekti”.

Principingumas buvo vienas J.Mileriaus bruožų, kuris 1995 m. paskatino tuometį Seimo pirmininką Česlovą Juršėną skirti šį žmogų Seimo kanceliarijos Kompiuterinio duomenų tvarkymo skyriaus vedėju. Dabar Č.Juršėnas vardija ir daugiau jam imponuojančių J.Mileriaus savybių: profesionalas, atsakingas, organizuotas, ką pažada, padaro. Panašiai šį žmogų vertina ir dabartinė Seimo pirmininkė I.Degutienė: nėra susipykęs nė su viena politine jėga, o jam atėjus į kanclerio postą, nurimo ir aistros, iki šol draskiusios šią tarnybą. Be to, visiems vienodai teisingas ir laikosi įstatymo raidės. “Tikiu, kad dėl jo darbo pakils ir Seimo prestižas”, – priduria pirmininkė.

O pats kancleris prisipažįsta, kad sprendimą eiti šias pareigas jis priėmė ne todėl, kad jį palaikė ir kairieji, ir dešinieji, o dėl to, kad trys suaugę sūnūs pasakė: “Tėvai, tu dar gali”.

Beje, Seime J.Milerius dirba jau dvidešimt metų. “Atėjau laikinai. Tas laikinumas tęsiasi iki šiol”, – vėl juokauja kancleris.

1990 m. buvo sudaryta darbo grupė prie valstybinės delegacijos deryboms su SSRS. Informatikos specialistai tada diegė kompiuterinę įrangą, kad būtų užtikrintas delegacijos darbas. Per 1991 m. sausio įvykių reikėjo platinti informaciją ir žmonėms, ir užsienio žurnalistams. O po 1991 m. pučo sugalvotas kitas darbas – Seime turi atsirasti IT skyrius, nes būtina kaupti teisės aktus. Tada imtos kurti elektroninės dokumentų saugyklos. “Jono dėka dabar Seimo interneto puslapyje galime rasti bet kurį dokumentą”, – primena bendramokslis R.Krukauskas. O Č.Juršėnas dar priduria, jog dabar Seimo duomenų bazėje yra ne tik visa šios įstaigos istorija po nepriklausomybės atkūrimo, bet ir įpusėtas darbas į elektronines duomenų bazes suvesti visus turimus tarpukario Lietuvos parlamento dokumentus.

Tuo tarpu pats ponas Jonas rezga planą per artimiausius dvejus metus pasiekti, kad visi kuriami teisės aktai būtų prieinami žmonėms ir jie galėtų ne tik pateikti savo pastabas, bet ir gautų atsakymą, ar į jas atsižvelgta, o jei ne – kodėl. Ir tai, anot kanclerio, viena priemonių kovoti su valdininkų korupcija ir neveiklumu.

Tarp filosofijos ir matematikos

“Mokykloje buvau labiau linkęs į humanitarinius mokslus, esu nugalėjęs net rašinių ir skaitovų konkursuose, – prisimena mūsų pašnekovas. – Bet pragmatiškai nusprendžiau, kad jei pasirinksiu literatūrą, vargu ar galėsiu domėtis matematika, o būdamas matematiku literatūrai tikrai rasiu laiko. Deja, tenka prisipažinti, jog neatsimenu, kada skaičiau knygą”.

Iš tiesų J.Mileriaus diena prasideda 4 val. ryto. Kasryt su spanieliumi Britu jis nubėga 4–5 kilometrus ir jau septintą būna Seime. Vakare namo nešasi šūsnį dokumentų ir iki vėlumos skaito. Bet patikina, jog stengiasi atsigulti vienuoliktą. Tačiau tokius kanclerio liudijimus jo žmona Sofija sumala į miltus: užsisėdi iki vėlumos, o kai tapo kancleriu, tai ir šeštadieniais dirba. Na, o kai išpuola valstybinės šventės ar, tarkim, kaip praėjusią savaitę – prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės, kancleris laisvadienių nebeturi. “Tik svetimos vestuvės linksmos”, – liūdnai pajuokauja.

Pasirodo, ponas Jonas labai išgyvena kritiką, nors niekam neparodo. O Seimo kanceliarijai kritikos netrūksta: “Jei kritika teisinga, ji skatina parodyti, kad galime padaryti gerai, bet jei neteisinga – labai skaudu”. O ponia Sofija sako, jog tuomet grįžęs namo Seimo kancleris ima taisyti kompiuterį ar su Britu pėdina laukan.

Bet grįžkime prie profesijos. Pasirodo, J.Milerius netgi svajojo apie filosofiją, deja, filosofu buvo lemta tapti jo vidurinėliam sūnui Nerijui. O pono Jono pasirinkimą lėmė dar viena aplinkybė: filosofui su įrašu pase, kad gimei Rusijos Krasnojarsko krašte, reiškė būti visą gyvenimą kontroliuojamam.

Tiesa, jis gimė ne ten, o pakeliui į Krasnojarską, užkaltame gyvuliniame vagone. Ir tik po kelių savaičių, kai pasiekė tremties vietą, dokumente įrašė tiek fiktyvią gimimo vietą, tiek datą – balandžio 1-oji. Bet kancleris moka ir iš tokios situacijos pasijuokti: kai jau dirbo vyriausiuoju “Sigmos” inžinieriumi, jam sukako trisdešimt. Sveikinti susirinko kolegos, vadovai. Vienas iš jų ir sako: “Keista – gimęs tokią dieną, bet nemeluoja”. O Jonas ima ir atšauna: “Abejoju, kad gimiau balandžio 1-ąją. Tikriausiai, kai mane gyvuliniame vagone atvežė į Krasnojarsko “Raudonosios aušros” kolūkį, pirmojo ketvirčio planas jau buvo įvykdytas, todėl mane užpajamavo kito ketvirčio pirmąją dieną”.

Ir vis dėlto J.Mileriaus bičiulis R.Krukauskas pastebi, kad Jonui netgi sovietmečiu pavyko pasiekti viską, kas tuomet buvo įmanoma nepartiniam žmogui: jis buvo vyriausiasis konstruktorius, vadovavo kelių šimtų žmonių kolektyvui, nors de jure vadovas buvo komunistas. Beje, ponas Jonas iki šiol nepriklauso nė vienai partijai, nors jas vertina labai palankiai, teigdamas, kad jei ir komunistų partijoje nebūtų buvę padorių žmonių, nežinia, kokia Lietuva būtų dabar. “Kai manęs klausdavo, kodėl nesu komunistas, atsakydavau, kad davatkos būna dviejų kategorijų – vienos iš pašaukimo, kitos – dėl to, kad jų niekas negundė. Aš toji, kurios negundė. O negundė dėl to, kad turėjau netinkamą įrašą pase”, – pajuokauja. Kažin dėl kokio įrašo jo negundo iki šiol?

Laikas tapti treneriu

“Niekada nenorėjau išeiti iš Seimo, bet pastaraisiais metais pagalvodavau apie kitonišką darbą. Supratau, kad esu stabdys. Čia kaip sporte – ateina laikas tapti treneriu”, – vėl apie savo naująsias pareigas, su kuriomis niekaip negali apsiprasti, šneka kancleris. Nors patrauktas už liežuvio išsitaria, kad svarbiausiu savo darbu laiko Seimo darbo kompiuterizavimą. Kartu pasidžiaugia, kad gali realizuoti idėjas, kurias ne visuomet suprasdavo ankstesnieji Seimo kancleriai.

Kita vertus, Seimo kancleris savo tarnyboje turi kelis dagius, kurie nuolat purkštauja, tačiau kancleris juos toleruoja kaip lakmuso popierėlį pasitikrinti, ar teisingai nusprendė.

Į kanceliariją ateina ir daugybė praktikantų, o lieka dirbti vienas kitas. Pasirodo, nė vieno žmogaus darbo kancleris netikrina, nes jam atrodo, kad šitaip elgdamasis jį žemina. Ir vis dėlto daug praktikantų, pasijutę nekontroliuojami, ima simuliuoti. Su tokiais be gailesčio atsisveikinama. “Labiausiai vertinu žmogaus kompetenciją, kūrybingumą ir iniciatyvumą”, – patikina J.Milerius.

Ir tuo bičiulis R.Kurkauskas nė kiek nesistebi: “Nedaug yra žmonių, kurie taip užsispyrę dirba vardan tos Lietuvos. Nuosekliai, kiekvieną dieną”. “Mes irgi mylim Lietuvą, bet jis – kažkaip ypatingai”, – antrina ponia Sofija.

“Tikiu, kad gebant ir norint, mūsų valstybėje galima padaryti labai daug. Kai nebetikėsiu – pasitrauksiu”, – tikina J.Milerius. Bet, pasirodo, turi ir atsarginį planą – jei teks palikti darbą, važiuos į sūnaus sodybą ir užsiveis bičių.

"Veido" archyvas

Jonas Milerius mėgsta keliones dviračiu

Nors Seimo kanceliarija turi dvi poilsines, kancleris per dvidešimt darbo metų nė vienoje jų nėra buvęs. Jam kur kas mieliau tėviškėje Skuodo rajone dalgiu pamojuoti. O šiemet per Jonines jis dalgiu mojavo vidurinio sūnaus sodyboje kitame Lietuvos pakraštyje – tarp Utenos kalvų. “Žolė buvo aukštesnė už mane. Nupjauni, sukrauni į kupetą ir sudegini. Man, žemdirbiui, – šventvagiška”, – liūdnai šypsosi.

“Ar išvažiuos ponas Jonas bičių prižiūrėti?” – klausiu jo bičiulio R.Krukausko. “Žinoma, išvažiuos. Tik kada? Manau, labai negreit. Parako dar turi”, – atšauna.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. ą ą rašo:

    ą

  2. Taigi Taigi rašo:

    Važiuoja pažeisdamas taisykles:)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...