2014 Rugsėjo 29

Kurti sėkmės istorijų emigrantai vis dažniau traukia namo

veidas.lt

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje suaktyvėjo lietuvių reemigracija: į šalį grįžo 85,5 tūkst. piliečių. Palyginti su 2004 m., šis skaičius ūgtelėjo šešis kartus. „Veidas“ domėjosi, kas lemia, kad sugrįžtančiųjų kasmet vis daugiau.

 

„Gyvenant emigracijoje labiausiai slegia vienatvė: niekas tavęs nepažįsta, nepadeda, nerekomenduoja. Bent jau pirmaisiais gyvenimo svetur mėnesiais jautiesi visiškas niekas, kone kasdien iš naujo įrodinėjantis, ką gali ir sugebi. Atsakomybę ir norą tinkamai įsitvirtinti lydi kasdienė įtampa, stresas ir greitas gyvenimo tempas. Dėl savo sprendimo palikti Londoną nė akimirkos nedvejojau: praleisti savaitgalį ten smagu, bet pakartoti tai, ką teko patirti prieš penkerius metus, nenorėčiau“, – savo jausena dalijasi 34 metų dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė, taip ir neradusi laimės svetur.

Lietuvoje nuo 2012 m. savo ateitį kurianti pašnekovė svarsto, kad gal ir Londone viskas būtų pakrypę kitaip, jei ne noras su visais iššūkiais susitvarkyti savo jėgomis.

„Situaciją būtų pakeitęs mano įsiliejimas į vietinę lietuvių bendruomenę. Kita vertus, mintis, kad tarnauju kažkam per prievartą (Dovilė dirbo prabangiose „Burberry“ ir „Prada“ parduotuvėse), mane gniuždė. Įsisukau į nuolatinę rutiną, apsiribojančią darbu ir namais, ir, kaip netrukus pamačiau, tai niekur neveda. Važiuodama į darbą rytais metro stotyse skaičiuodavau laiptelius, kuriais lipdavau, ir vis pamesdavau tikslų jų skaičių. Jaučiausi įstrigusi savirealizacijos požiūriu ir nemačiau kitos išeities, tik grįžti namo“, – ne vieno emigranto patirtį savo istorija apibendrina D.Gudačiauskaitė.

Statistikos departamento duomenimis, didžiąją visų reemigravusių lietuvių dalį (68 proc.) sudaro būtent 20–39 metų amžiaus piliečiai. Pastaruosius trejus metus grįžtančiųjų namo statistika geresnė nei ankstesniais metais: 2011 m. į šalį grįžo 14 tūkst., 2012 m. – 17 tūkst., o 2013 m. – 19 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių.

Metinėje Vyriausybės veiklos ataskaitoje nurodoma, kad prie emigracijos srautų sumažėjimo gerokai prisidėjo įgyvendintos jaunimo užimtumo ir socialinės integracijos priemonės bei pagerėjusi bendra šalies ekonominė ir socialinė padėtis.

Vis dėlto svarstančiųjų atsisveikinti su Lietuva taip pat dar nemažai. Kaip parodė metų pradžioje „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa, emigruoti iš Lietuvos norėtų daugiau nei 40 proc. didžiųjų šalies miestų gyventojų.

29,6 proc. respondentų teigė turintys ketinimų išvykti, bet trumpam laikui. Planuojantys emigruoti netrukus arba per ateinančius dvejus metus nurodė šiek tiek daugiau nei dešimtadalis apklausos dalyvių. Taigi daugiau nei du ketvirtadaliai lietuvių emigruoti norėtų.

„Veido“ kalbinti ekonomistai neabejoja, kad nuo emigracijos tautiečius šiuo metu labiausiai stabdo gerėjanti šalies ekonominė padėtis ir tai, kad vis sunkiau rasti, kur išvykti. Tačiau sociologai suabsoliutinti vien ekonominių svertų nelinkę – jų teigimu, žmonių migraciją veikia įvairūs veiksniai.

Išsilavinimo, geresnių savirealizacijos ir uždarbio galimybių emigracijoje ieškantys tautiečiai Lietuvą palieka paskatinti ne vien ekonominių svertų (noro gyventi geriau ir oriau, daugiau uždirbti, mėgautis kokybiškesniu laisvalaikiu, užtikrinti savo ateitį, saugumą ir pan.), bet ir, kaip tikina Emocinio ir dvasinio intelekto lavinimo specialistas, knygos „Gyvenimo kūrėjas“ autorius Rimvydas Židžiūnas, bėgdami nuo Lietuvoje patiriamo aplinkinių slopinimo. Autoriaus manymu, žmonės priversti vykti į kitas šalis, kur palaikomas jų siekis būti ypatingiems, skatinamas siekis kurti savo sėkmės istorijas, o ne tik būti orientuotiems į šalies vidurkį.

Tačiau pastaruoju metu sėkmingų verslo ir gyvenimo istorijų vis daugiau ir Lietuvoje.

Emigranto duonos ragauja ir iškiliausi

Prieš 12 metų į Lietuvą grįžęs Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas biochemikas dr. Daumantas Matulis teigia, kad nors algos Lietuvoje ir nėra vakarietiškos, mokslininkų, siekiančių sugrįžti iš Jungtinių Amerikos Valstijų, netrūksta.

Prieš kelerius metus už nuopelnus sveikatos ir gyvybės mokslų srityse prestižine „ScanBalt“ akademijos premija apdovanotas pašnekovas kadaise pats būdamas emigravęs Minesotos universitete apsigynė daktaro laipsnį, o Filadelfijoje „Johnson & Johnson“ bendrovėje kūrė vaistus. Galbūt dėl šios priežasties šiandien jis puikiai suvokia, kas skatina intelektualus grįžti namo.

„Mokslininkus į Lietuvą traukia dar neišnaudotos galimybės. Dirbdami namuose jie jaučiasi naudingi ir užpildo specifines nišas, taip kurdami pridėtinę vertę šaliai ir patys jausdami didžiulį pasitenkinimą“, – pasakoja savo laboratoriją Lietuvoje įkūręs mokslininkas, šiuo metu besistengiantis padėti pasiekti gimtąją šalį dar emigracijoje gyvenantiems bendraminčiams.

D.Matulis džiaugiasi, kad Lietuvoje bent mėginamos sudaryti sąlygos sugrįžti gabiems mokslininkams, tačiau neslepia, kad dirbti trukdo smulkmeniška kontrolė ir viešųjų pirkimų sistema.

Vis dėlto mokslininkas pabrėžia, kad iš emigracijos kasmet į Lietuvą grįžtantys protai nėra išimtis iš taisyklės. Kaip pavyzdį galima paminėti tai, kad iš šimto Biotechnologijos instituto darbuotojų trisdešimt – grįžę iš užsienio. Kaip jau minėjome, D.Matulis – vienas iš grįžusiųjų, beje, negalėjęs rasti darbo Lietuvoje net trejetą metų. Todėl jis itin gerai supranta, ką reiškia Europos Sąjungos parama projektui, skirtam mažesnių Europos miestų mokslininkų konkurencingumui skatinti.

Žinoma, gabiausių protų nutekėjimas į kitas valstybes – ne tik Lietuvos problema, bet, tarkime, Šiaurės šalys jau yra sukūrusios mokslininkų įdarbinimo forumą, o mūsų šalis tokių mechanizmų neturi.

„Sukaupę unikalią patirtį šie žmonės galėtų labai daug duoti kitiems. Panašiai ketvirtadalį savo šalies mokslininkų jau padovanojome pasauliui, kiek dar jų neteksime?“ – svarsto emigracijos skonį ir pasaulinę mokslininkų konkurenciją patyręs pašnekovas.

Taigi kokius sunkumus tenka įveikti iš užsienio grįžusiems arba grįžti ketinantiems lietuviams?

Kaip atskleidžia užsienio lietuvių bendruomenių apklausa, pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria emigrantai, planuojantys grįžti į Lietuvą, yra ekonominio pobūdžio – darbas, maži atlyginimai, bloga valstybės politika grįžtančiųjų atžvilgiu (socialinių garantijų nebuvimas), turtiniai klausimai, mokesčiai, problemos dėl vaikų integracijos, socialinių ryšių praradimas, Lietuvos valdžios biurokratizmas (emigracija tiesiogiai priklauso nuo šalies bendros ekonominės padėties ir tol, kol egzistuos gyvenimo lygio bei pajamų skirtumai, tol išliks paskatos emigruoti).

Kita, ne mažiau svarbi emigrantams kylanti problema – nesugebėjimas prisitaikyti bei integruotis į Lietuvos visuomenę ir jų grįžimas į užsienio valstybes atgal. Labiausiai grįžę lietuviai nusivilia „sunkiu, brangiu ir pilku“ gyvenimu Lietuvoje, o atsiradęs gyvenimo svetur įprotis vis vėlesniam laikui atideda perspektyvą sugrįžti.

Nepraranda vilties grįžti

Apie tai, kad emigracijoje gyvenantys lietuviai stengiasi neatitrūkti nuo gimtosios šalies darbo rinkos pulso, užsimena ir VšĮ „Investuok Lietuvoje“ vadovas Arvydas Arnašius: „Sulaukiu daugybės emigrantų užklausų ir laiškų. Išvykusiems iš Lietuvos svarbu, kokios kompanijos ateina į mūsų šalį. Jiems tai – vienas rimčiausių postūmių grįžti. Pavargę nuo dinamiško darbo ritmo ir įrodinėjimo, kad yra geriausi, šiuo metu JAV, Vokietijoje ar Anglijoje gyvenantys lietuviai dar nepraradę ryšio su savo šalimi, jie nori sugrįžti. Todėl labai svarbu susiimti valstybės lygiu, padėti jiems tai padaryti, priešingu atveju mūsų šalis virs senstančiu kraštu.“

Nuo 2012 m. „Investuok Lietuvoje“ inicijuota ir sėkmingai veikianti jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“ jau keletą metų skatina užsienyje mokslus baigusius jaunuolius grįžti į Lietuvą ir įgytas žinias bei patirtį panaudoti Lietuvos viešajam sektoriui tobulinti. Šešias dešimtis emigrantų į Lietuvą sugrąžinęs ir įsitvirtinti padėjęs projektas šiuo metu plečiasi ir į Lietuvos savivaldybes, atverdamas kelius patiems gabiausiems.

Tačiau kai kurie jų kelius namo skinasi patys. Vienas tokių – pirmaujančios Didžiosios Britanijos rinkos tyrimų įmonės „Euromonitor International“ vadovas Marius Dundulis, 2005 m. atidaręs už rinkos tyrimus ir verslo plėtrą Vidurio bei Rytų Europoje atsakingą regioninį padalinį Vilniuje. Kaip pasakoja pats M.Dundulis, iš pradžių Lietuvoje įkurtoje įmonėje dirbo vos aštuoni žmonės, o šiandien darbuotojų kolektyvas išaugęs iki 160 įvairių sričių ir 17 skirtingų tautybių specialistų.

„Prisimenu, buvo laikas, kai būgštavau, ar bus Lietuvoje pakankamai kalbančiųjų anglų kalba, o šiandien didžiuojamės, kad kai kurie darbuotojai, išeiviai, į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos, Skandinavijos ir JAV grįžo tam, kad prisidėtų prie mūsų komandos. Nesakau, kad Lietuvos darbo rinkoje nėra problemų, tačiau laikas kurti sėkmės istorijas šioje šalyje itin tinkamas. Norintieji tai padaryti tikrai ras būdų, kaip sugrįžti“, – neabejoja pats po matematikos studijų Vilniaus universitete dešimtį metų emigracijoje praleidęs pašnekovas.

Londone praleistų metų šiandien nė kiek nesigailintis M.Dundulis svarsto, kad Lietuvos darbdaviai ne visuomet sugeba įvertinti, ką turintys. „Lietuviai ne tik gabūs, bet ir labai darbštūs. Ne veltui mūsų klientai nuo Azijos iki Amerikos apibūdina mūsų biurą kaip „smart“, – juokiasi Marisu.

Paklaustas, ar nepasiilgsta megapolio šurmulio, jis neslepia, kad sulaukę brandos (30–40 metų) ir anglai renkasi ramesnį gyvenimą atokiau nuo miesto šurmulio, taigi šiandien jis ne tik kuria darbo vietas kitiems, visiškai realizuoja save, bet ir mėgaujasi galimybe gyventi gimtojoje šalyje.

Lietuvos nepamiršo ir aplankius pasaulinei sėkmei

Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas mano, kad kiekvieno mūsų sėkmė dažnai priklauso nuo įdėtų pastangų ir noro kurti. Penkerius metus krimtęs filosofijos mokslus Prancūzijoje, o vėliau Italijoje teologiją studijavęs kunigas niekada neįsivaizdavo savęs gyvenančio svetur. „Man, kaip kunigui, darbo, matyt, visur atsirastų, bet yra labai geras posakis: pragaras pats susikuria, o rojų tenka kurti. Taigi nepaisant aplankytų kraštų grožio geriausiai jaučiuosi dirbdamas Lietuvoje, tarp gabių ir gražesnį kraštą kurti siekiančių žmonių. Turime pakankamai išteklių, tereikia nepabijoti atsispirti ir įsiklausyti į save“, – išdrįsti eiti keliu, kuris sklinda iš žmogaus prigimties, ragina A.Toliatas.

Vienu tokių, kurių svajonės jau šiandien išsipildžiusios, galima vadinti Lietuvą visame pasaulyje garsinantį akordeonistą Martyną Levickį. 24 metų lietuvio koncertų klausosi ne tik Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovai, bet ir kiti visuomenei nusipelnę asmenys. Apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje galvojęs, bet į Londono karališkąją muzikos akademiją įstojęs lietuvis neslepia: „Kai išeini po studijų į gatvę plikas basas, pasiūlymai neplaukia, o norint, kad aplankytų sėkmė, tenka daug ir už ačiū dirbti.“

Tačiau M.Levickis ne iš tų, kuris sėdėtų rankas sudėjęs ar graužtųsi, kad jo niekas nekviečia į koncertus. Ir nors jis puikiai prisimena, kokie sunkūs buvo pirmieji mėginimai prasimušti iki platesnės klausytojų auditorijos, kaip vargino nuolatinės kelionės, jo noras išsipildė. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad jį, kaip kylantį talentą, pastebėjo ir kontraktą pasiūlė viena žymiausių leidybos kompanijų „Universal Music“. Nuo tos akimirkos lietuvio gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis, o mobilusis telefonas nuo kvietimų koncertuoti kaista iki šiol.

Tačiau net ir netikėtai aplankiusi sėkmė M.Levickio pasirinkimo – dalį savo gyvenimo planuoti Lietuvoje – nepakeitė. Akordeonistas grįžta čia sudarinėti muzikos festivalių programų, kurti ir koncertuoti gimtosios šalies publikai.

„Nors ir nesu nuolat Lietuvoje gyvenantis, man labai svarbu, kad koncertų organizatoriai žinotų, iš kokios šalies esu, – vadinu tai savotišku ambasadoriavimu. Siekdamas įgyvendinti savo svajonę – keliauti aplink pasaulį ir gyventi iš savo atliekamos muzikos, dar daug kam apie Lietuvą papasakosiu“, – žada pirmasis akordeonistas pasaulyje, pasirašęs sutartį su viena žymiausių leidybos kompanijų. Tačiau iškart priduria paliekantis erdvės atsitiktinumui arba vadinamajam likimo pirštui.

Sėkmę lėmė judėjimas

Vis dėlto kas turėtų pasikeisti, kad grįžtančiųjų iš užsienio srautai panoktų išvykstančiųjų iš Lietuvos?

Sociologas dr. Vladas Gaidys svarsto, kad kol Lietuvoje nebus gera gyventi – ir emigracija nesiliaus. Esminėmis jos priežastimis sociologas vadina prastą materialinę gerovę (algos nepakanka susimokėti paskoloms ir sąskaitoms apmokėti), nekokias sąlygas smulkiajam verslui (dideli mokesčiai), žmonių siekį gyventi socialiai palankesnėje aplinkoje (studijuoti geresniame universitete, kelti kvalifikacija tarptautinėje įmonėje) ir pan.

O štai kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai mano, kad metai, praleisti emigracijoje, nepaisant to, kokių tai davė rezultatų, išeina į naudą kiekvienam – jei ne dėl sukurto verslo ir naujų darbo vietų, tai bent dėl akiračio praplėtimo ir suvokimo, ko nori iš savęs ir savo gyvenimo.

Be jokios abejonės, emigracijos mastas turi lemiamos įtakos ir Lietuvos ekonominei padėčiai. Nuo 2004 m. smarkiai padidėjo piniginiai pervedimai iš užsienio šalių. Išankstiniais Lietuvos banko duomenimis, 2013 m. gautos darbo pajamos ir privačių asmenų pervedimai iš užsienio Lietuvoje sudarė 5345,6 mln. Lt, o tai 3,3 karto daugiau nei 2004 m. Tačiau kur kas smagiau, kai emigracijoje įgyta patirtis tarnauja kuriant pridėtinę vertę gimtojoje šalyje.

Po studijų Vokietijoje į Lietuvą grįžęs ir drauge su broliais Kristijonu bei Augustinu puslaidininkių lazerių laboratorijai „Brolis Semiconductors“ vadovaujantis Dominykas Vizbaras – tarsi gyvas įrodymas, kad ir dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje veikianti įmonė gali garsinti šalį visame pasaulyje aukštosiomis technologijomis. Kaip teigia jos įkūrėjai, įmonė didžiuojasi būdama pumpurinė Miuncheno technikos universiteto įmonė.

Iš biochemikės ir fiziko šeimos kilęs Dominykas juokauja, kad verslo idėja gimė jo broliams dar studijuojant Miuncheno technikos universitete. „Baiginėdami doktorantūros studijas jie paskambino ir pasiūlė pradėti šeimos verslą. Broliai yra apsigimę fizikai, aš turiu daug vadybos ir administravimo patirties – taip ir gimė „Brolis Semiconductors“, – prisimena D.Vizbaras, neslepiantis, kad kliūčių būta ir jų kelyje, tačiau judėjimas į priekį leido rasti būdų, kaip pasigerinti jau esamas sąlygas.

„Tai, ar užsiimi tinkama veikla, geriausiai parodo konkurencija. Jei projektas turi potencialo, netrukus tuo susidomės ir aplinkiniai“, – teigia „Lėkštė.lt“ vadovas Tomas Vonžodas.

Drauge su dviem bičiuliais Lietuvoje savo verslą pradėjęs vaikinas tikina, jog jiems prireikė vos poros metų, kad iš jauno verslo šoktelėtų į rinkos lyderius. Verslo idėją iš Danijos parsivežę jaunuoliai įkūrė maisto užsakymo į namus platformą. „Analogiška sistema patys naudojomės Danijoje, ji ten labai populiari, kaip, beje, ir kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje. Taigi pasirašę partnerystės sutartį su Danijos bendrove (danai tapo įmonės akcininkais) kontrolinį akcijų paketą išlaikėme Lietuvoje“, – džiaugiasi verslininkas.

Šiuo metu trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose ir Latvijoje savo veiklą plėtojantis „Lėkštė.lt“ projektas apima 70 restoranų, o jo paslaugomis jau pasinaudojo per 75 tūkst. klientų.

T.Vonžodas sutinka su A.Arnašiaus mintimi, kad užsienio bendrovės į Lietuvą ateina visų pirma dėl čia esančių aukštos kvalifikacijos specialistų, konkurencingumo ir interneto greičio. Žinoma, vienu sudėtingiausių uždavinių šiuo atveju tampa įgyti užsienio partnerių pasitikėjimą, juolab kad tarptautinėje erdvėje Lietuva ne visuomet nušviečiama tik teigiamai. Bet, kaip rodo Lietuvoje besikuriantys verslai, viskas įmanoma.

Apibendrinant tenka pripažinti, kad net didėjantis lietuvių reemigracijos mastas jokiu būdu nekompensuoja emigracijos sukeliamų bėdų (atsiveriančių demografinių duobių, mažėjančio gimstamumo, visuomenės senėjimo, protų nutekėjimo) ir artimiausioje ateityje, matyt, to nežada.

Gilėjanti demografinė duobė Lietuvoje skaudžiausiai smogia vaikų ugdymo įstaigoms, o netrukus iš pagrindų ims keisti ir dabartinį šalies veidą. Mokslininkai prognozuoja, kad mažesniuose miestuose sumažėjus gyventojų lėtės ir gyvenimo tempas. Žinoma, rusena viltis, kad padėtį šalyje teigiama linkme keis sėkmės istorijas kuriantys, patirties emigracijoje įgiję ir namo sugrįžę lietuviai.

Tačiau jei protų nutekėjimas ir toliau nebus stabdomas bandant juos susigrąžinti, bus prarastos investicijos į žmones, lėtės technologinė pažanga, mokslo raida ir ekonomikos plėtra, didės darbo jėgos stygius. Šiuo metu viena didžiausių problemų yra ta, kad lietuvių migracijos srityje tebetrūksta politikos koordinavimo ir bendresnio strateginio požiūrio į emigracijos reiškinį.

Ilgalaikė valstybės politika turėtų būti nukreipta į žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimą, palankios aplinkos verslui sudarymą bei makroekonominio stabilumo užtikrinimą. Šių tikslų įgyvendinimas ilguoju laikotarpiu turės didžiausią įtaką migrantų apsisprendimui sugrįžti.

 

Kiek lietuvių emigravo pastaraisiais metais

2001              2002              2003              2004              2005              2006              2007              2008              2009                      2010             2011              2012              2013

7253              7086              11 032           15 165           15 571           12 602           13 853           17 015           21 970                      83 157           54 300           41 100           38 818

Pastaba: pagal gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis

Šaltinis: Statistikos departamentas

Šaltinis: Eurostato duomenų bazė

TRUMPASIS INTERVIU

Į „Veido“ klausimus atsako Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovė, analitikė Dovilė Žvalionytė.

VEIDAS: Kaip pastaraisiais metais kito visuomenės požiūris į emigraciją?

D.Ž.: Lietuvoje visuomenės požiūrį į emigraciją vadinčiau gana paradoksaliu. Remiantis reprezentatyvių apklausų duomenimis, matyti, kad absoliuti dauguma šalies gyventojų emigrantus vertina palankiai. Greičiausiai tokį požiūrį lemia tai, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų turi į užsienį išvykusių giminaičių ar draugų. Tačiau dauguma tų pačių gyventojų emigracijos reiškinį vertina ir neigiamai. Tikėtina, kad pastarasis vertinimas perimamas iš viešojoje erdvėje vyraujančių negatyvių nuotaikų. Taigi visuomenės požiūris prieštaringas ir nekintantis jau kelerius metus.

VEIDAS: Kaip manote, ar efektyvios šiuo metu Lietuvoje emigrantų grįžimą skatinančios programos?

D.Ž.: Kadangi šios programos skirtos palyginti nedidelėms grupėms (mokslininkams arba studijas užsienyje baigusiam jaunimui), emigrantai nebūtinai yra apie jas girdėję ar šiose programose dalyvauja. Žinoma, labai gerai, jog valstybiniu lygiu kalbama, kaip svarbu, kad jie grįžtų, kaip jie čia laukiami. Bet išties tiesioginiam jų apsisprendimui sugrįžti namo tai didelės įtakos neturi.

Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos valdžios institucijų palaikomus ryšius su lietuvių emigrantų bendruomenėmis užsienyje. Jie labai sveikintini, tik tiek, kad ne visi emigrantai linkę dalyvauti bendruomenių veikloje. Taigi ne visiems tai aktualu.

VEIDAS: Su kuo sietumėte pastarąjį dešimtmetį didėjančią lietuvių reemigraciją?

D.Ž.: Staigus deklaravusiųjų išvykimą iš Lietuvos pagausėjimas pirmiausia sietinas su 2010 m. prievole mokėti sveikatos draudimo įmokas gyvenamąją vietą deklaravusiems Lietuvoje. Galime galvoti, kad jei daugiau žmonių pradėjo deklaruoti emigraciją, tai dažniau jie deklaruoja ir reemigraciją. Šiuo atveju tai labiau techninis paaiškinimas, tačiau ne mažiau svari priežastis, skatinanti grįžti jaunas šeimas, – mokyklinio amžiaus vaikai. Būtent jie verčia tėvus apsispręsti, kur bus gyvenama ilgesnį laiko tarpą. Taip pat neatmestina ir tai, kad pasibaigus krizei gyvenimas Lietuvoje neblogėja, o tai palengvina žmonių apsisprendimą grįžti.

Tiesa, šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad emigrantų grįžimas nėra galutinis ir nekintantis sprendimas. Nemaža jų dalis nori pasižiūrėti, ar Lietuvoje geriau nei užsienyje, ar pavyks susirasti pageidaujamą darbą, tinkamai prisitaikyti ir pan.

VEIDAS: Emigracijoje įgyta patirtis žmonėms padeda, o gal labiau trukdo įsidarbinti Lietuvoje?

D.Ž.: Kaip matome iš pastaraisiais metais atliktų pakartotinių emigrantų apklausų, siekiant įsidarbinti tendencijos gana panašios: 60 proc. apklaustųjų teigia, kad emigracijos patirtis neturi jokios įtakos, o 20 proc. įvardija tai kaip tam tikrą pranašumą. Taigi apibendrinus kelerių metų apklausų tendencijas galima teigti, kad patirtis, įgyta emigracijoje, pastaraisiais metais tampa vis didesniu pranašumu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. vidaite vidaite rašo:

    Kol kas dar negalvoju grizt. Tik tada, kai uzsidirbsiu gera pensija uzsieny, tada pagalvosiu apie grizima

  2. Balsas is Amerikos Balsas is Amerikos rašo:

    1.I Lietuva grisiu is JAV po to kai atsidaris siena su Baltarusia ir baltarusai dirbs pas mane, kaip as dirbau pas amerikonus.
    2.Rasytojai! Laikai keiciasi, ir dabar Twiterio laikotarpi zmones retai skaito tekstus didesnius negu 144 raides. Juokaju, bet vis delto reiketu duoti ir trumpa varianta straipsniu, tiems Twiterio megejams!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...